Tyrimo santrauka
Visas tyrimo tekstas – nuoroda apačioje
2001 m. Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) atliko tyrimą, kurio tikslas išanalizuoti mažmeninių degalų kainų ir naftos produktų prekybos sąlygas Lietuvoje bei pasiūlyti būdus, kaip šalinti problemas, varžančias konkurenciją degalų rinkoje bei degalais prekiaujančių įmonių veiklą. Tyrimo metu buvo išnagrinėti teisiniai dokumentai, reglamentuojantys degalų prekybą, licencijavimą ir apmokestinimą, bei duomenys apie degalų prekybos įmonių veiklą.
Per pastaruosius kelerius metus daugiau nei trečdaliu išaugusios degalų kainos Lietuvoje stipriai padidino vartotojų išlaidas degalams, padidino kitų prekių ir paslaugų savikainą bei sumažino tiek degalų, tiek kitų prekių ir paslaugų vartojimą. Dėl išaugusių degalų kainų vartotojai ėmė jautriai reaguoti net ir į nežymius degalų kainų pokyčius. Visuomenėje susiklostė neigiama nuomonė naftos produktus gaminančios „Mažeikių naftos” bei degalais prekiaujančių įmonių atžvilgiu. Nemaža dalis vartotojų mano, kad degalais prekiaujančios įmonės gauna didelius pelnus. Degalų prekiautojai periodiškai kaltinami karteliniais susitarimais dėl degalų kainos ar rinkos pasidalijimo bei piktnaudžiavimu. Neigiamą visuomenės požiūrį didele dalimi sukelia tai, kad nėra pakankamai informacijos apie padėtį degalų rinkoje: degalų savikainą, valstybei sumokamus mokesčius perkant degalus, degalinių veiklos sąnaudas, degalais prekiaujančių įmonių pelną.
Rinkos dalyvių priežiūrą vykdo Konkurencijos tarnyba, kuriai suteiktos plačios teisės ir galios. Ji iš įmonių reikalauja pateikti detalią informaciją apie jų veiklą, tikrina degalais prekiaujančių įmonių kontraktus, finansines ataskaitas, vykdo atsakingų įmonės darbuotojų apklausas. Pernelyg dažni tikrinimai nepagrįstai apsunkina įmonių veiklą, didina verslo nesaugumo jausmą.
Degalų rinkos problemos buvo iš dalies išspręstos reikšmingai sumažinus žyminius mokesčius už licencijų degalų prekybai išdavimą ir perregistravimą bei panaikinus nepagrįstus apribojimus degalų eksportui automobilių transportu. Tačiau degalų rinkos funkcionavimą vis dar varžo veiklos licencijavimas, importo muitai degalams, išankstiniai akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio mokėjimai, apribojimai žemės sklypų degalinių statybai įsigijimui. Norint iš tiesų sudaryti sąlygas degalų kainų mažėjimui, reikia šalinti konkurenciją ribojančius veiksnius.
Šioje santraukoje pateikiama Lietuvos degalų rinkos apžvalga, degalų kainų ir kaštų analizė, nagrinėjamos degalų rinkos problemos ir siūlomi jų sprendimo būdai.
Lietuvos degalų rinka
Nuo 1997 metų pradžios degalų kainos degalinėse vidutiniškai išaugo apie 30 proc. Tam daugiausiai įtakos turėjo žalios naftos kainos pasaulinėse rinkose augimas bei akcizų degalams didinimas. Dėl išaugusių kainų sumažėjo degalų vartojimas vidaus rinkoje. Lietuvos statistikos departamento (LSD) duomenimis, degalų pardavimas mažmeninėje prekyboje, 1998 metais padidėjęs 2,4 proc., 1999 ir 2000 metais nukrito atitinkamai 4,8 proc. ir 7,8 proc.
Pagrindinio degalų tiekėjo Lietuvos rinkai – naftos perdirbimo bendrovės „Mažeikių naftos” – dalis vidaus rinkoje kasmet auga: variklių benzino rinkoje bendrovės dalis išaugo nuo 70 proc. 1997 metais iki 82 proc. 1999 metais, o dyzelino padidėjo nuo 78 proc. iki 94 proc. „Mažeikių naftos” įtaka vidaus rinkoje didėjo, kadangi bendrovė pradėjo taikyti lengvatas pagrindinėms degalų prekybos įmonėms bei įdiegė naujas gamybos technologijas, leidžiančias pagerinti gaminamos produkcijos kokybę. Prie bendrovės pardavimų vidaus rinkoje prisidėjo ir 1999 metais nuo 5 iki 15 proc. padidintas importo muitas degalams, pagamintiems šalyse, su kuriomis Lietuva neturi pasirašiusi laisvosios prekybos sutarčių. Tarp tokių šalių yra ir Rusija bei Baltarusija. LSD duomenimis, importuotų degalų apimtys nuo 1997 iki 2000 metų sumažėjo daugiau nei 80 proc.
