LLRI išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių pakeitimo projektą, kuris numato pereiti prie progresyvinio pajamų mokesčio tarifo bei didinti neapmokestinamą pajamų minimumą ir diferencijuoti jį priklausomai nuo socialinio statuso. Institutas nepritaria šiai idėjai ir siūlo pajamų mokesčio tarifą mažinti, o neapmokestinamą minimumą didinti (jei bus didinamas) visoms gyventojų grupėms vienodai. LLRI nuomone, socialinės politikos vykdymą būtina sutelkti į vieningą, skaidrią, žmonėms apčiuopiamą paramą, kuri būtų teikiama pagal vieningą pajamų ir turto vienam šeimos nariui kriterijų.
Šiuos pasiūlymus LLRI pateikė Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitetui.
Įstatymo projektu numatoma pereiti nuo proporcinio pajamų mokesčio tarifo prie progresyvinio, o taip pat padidinti neapmokestinamą pajamų minimumą ir diferencijuoti jį priklausomai nuo socialinio statuso. Šiomis priemonėmis siekiama vykdyti socialinę politiką, kad mažiau uždirbantys ir socialiai remtini žmonės (dažnai šios kategorijos sutampa) mokėtų mažesnius mokesčius.
Jeigu būtų įgyvendintos siūlomos nuostatos, socialiai remtini asmenys gautų paramą:
– mokėdami mažesnį mokestį didesnio neapmokestinamo minimumo dėka;
– mokėdami mažesnį mokestį sumažinto tarifo dėka (dauguma socialiai remtinų patektų į 20 ar 24 procentų apmokestinimo lygį);
– gautų socialinę paramą per biudžeto išmokas.
Socialinę politiką galima vykdyti per biudžeto išmokas arba per negatyvius mokesčius (kai mažas pajamas turintys žmonės automatiškai gauna valstybės pašalpą). Lietuvoje pasirinkta biudžeto išmokomis paremta socialinė politika. Taikyti įvairių būdų kombinaciją yra neefektyvu ir neskaidru, atsiranda daugiau galimybių pasinaudoti teikiama parama tiems, kuriems ji nebuvo skirta, be to, žmonės mažiau jaučia ir mažiau vertina įvairiomis formomis išsklaidytą paramą.
Progresyvinio mokesčio įvedimas neabejotinai skatins ir didesnes pajamas turinčius žmones „palysti” po mažesniu tarifu, tokiu būdu bus atkurtos landos mokesčiams minimizuoti, biudžetas praras daugiau pajamų, negu galima planuoti tiesioginio skaičiavimo metodu.
Progresyvinio mokesčio įvedimas, mažinant kai kuriems gyventojams pajamų mokesčio tarifą, neturėtų klaidinti – jo esmė yra tokia pati, kaip ir kiekvieno progresyvinio mokesčio. Pagrindinė progresyvinių mokesčių yda – jie baudžia labiau išsilavinusius, kvalifikuotus, darbščius žmones. Jie remiasi prielaida, kad daugiau uždirbantys turi atiduoti valstybės funkcijoms finansuoti ne tik daugiau lėšų absoliučia išraiška, bet ir didesnę dalį gaunamų pajamų.
Išvados: siūlome nepritarti progresyvinio mokesčio įvedimo ir neapmokestinamo minimumo diferencijavimo priklausomai nuo asmens socialinio statuso idėjai. Jeigu socialinę politiką norima vykdyti, būtina sutelkti ją į vieningą, skaidrią, žmonėms apčiuopiamą paramą. Dabartinę socialinę biudžetinių išmokų politiką reikia tobulinti, atsisakant gausių kriterijų ir pereinant prie paramos teikimo pagal vieningą pajamų ir turto vienam šeimos nariui kriterijų. Pajamų mokesčio tarifą būtina mažinti visoms gyventojų grupėms vienodai – bent iki 24 proc. Jeigu būtų didinamas neapmokestinamas pajamų minimumas, reikia taip pat laikytis vienodo asmenų traktavimo principo.
