LLRI išnagrinėjo LR Piniginės socialinės paramos įstatymo projektą ir pateikė pastabas ir pasiūlymus Socialinės apsaugos ir darbo, Finansų bei Teisingumo ministerijoms. Šiuo įstatymu neapimtos visos piniginės paramos formos, kurios šiuo metu yra teikiamos Lietuvoje, todėl LLRI siūlo įstatyme įvardinti visas pinigines išmokas. Institutas taip pat siūlo naikinti pašalpų įvairovę ir pereiti prie vienos integruotos piniginės socialinės pašalpos, remiantis vieninteliu kriterijumi – gavėjų pajamomis bei turtu, ir neteikti specializuotų pašalpų nei atskiromis išlaidų rūšimis padengti (būsto, transporto, vaistų), nei siekiant kitų tikslų (pvz., demografinių).
I. Principinės pastabos dėl piniginės socialinės paramos sistemos, nustatomos įstatymu
Šiuo įstatymu neapimtos visos piniginės paramos formos, kurios šiuo metu Lietuvoje teikiamos. Tokiu atveju Piniginės socialinė paramos įstatymo prasmingumas gerokai sumažėja. Siūlome įstatyme įvardinti visas piniginės paramos formas ir nustatyti, kad be šiame įstatyme įvardintų formų, negali būti teikiama jokia kita piniginė parama.
Rengiant naują įstatymą, reglamentuojantį piniginę socialinę paramą, yra galimybė ne tik supaprastinti ir sukoncentruoti paramos reglamentaciją, bet ir racionalizuoti pačių pašalpų teikimo principus. Siekiant sukurti efektyvią ir skaidrią piniginės paramos sistemą, kurios tikslas – skurdo prevencija, reikia naikinti pašalpų įvairovę ir pereiti prie vienintelio ir formalaus kriterijaus – į paramą pretenduojančio asmens pajamų ir turto.
II. Pastabos dėl atskirų įstatymo projekto nuostatų
1 str. Reglamentuoja piniginės socialinės paramos gavėjus. Siūlome šiame straipsnyje įvardinti ir šios paramos teikimo šaltinius, būtent apibrėžti, kad įstatymas reglamentuoja tik valstybės bei savivaldybių teikiamą piniginę socialinę paramą.
2 str. Numato, kad socialinė parama gali būti trijų rūšių: socialinė pašalpa, išlaidų būstui išlaikyti kompensacija, vienkartinė pašalpa.
Vienkartinė pašalpa yra atskiras socialinės pašalpos atvejis (projekte nurodoma, kad savivaldybės turi teisę socialinę pašalpą skirti ir trumpesniam nei 3 mėn. laikotarpiui). Todėl siūlome vienkartinę pašalpą, kaip atskirą paramos formą, naikinti.
Skirti atskirą kompensaciją būstui išlaikyti nėra pagrindo. Išlaidos būstui žmonėms yra tokios pat reikšmingos kaip maistui ar rūbams. Jos išskirtinės nebent tuo, kad jos padidėjo gana smarkiai ir turi tendenciją augti toliau. Tačiau būsto išlaidoms galioja mokesčių lengvata – 9 proc. PVM tarifas.
Šiuo įstatymo projektu dar labiau išplečiamas kompensuojamų būsto išlaidų ratas. Teikiant paramą tokiu būdu yra daug didesni administravimo kaštai, nei jie būtų esant integruotai socialinei pašalpai. Būsto išlaidų išskirtinis kompensavimas dirbtinai palaiko remtinų gyventojų sėslumą, stabdo jų paskatas keisti gyvenamą vietą atsižvelgiant į pajamas (pvz., pensiniame amžiuje keltis iš didmiesčių į miestelius), neskatina žmonių ieškoti būdų, kaip sumažinti energijos, vandens, kitų paslaugų vartojimą (pvz., per gyventojų bendrijų iniciatyvas). Argumentas, kad teikiant integruotą socialinę pašalpą reikia daugiau lėšų, įrodo būsto kompensacijų socialinį neteisingumą: remiami tie, kurie būstą turi. Tiesa, tie kurie neturi būsto, remiami per kitas programas ir tada papildo pretendentų į būsto išlaidų kompensacijas ratą. Taigi, kartu paėmus lėšų nesutaupoma, o sistema tampa mažiau neutralia ir mažiau skaidria bei brangiau administruojama.