Degalų kainos ir kaštų struktūra
Norėdami įvertinti degalų prekiautojų pelnus ar nuostolius, nagrinėjome degalų kaštų struktūrą bei lyginome degalų kainą ir kaštus. Vieno degalų litro kaštai susideda iš mažmeninės degalų prekybos įmonės mokamos kainos įsigyjant vieną litrą degalų (įsigijimo savikainos), vienam litrui degalų tenkančių mokesčių bei mažmeninės degalų prekybos įmonės patiriamų veiklos sąnaudų, tenkančių vienam litrui degalų. Kaip rodo 2000 metų duomenys, vidutiniai vieno litro benzino kaštai sudarė 2,50 lito, o kaina – 2,52 lito, tuo tarpu dyzelino vieno litro kaštai buvo 2,01 lito, o kaina – 2,00 litai. Benzino kaštuose 1,00 litą sudarė įsigijimo savikaina, 1,31 litą mokesčiai ir 0,18 lito veiklos sąnaudos. Dyzelino atveju – 1,03 lito, 0,80 lito ir 0,18 lito atitinkamai.
Mokesčiai sudaro didžiausią degalų kaštų dalį. Pagrindiniai degalų vartotojų mokami mokesčiai yra akcizai degalams ir pridėtinės vertės mokestis. Šiuo metu vienas litras benzino apmokestinamas 0,91 lito akcizu, o vienas litras dyzelino – 0,47 lito akcizu. Siekdama narystės Europos Sąjungoje, Lietuva turės padidinti akcizų tarifus degalams iki ES direktyvose nustatytų akcizų tarifų. Jeigu euro kursas lito atžvilgiu iki lito susiejimo su euru nepakistų, akcizus benzinui reikėtų padidinti 13,5 proc. (0,12 lito vienam litrui degalų), o akcizą dyzeliniam kurui – maždaug 86,5 proc. (0,41 lito vienam litrui degalų). Tai dar labiau padidins vartotojų mokamus mokesčius, nors iš kitos pusės akcizų didėjimą kompensuos muitų tarifų mažinimas iki ES nustatyto lygio. Pridėtinės vertės mokestis už vieną litrą benzino sudaro 0,38 lito, o už vieną litrą dyzelino – 0,34 lito. Pažymėtina, kad didinant degalų akcizų tarifus atitinkamai padidės ir PVM apmokestinamoji suma.
Be akcizų ir PVM degalų prekybos įmonės moka ir kitus mokesčius – socialinio draudimo įmokas, kelių, nekilnojamojo turto bei žemės mokesčius, rinkliavas už licencijas prekiauti degalais. Vieno litro degalų kainoje šie mokesčiai vidutiniškai sudaro 0,03 lito.
Antrą pagal dydį degalų kaštų dalį sudaro degalų įsigijimo savikaina, t.y. kaina, kurią mažmeninė įmonė moka degalų gamintojams ar tiekėjams. Savikainą sudaro degalų įsigijimo, transportavimo bei krovinio draudimo kaštai. Degalų transportavimo kaštai vidutiniškai sudaro 0,05 lito vienam litrui degalų. Pažymėtina, kad „Mažeikių nafta” naudojasi lengvatiniais tarifais už „Lietuvos geležinkelių” paslaugas ir taiko kainų nuolaidas savo pirkėjams, kurie degalus transportuoja geležinkeliu.
Didžiausią dalį veiklos sąnaudų sudaro amortizaciniai ir nusidėvėjimo atskaitymai. Kitos degalų prekybos įmonių veiklos sąnaudos – darbo užmokesčiui, komunalinėms paslaugoms ir kitos – sudaro 0,09 lito.
