LLRI išnagrinėjo šiuo metu svarstomus Įmonių bankroto bei Įmonių restruktūrizavimo įstatymų projektus ir sausio 24 d. pateikė bendras pastabas Lietuvos Respublikos Vyriausybei. LLRI teigia, kad nors įmonių bankroto teisinis reglamentavimas ir pagerėtų, pateikti įstatymų projektai vis tiek neišspręstų daugumos esamų problemų, o sukurtų naujas, sukelsiančias skaudžias pasekmes ūkiui. Todėl institutas siūlo nepritarti šiems projektams, kol nebus surasti sprendimo būdai esminėms problemoms išspręsti.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo svarstomus Įmonių bankroto bei Įmonių restruktūrizavimo įstatymų projektus. Nors didelė dalis projektų nuostatų pagerintų bankroto teisinį reglamentavimą, tačiau atkreipiame dėmesį į esmines problemas, kurios kiltų realizavus projektuose pateiktas nuostatas ir sukeltų žymių neigiamų pasekmių ūkyje.
1. Restruktūrizavimo procedūrą reglamentuoti įstatymu reikalinga ir prasminga tik tiek, kiek ji leistų restruktūrizuoti įmones be pačios įmonės sutikimo, siekiant užtikrinti įsipareigojimų kreditoriams vykdymą. Tačiau Restruktūrizavimo įstatymas numato, kad restruktūrizavimas vykdomas tik su pačios įmonės sutikimu. Ši nuostata visą Restruktūrizavimo įstatymą daro absoliučiai neprasmingu.
2. Įmonių restruktūrizavimo įstatyme numatyta galimybė įsikišti į šį procesą valstybei, o taip pat teikti pagalbą restruktūrizuojamoms įmonėms. Tai neabejotinai reikštų valstybės lėšų švaistymą ir normalių rinkos procesų iškreipimą.
3. Restruktūrizavimo kontrolė, pagal pateiktą projektą, priklauso nuo teismo. Tačiau restruktūrizavimas turi būti skirtas kreditorių interesams patenkinti ir paprastai kyla iš kreditorių iniciatyvos. Restruktūrizavimas turėtų išreikšti išaugusią kreditorių įtaką įmonei, kuri nesugeba pati tvarkytis, todėl restruktūrizuojant įmonę esminius sprendimus turėtų priimti kreditoriai, o ne teismas.
Bankrotas
1. Nustačius, kad įmonei skelbiamas bankrotas, jei jos įsipareigojimai viršija ½ jos turimo turto rinkos vertės gali privesti prie bankroto net tas įmones, kurios normaliai gali veikti rinkoje ir turi geresnes galimybes atsiskaityti su kreditoriais be bankroto procedūrų. Tokios situacijos gali kilti dėl to, kad pagal projektą:
1) bankroto procedūrą teismas privalėtų pradėti net tuomet, kai tam prieštarautų didžioji dalis kreditorių;
2) didžiausi yra įmonių įsiskolinimai biudžetui, tuo tarpu biudžetas taip pat skolingas įmonėms, tokiu būdu įmonės taptų visiškai priklausomos nuo privalomas įmokas administruojančių struktūrų;
3) nėra aišku, kaip bus vertinama turto rinkos vertė (kas vertins ir kokiais terminais, ar bus vertinama pati įmonė kaip verslas, ar bus vertinamos įmonės turimos reikalavimo teisės);
4) neapibrėžta, kokiais terminais bankrutuojančios įmonės partneriai turi vykdyti savo įsipareigojimus įmonei.
2. Nepakankamai susietos bankroto ir restruktūrizavimo procedūros, nors tai turėtų būti dvi alternatyvos, kurias laisvai galėtų pasirinkti privatūs kreditoriai, siekiant, kad būtų atgautos jų lėšos. Be to, prasidėjus bankroto procedūrai užkertami visi teisiniai keliai sanavimui, kuris kai kuriais atvejais gali būti tinkama išeitis.
Išvada
Pateikti įstatymų projektai neišspręstų didžiosios dalies esamų problemų, o sukurtų naujas, todėl siūlome nepritarti šiems projektams, kol nebus surasti sprendimo būdai pateiktoms esminėms problemoms išspręsti.
Vyriausybei neatsižvelgus į šias pastabas, LLRI suformulavo išsamius pasiūlymus dėl Įmonių bankroto įstatymo ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymo projektų tobulinimo ir vasario 8 d. pateikė Lietuvos Respublikos Seimui.