Tikslinga kelti socialinės pašalpos dydį ir naikinti visas būsto kompensacijas (įskaitant nuompinigius ir paskolų subsidijas). Siekiant reaguoti į išlaidų padidėjimą žiemą, pašalpai skaičiuoti galima būtų įvesti nuo sezono priklausantį koeficientą. Siūlome numatyti vienintelę piniginės pašalpos rūšį – socialinę pašalpą.
4 str. Nurodoma, kad teisę į socialinę pašalpą turi išvardintų kategorijų asmenys. 3) punkte nurodyta, kad tai asmenys, kurie „dirba”. Šią sąvoką reikia patikslinti, kadangi ją galima traktuoti plačiai, t.y. apimant visus dirbančius asmenis, ir siaurai, apimant tik asmenis, dirbančius pagal darbo sutartį. Pinigine parama būtina apimti žmones, nepriklausomai nuo jų darbo santykių formos.
Be to, pagal šio straipsnio nuostatas, teisės į socialinę pašalpą neturi tik bedarbiai, neieškantys darbo per Valstybinę darbo biržą. Netikslinga apriboti teises į socialinę pašalpą žmonėms, kurie ieško darbo per privačias įdarbinimo agentūras arba savarankiškai. Siūlome 3 punkte nurodyti tik, kad asmuo „ieško darbo” ir nenurodyti būdų, kaip.
Siūlome trečią sąlygą, kurią turi atitikti pretendentas į pašalpą, suformuluoti taip: „vyresni negu 18 metų šeimos nariai (vienas gyvenantis asmuo): dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai, mokosi, yra pensininkai, invalidai, ieškantys darbo, slaugo šeimos narį, …”.
5 str. Jeigu būsto išlaikymo kompensacijos lieka, šis straipsnis taisytinas analogiškai 4 straipsniui.
9 str. Jeigu būsto išlaikymo kompensacijos lieka, siūlome sumažinti būsto naudingo ploto normatyvinį dydį vienam gyvenančiam asmeniui iki 20 m2 ir padidinti kiekvienam kitam kartu gyvenančiam asmeniui iki 10 m2. Tokiu atveju santykinai didesnę paramą gautų didelės šeimos.
12 str. 6 dalis numato galimybę gyventojams atidėti mokėjimus už energetinius išteklius bei komunalines paslaugas iki 6 mėnesių, atidėtų mokesčių sumas paslaugas teikiančioms įmonėms kompensuojant iš savivaldybių biudžetų. Tokia nuostata nesprendžia gyventojų įsiskolinimo problemos, nes dauguma įsiskolinusių nuolat, o ne laikinai, neturi pajamų, todėl ir po 6 mėnesių jų padėtis bus greičiausia tokia pati. Tuo tarpu jei įmonei bus dengiama iš biudžeto lėšų, sumažės įmonės motyvacija įsiskolintas sumas atgauti iš tikrojo skolininko, be to sumažės gyventojo motyvacija laiku mokėti už paslaugas. Įsiskolinimų problema gali būti sprendžiama trimis būdais. Pirma, nepajėgiantys susimokėti už komunalines paslaugas turi ieškotis pigesnio būsto. Antra, susitarimai dėl atidėtų mokėjimų turi vykti tiesiogiai tarp gyventojo (jį atstovaujančios gyventojų bendrijos arba bendriją administruojančios įmonės) ir paslaugos teikėjo. Trečia, jei šeima nesusimoka už paslaugas dėl laikinų finansinių sunkumų, ji gali kreiptis į savivaldybę pašalpos. Siūlome 12 str. 6 dalį naikinti.
Išvada
Teikiamas įstatymo projektas aiškiau reglamentuoja piniginės paramos teikimą, tačiau nepanaikina esminės Lietuvos socialinės paramos sistemos ydos – pašalpos siejimo su keliais kriterijais bei formų įvairovės. Siekiant palengvinti skurstančių žmonių padėtį tikslinga teikti vieną integruotą piniginę socialinę pašalpą, remiantis vieninteliu kriterijumi – gavėjų pajamomis bei turtu ir neteikti specializuotų pašalpų nei atskiromis išlaidų rūšimis padengti (būsto, transporto, vaistų), nei siekiant kitų tikslų (pvz., demografinių).