Degalais prekiaujančių įmonių pelnas
Kaip rodo analizė, degalais prekiaujančios įmonės ne tik kad negauna didelių pelnų, bet dirba ties nuostolių riba arba juos patiria. Tai rodo, kad degalų rinkoje veikia stipri konkurencija. Pernai degalais prekiaujančių įmonių pelnas vidutiniškai buvo 0,02 lito vienam litrui benzino. Vertinant atskirų įmonių rezultatus, didžiausias pelnas sudarė 0,04 lito, didžiausias nuostolis – minus 0,0004 lito vienam litrui benzino. Bendras degalų prekybos įmonių rezultatas parduodant dyzeliną buvo neigiamas. Degalų prekiautojų nuostoliai pardavus vieną litrą dyzelino vidutiniškai sudarė minus 0,01 lito. Didžiausias pelnas sudarė 0,01 lito, didžiausias nuostolis – minus 0,03 lito.
Jeigu darytume prielaidą, kad vartotojas per mėnesį vidutiniškai suvartoja 100 litrų degalų, degalų prekiautojų mėnesio pelnas iš vieno vartotojo vidutiniškai sudarė daugiausiai 4 litus benzino atveju ir 1 litą dyzelinui.
Analizuojant pelno dydį pagal šalies regionus, didžiausias pelnas iš benzino buvo gaunamas Vilniaus regiono degalinėse (0,07 lito), o pelnas iš dyzelino – Šiaulių regiono degalinėse (0,02 lito). Tuo tarpu didžiausi nuostoliai tiek iš benzino pardavimų, tiek ir dyzelino pardavimų buvo patiriami Kauno regione – atitinkamai 0,11 lito ir 0,07 lito.
Degalų rinkos problemos ir jų sprendimo keliai
Importo muitai degalams
Importuojant benziną ir dyzelinius degalus iš šalių, su kuriomis Lietuva neturi laisvosios prekybos sutarčių (tame tarpe ir iš Rusijos ir Baltarusijos), degalai apmokestinami 15 proc. importo muitu. Importuojamų degalų kaina padidėja ir dėl didesnio pridėtinės vertės mokesčio, kuris skaičiuojamas apmokestinamąją vertę padidinus importo muitu. Importo muitu degalams siekiama apriboti nekokybiškų degalų importą. Tačiau degalais prekiaujančios įmonės privalo užtikrinti, kad jų parduodami degalai atitinka teisiniais aktais nustatytus reikalavimus, o valstybės institucijos turi teisę kontroliuoti, kaip jų laikomasi. Importo muitai atima iš vartotojų galimybę vartoti pigesnius ir kartu geros kokybės degalus, sumažina paskatas „Mažeikių naftai” didinti veiklos efektyvumą.
· Importo muitus degalams būtina sumažinti iki ES nustatytų bendrųjų minimalių importo muito tarifų: benzinui – 4,7 proc., dyzelinui – 3,5 proc.
Akcizų ir PVM mokėjimas
Pagal galiojančią akcizų ir PVM mokėjimo tvarką, mokesčius už degalus skaičiuoja ir sumoka juos gaminanti „Mažeikių nafta”, o jeigu degalai yra importuojami – importuotojas. Kitaip tariant, akcizai sumokami ne tada, kai yra realizuojami galutiniam vartotojui, bet tada, kai yra perkami iš gamintojo ar kerta Lietuvos sieną. Paprastai realizuoti degalus galutiniam vartotojui užtrunka ne mažiau kaip dvi savaites. Dėl išankstinio mokėjimo ir galutinio prekės realizavimo laiko skirtumo degalais prekiaujančios įmonės patiria apyvartinių lėšų trūkumą, kuris yra dengiamas bankų paskolomis. Bankams mokamos palūkanos turi būti padengtos iš realizacinių pajamų, dėl to kaštai, susiję su išankstiniu akcizų mokėjimu, tenka degalų vartotojams.
Išankstinis akcizų ir PVM mokėjimas apkritai yra nepagrįstas. Juo valdžia siekia užtikrinti mokesčių mokėjimą į biudžetą, tačiau už vengimą mokėti mokesčius numatyta griežta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė, juolab kad nesumokėti mokesčiai išieškomi ne ginčo tvarka. Iš kitos pusės, tik finansiškai pakankamai stiprios įmonės gali pirkti degalus iš „Mažeikių naftos” ar juos importuoti. Tokių įmonių nėra daug, dėl to mokesčių už degalus mokėjimo kontrolė yra daug paprastesnė nei kitų prekių atveju.
· Siūlome degalams taikyti tokią pat PVM mokėjimo tvarką, kaip it kitoms prekėms ir paslaugoms, t.y. leisti mokėti mokesčius avansu ar mokestiniam laikotarpiui pasibaigus.
