LLRI išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijos projektą dėl žinių visuomenės ir žinių ekonomikos plėtros Lietuvoje prioritetinių darbų, kurį pateikė Seimo narys A. Kubilius. Pastabas ir pasiūlymus institutas pateikė Lietuvos Respublikos Seimo Informacinės visuomenės plėtros komitetui.
1. Dėl tikslo:
Aiškinamajame rašte teigiama, kad „valstybė kai kuriuos konkrečius sprendimus turi daryti nedelsiant, o ne po to, kai bus sukurtos ir patvirtintos visos reikalingos koncepcijos ir strategijos.”
Koncepcijos ir strategijos tam ir turėtų būti kuriamos, kad būtų matyti konkretūs žingsniai bei jų „svoriai” sprendžiant konkrečią problemą. Žinių visuomenės ir žinių ekonomikos plėtra, kaip siekis, yra platus ir daugiareikšmis. „Koncepcijų bei strategijų” rengimo Lietuvoje praktikos rodo, kad nėra trivialus dalykas identifikuoti trukdžius numatytiems siekiams įgyvendinti. Todėl prieš darant bent kokius daug resursų reikalaujančius veiksmus šioje srityje, analizė (kokias problemas jie turi išspręsti ir kokios yra šių sprendimų alternatyvos) yra būtina. Kita vertus, „koncepcijų bei strategijų” kūrimas vyksta lėtai ir nėra garantijos, kad rezultatas bus kokybiškas, t.y. kad turint šiuos dokumentus bus aiškiau, kaip reikia veikti, negu jų apskritai neturint.
Todėl: 1) kai kurių konkrečių darbų vykdymas būtų prasmingas ir nesant strateginio plėtros plano 2) nereikėtų Rezoliucijos supriešinti su „koncepcijomis”, bet skirti daugiau dėmesio „koncepcijų” rengimo organizavimui. Dauguma strateginių dokumentų iš pačių įvairiausių sričių yra rengiami specialistų, todėl juose neatspindima pagrindinė kryptis – ideologinė pozicija. Todėl jie arba prieštarauja politinei linijai, arba (kaip taisyklė) yra prieštaringi ir todėl mažai vertingi. Reikia diegti tradiciją, kad „uždavinį” strategijai formuluotų politikai, o specialistai kurtų strateginius dokumentus, remdamiesi suformuluotais principais.
2. Dėl el. švietimo:
1. ir 4. Kompiuterinio raštingumo reikalavimai ir egzaminas yra tik kontrolės priemonės. Kompiuterinio išsilavinimo organizavimas (t.y. jo turinys, mokytojų parengimas ir pan.) tikrai nėra konkretus ir aiškus darbas. Yra didelė rizika, kad užfiksavus egzamino prievolę, visas kompiuterinis raštingumas tuo ir pasibaigs – tiek vidurinėse mokyklose, tiek valstybės administravimo institucijose.
Vis dėl to laikantis nuomonės, kad visi valstybės tarnautojai privalo išlaikyti kompiuterinio raštingumo egzaminą, būtina nustatyti, kad kvalifikaciniai reikalavimai yra minimalūs, susiję su bendraisiais darbo kompiuteriu įgūdžiais, o ne konkrečios SW žiniomis. Priešingu atveju tai būtų beprasmis žingsnis, kuris padidintų tarnautojų darbo kainą ir sukeltų dalies kvalifikuotų specialistų praradimą. Kadangi reikalingo kompiuterinio raštingumo lygis priklauso nuo konkrečios pareigybės, dėl jo turėtų apsispręsti kiekvienos žinybos vadovybė.
2. Jeigu tokia informacija nerenkama fakultetų iniciatyva, kas ir kieno lėšomis ją rinks ?
3. Atsižvelgiant į tai, kad žinių visuomenė nėra ta visuomenė, kurioje yra daug IT specialistų, bet ta, kurioje bendras išsilavinimas apima ir minimalias IT žinias, dirbtinai didinti priėmimą į su IT susijusias specialybes nėra prasminga. Prasmingiau investuoti į informatikos mokytojų rengimą vidurinėms mokykloms bei IT kursų dėstymą ne specialistams (pvz., primygtinai rekomenduojant aukštosioms mokykloms sudaryti realias sąlygas studentams pasirinkti dalykus kituose fakultetuose arba įvesti IT kursus ne specialistams, prieš tai organizavus su, pvz., užsienio fondų pagalba, dėstytojų parengimo programą). Rinkos poreikius pralenkiančių IT specialistų kiekių ruošimas valstybės lėšomis yra emigraciją skatinanti politika, ypač turint omenyje jų poreikį Vakaruose.
3. Dėl el. vyriausybės
5. Standartizuoti reikalavimus nėra būtina. Svarbu, kad ta informacija egzistuotų ir būtų nuolat atnaujinama.
7.- 8. Susirašinėjimą tarp valstybės įstaigų e-paštu galima būtų paspartinti, o mokesčių, muitų, deklaracijų priėmimui internetu pasiruošti skirti daugiau laiko. Pastarasis darbas yra sudėtingas, todėl tikslinga jį pradėti nuo demonstracinio projekto, apimančio grupę mokesčių mokėtojų (įdiegimas gali sukelti papildomas rizikas mokesčių mokėtojams). Būtų tikslinga nustatyti terminą demonstraciniam projektui, o ne pilnam sistemos įdiegimui.
4. Dėl el. komercijos
10. Turint omenyje, kad komunalinių paslaugų įmonės didžiąja dalimi tebėra valstybinės, sunku tikėtis, kad numatyta priemonė gali realizuotis komerciniais pagrindais. Galima nebent primygtinai siūlyti vyriausybei bei savivaldybėms teikti tokius nurodymus savo valdomoms įmonėms.