Apmokestinimą akcizais reglamentuojančios ES direktyvos nustato, kad akcizai skaičiuojami ir sumokami išleidžiant produkciją vartojimui, t.y. iš gamyklos ar akcizinio sandėlio. Taigi išankstinio akcizų mokėjimo problemą dalinai išspręstų akcizinių sandėlių steigimas. Tuomet akcizai būtų mokami ne tuomet, kai degalai realizuojami iš „Mažeikių naftos”, bet kai jie „išeina” iš akcizinio sandėlio. Tai sumažintų atitrūkimą tarp degalų įsigijimo ir jų realizavimo, dėl ko padidėtų degalų rinkos lankstumas bei sumažėtų degalais prekiaujančių įmonių kaštai.
Finansų ministerija parengė Akcizų įstatymo projektą, kuris numato galimybę steigti akcizinius sandėlius, tačiau akcizinis sandėlis galėtų pradėti savo veiklą tik turėdamas komercinio banko ar draudimo įmonės garantiją, kad degalų akcizai bus sumokėti. Tokia įstatymo nuostata iš esmės sumažina poreikį steigti akcizinius sandėlius. Degalais prekiaujančios įmonės, norėdamos gauti banko ar draudimo įmonės garantiją, turės mokėti komisinius, kurie bus nedaug mažesni už dabar įmonių mokamas palūkanas už bankų paskolas.
· Būtina įteisinti akcizinių sandėlių galimybes gauti garantijas ir iš kitų ūkio subjektų bei mokesčių sumokėjimą garantuoti ir savo turtu. Taip pat svarbu užtikrinti, kad reikalavimai akcizinio sandėlio steigimui būtų paprasti ir skaidrūs.
Degalų eksporto apribojimai
Eksportuojami degalai akcizais ir PVM neapmokestinami. Siekiant užkirsti kelią mokesčių vengimui, „Mažeikių naftos” produktų eksportuotojai privalo mokesčių inspekcijai pateikti banko garantiją mokėtino akcizo ir PVM sumai arba sumokėti tokio pat dydžio užstatą. Banko garantija panaikinama ar užstatas grąžinamas tik eksportuotojui pateikus dokumentus, patvirtinančius, kad naftos produktai išvežti, t.y. Lietuvos muitinės deklaraciją, užsienio muitinių originalias atžymas, „Lietuvos geležinkelių” dokumentus, taip pat banko dokumentus, įrodančius, kad už eksportuojamas prekes su eksportuotoju atsiskaityta.
Kaip jau minėta, už vengimą mokėti mokesčius numatyta griežta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė bei mokesčių išieškojimas ne ginčo tvarka. Pažymėtina ir tai, kad „Mažeikių nafta”, eksportuodama produkciją, mokesčių sumokėjimą garantuoja savo turtu. Taip sudaromos nelygiavertės sąlygos kitiems eksportuotojams.
· Siūlome panaikinti reikalavimus pateikti banko garantiją mokėtino akcizo ir PVM sumai arba sumokėti tokio pat dydžio užstatą. Tai pat būtina sumažinti dokumentų, patvirtinančių eksporto faktą, skaičių ir nustatyti, kad degalų eksportuotojai privalo pateikti tik Lietuvos muitinės deklaraciją apie išvežtus degalus.
Kelių mokestis
Degalais prekiaujančios įmonės moka 0,3 proc. kelių mokestį nuo realizavimo pajamų. Dėl naftos kainų svyravimų mažmeninėms degalų prekybos įmonėms kartais degalus pirkti naudingiau ne tiesiogiai iš „Mažeikių naftos”, bet iš tarpininkų, kurie taip pat privalo mokėti kelių mokestį. Perkant degalus iš kelių tarpininkų, tie patys degalai kelių mokesčiu yra apmokestinami kelis kartus. Kuo tarpininkų daugiau, tuo didesnė mokesčio našta. Taip kelių mokestis iškreipia degalų rinką, skatina pirkti degalus tiesiogiai iš gamintojo, sumažina degalų rinkos lankstumą bei galimybę parduoti vartotojams pigesnius degalus.
· Kaip ir numatyta Kelių fondo įstatyme, siūlome panaikinti kelių mokestį nuo 2002 metų.
Nekilnojamo turto ir žemės mokesčiai
Degalais prekiaujančios įmonės moka nekilnojamojo turto ir žemės mokesčius. Nors šie mokesčiai nedaro didelės įtakos degalų kainai, jų įplaukos į biudžetą yra mažos, o skaičiavimas ir administravimas yra sudėtingas ir brangus. Nekilnojamo turto mokesčiai tariamai būtini tam, kad išlygintų turto savininkų ir paprastų dirbančiųjų mokestinę naštą. Nors formaliai nekilnojamojo turto ir žemės mokesčius sumoka turto savininkai (degalais prekiaujančios įmonės), juos turi padengti pajamos iš pardavimų, todėl tikruoju mokesčio mokėtoju tampa vartotojas.
· Siūlome panaikinti nekilnojamojo turto mokesčius.
Licencijos degalų prekybai
Norint verstis tiek didmenine, tiek mažmenine prekyba degalais, būtina įsigyti it kasmet perregistruoti licenciją. Nuo 2001 metų pradžios rinkliavos už licencijas verstis naftos produktų prekyba buvo ženkliai sumažintos: dabar rinkliava už didmeninės degalų prekybos licenciją sudaro 2800 litų, už mažmeninės – 500 litų; licencijos (2800 litų) taikomos ir nefasuotų naftos produktų importo ir eksporto operacijoms. Vis dėlto licencijos tebevaržo prekybą degalais, mažina konkurenciją, didina degalų kainas.
Vienas iš pagrindinių licencijavimo tikslų yra užtikrinti, kad į biudžetą būtų surenkami degalų akcizai. Akcizų mokėjimo vengimo galimybė iš esmės yra tik tada, kai degalai yra eksportuojami (tuomet nereikia mokėti akcizo perkant degalus iš „Mažeikių naftos”) arba importuojami. Tačiau kontrabandos prevencija – vienas iš deklaruojamų licencijavimo tikslų – iš esmės yra vykdoma per priverstinį mokesčių išieškojimą, taip pat taikant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už mokesčių vengimą.
· Esant tokiai situacijai, licencijavimas netenka prasmės ir turėtų būti panaikintas. Jeigu vis tik licencijavimas liktų, reikėtų supaprastinti licencijavimo tvarką ir atsisakyti reikalavimo kasmet perregistruoti licencijas bei galimybės už mokesčių mokėjimo pažeidimus suspenduoti ar panaikinti licenciją.
Žemės įsigijimas ar nuoma verstis degalų prekyba
Statyti degalines galima žemės sklypuose, kuriuose, remiantis teritorijų planavimo dokumentais, galima verstis mažmenine degalų prekyba. Leisti ar neleisti verstis šia veikla konkrečiame žemės sklype sprendžia savivaldybė ir jos institucijos. Dėl teritorijos panaudojimo planavimo tvarkos žemės sklypų skaičius, kuriuose galima verstis degalų prekyba, yra labai ribotas, dėl ko išauga degalų kaštai ir sumažėja konkurencija tarp degalų prekiautojų.
· Siekiant sudaryti sąlygas konkurencijai degalų rinkoje, leidimų statyti degalines išdavimas turėtų remtis principu, kad nebūtų pažeistos trečiųjų asmenų teisės, išplaukiančios iš nustatytų norminių reikalavimų (higienos, triukšmo ir kt.).
Problemų degalinių statybai kyla ir tuomet, kai sklypo projektas yra derinamas su visuomene. Trečiųjų asmenų pretenzijos gali būti patenkintos tik tuo atveju, jeigu jos yra „esminės ir pagrįstos”, bet teritorijų planavimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato, kas yra „esminės ir pagrįstos” pretenzijos.
· Tam, kad būtų išvengta bereikalingų ginčų bei nepagrįsto investicijų stabdymo, būtina nustatyti kriterijus, kada teisėti trečiosios pusės interesai būtų laikomi pažeistais.
Degalinių techninės įrangos sertifikavimas
Pagal galiojančią tvarką Lietuvoje būtina papildomai sertifikuoti degalinių techninę įrangą, pagamintą Europos Sąjungos šalyse ir turinčią CE atitikmenį. Sertifikavimo reikalavimas gali būti taikomas įrangai, pagamintai ir sertifikuotai užsienio šalyse, kuriose taikomi kokybės ir saugumo standartai neatitinka Lietuvos standartų. Tuo tarpu CE atitikmuo reiškia, kad gaminys saugus naudoti visoje ES, taigi ir Lietuvoje.
· Siūlome vienašališkai pripažinti ES, EFTA, asocijuotų ES šalių-narių bei šalių, sudariusių su ES dvišales abipusio sertifikatų pripažinimo sutartis, kokybės sertifikatus, išduotus CE atitikmenį turinčiai įrangai, ir nereikalauti papildomo sertifikavimo Lietuvoje.
