Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai dėl Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 30, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projekto
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos inicijuotą Sveikatos draudimo įstatymo 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 30, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus.
Dėl Projekto 26 str. 2 dalies 3 punkto:
1) Patirties reikalavimas sveikatos priežiūros įstaigoms yra nepagrįstas ir ribos pacientų pasirinkimo teisę
Naujas esminis reikalavimas, įtvirtintas 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte – siekdama gauti paslaugų apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) asmens sveikatos priežiūros įstaiga (toliau – ASPĮ) turi bent 3 metus teikti paslaugas, dėl kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį su teritorinėmis ligonių kasomos (toliau – TLK). Projekto rengėjų pateikti argumentai dėl 3 metų patirties reikalavimo kelia abejonių dėl pagrįstumo ir yra diskriminaciniai. Kaip vienas iš argumentų nurodoma, kad klinikinė patirtis lemia įstaigos teikiamų paslaugų kokybę, o nepakankama personalo kvalifikacija lemia profesines klaidas ir komplikacijas ligoninėse. Šiuo atveju nėra nurodyta, kokiais objektyviais duomenimis remtasi pateikiant tokius argumentus. Pažymėtina, kad Projekto rengėjai siūlo nustatyti tiksliai pamatuojamą kriterijų – 3 metų patirtį, tačiau ji neatspindi (arba nepakankamai atspindi) ASPĮ teikiamų paslaugų kokybės. Todėl tokie Projekto rengėjų pateikti argumentai yra nepagrįsti, nes paslaugų kokybę sieti su sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtimi toje gydymo įstaigoje yra neteisinga. Pažymėtina, kad sveikatos priežiūros įstaigos, norėdamos teikti paslaugas ir gauti apmokėjimą iš PSDF turi turėti licenciją. Tai reiškia, kad licenciją gavusios sveikatos priežiūros įstaigos jau atitinka kriterijus ir turi teisę verstis sveikatos priežiūros veikla, teikti paslaugas bei gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF. Todėl naujas paslaugų teikimo 3 metų patirties reikalavimas būtų perteklinis ir nebūtų pagrindinis kokybiškų paslaugų teikimo garantas.
Dėl nevienodų galimybių gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF, 3 metų patirties neturinčios gydymo įstaigos negalės lygiomis teisėmis konkuruoti dėl paslaugų kainos su kitomis sveikatos priežiūros įstaigomis. Principas „pinigai seka paskui pacientą“, nesvarbu, kokią įstaigą pacientas pasirinktų, nebus užtikrinamas. Patirties reikalavimu apribojus gydymo įstaigoms sudaryti sutartis su TLK, minėtas principas būtų pažeidžiamas. Pažymėtina, kad šis principas paciento atžvilgiu labai svarbus, nes pacientas gali laisvai pasirinkti tą gydymo įstaigą (nesvarbu, ar tai būtų valstybinė ar privati), kurioje labiausiai norėtų gauti reikiamas paslaugas ir apmokėjimą už jas. Principas neprieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimui (žr. Konstitucinio Teismo gegužės 16 d. nutarimą), nes visos gydymo įstaigos gali teikti paslaugas ir gauti už jas apmokėjimą iš PSDF. Esant minėtam principui skatinama konkurencija tarp gydymo įstaigų, kas yra svarbu užtikrinant paciento teisę rinktis ir gauti geresnes paslaugas.
2) Įstatymo projekto nuostatos prieštarauja sąžiningos konkurencijos principams ir Konstitucinio Teismo išaiškinimui
Naujas reikalavimas pažeidžia lygiateisiškumo principą tarp valstybinių ir privačių ūkio subjektų, siekiančių gauti finansavimą iš PSDF. Projektų rengėjų prielaida, kad tik labai maža dalis ASPĮ galėtų netekti teisės sudaryti sutartis su TLK yra neteisinga ir prieštaraujanti rengėjų pateikto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatams. Jau dabar pateikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai patvirtina, kad 27 privačios gydymo įstaigos neturi 3 metų patirties, todėl tokios įstaigos neturės teisės sudaryti sutartį su TLK dėl teikiamų paslaugų išlaidų kompensavimo iš PSDF biudžeto. Tikėtina, kad tokių gydymo įstaigų būtų dar daugiau, nes reikalavimas paliestų ir naujai į rinką siekiančias patekti įstaigas. Priėmus įstatymo projekto 26 straipsnio 2 dalies nuostatas būtų nustatytos diskriminacinės sąlygos tarp paslaugų teikėjų. Gydymo įstaigoms, vykdančioms veiklą mažiau nei 3 metus, grėstų finansiniai sunkumai, nes ligonių kasos neapmokėtų suteiktų paslaugų. Todėl tokios įstaigos negalėtų lygiateisiškai konkuruoti su kitais paslaugų teikėjais, kuriems paslaugos apmokamos iš PSDF. Tokie reikalavimai varžytų naujai į rinką ateiti norinčių paslaugų teikėjų galimybes, būtų kuriamos tam nepalankios sąlygos.
Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad Projektu siekiama išspręsti problemą, nes pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą TLK sutartys turi būti sudaromos su visais sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais ir tai kelia grėsmę sveikatos sistemos finansinei pusiausvyrai. Tokia Projekto rengimo priežastis yra neteisinga ir prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimui. Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime konstatavo, kad tiek valstybinio, tiek privataus kapitalo sveikatos priežiūros įstaigos turi teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas, kurios finansuojamos PSD fondo lėšomis (žr. Konstitucinio Teismo gegužės 16 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 3.1 punktą.).[1] Jeigu valstybė siekia numatyti tam tikrus kriterijus, taikomus nevalstybinio kapitalo sveikatos priežiūros įstaigoms, tie kriterijai turi būti nediskriminaciniai bei žinomi iš anksto. Kitaip sakant, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas (t. y. finansuojamas iš PSDF ir kitų lėšų) privačios sveikatos priežiūros įstaigos turi tas pačias teises kaip ir valstybinės įstaigos gauti finansavimą iš PSDF biudžeto. Sveikatos sistemos sektorius turi būti reguliuojamas pagal aiškias, nediskriminacines ir privačios nuosavybės, kaip šalies ūkio pagrindo, nepaneigiančias taisykles. Tuo tarpu Projekto 26 straipsnio 2 dalies 3 punkto patirties reikalavimas ribotų sveikatos priežiūros įstaigų galimybes sudaryti sutartis su TLK ir gauti paslaugų apmokėjimą ir taip tiesiogiai bei sąmoningai prieštarautų minėtam KT nutarimui.
Projekto rengėjai pažymi, kad nėra tokių valstybės ir savivaldybių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros biudžetinių ir viešųjų įstaigų, kurios neturėtų sutarties su TLK, todėl joms taikoma išimtis dėl 3 m. patirties netaikymo. Atsižvelgiant į tai, naujas 3 metų patirties reikalavimas labiausiai paliestų naujai į rinką siekiančias patekti ASPĮ. Todėl Projekto nuostatos prieštarauja sąžiningos konkurencijos nuostatoms, įtvirtintoms Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje, ir KT išaiškinimui, kuriame teigiama, kad sveikatos priežiūros paslaugų sritis reglamentuojama pagal ūkio principus, tad turi būti nevaržoma konkurencija, negali būti paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 1.7 punktą).
3) Patirties reikalavimas nepagrįstai kildinamas iš Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 6 straipsnio
Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad 3 metų kriterijus pasirinktas dėl to, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas dėl įstaigų akreditavimo[2] („Įstaigos, turinčios licenciją ir ne mažesnę kaip trejų metų atitinkamos rūšies sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtį, turi teisę kreiptis dėl akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai.“). Minėtame įstatyme įtvirtintas reikalavimas negali būti priežastimi tokį reikalavimą nustatyti ir gydymo įstaigoms, siekiančioms gauti finansavimą iš PSDF. Pastarajame įstatyme reglamentuojama 3 metų patirtis dėl atkreditavimo, įstaigoms siekiant aukštesnių paslaugų teikimo kokybės standartų, o įstatymo projekte patirties reikalavimas apribotų galimybę apskritai gauti finansavimą iš PSDF. Projekto rengėjų siekis – užtikrinti aukštą LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybę bei įsitikinti, kad į šią sistemą patektų tik turinčios atitinkamą patirtį konkrečių paslaugų teikimo srityje ir pajėgios užtikrinti aukštą teikiamų paslaugų kokybę ASPĮ – tiesiogiai diskriminuoja paslaugų teikėjus.
Dėl Projekto 26 str. 2 dalies 4 punkto
Viešas konkursas ribos sveikatos priežiūros įstaigų galimybes gauti PSDF lėšas
Įstatymo projekte nurodyta, kad ASPĮ galės sudaryti sutartis su TLK, jei ji bus išrinkta viešo konkurso metu. Toks reguliavimas būtų taikomas tik ASPĮ, nurodytoms Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje (Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai (LNSS) nepriklausančioms pirminės ASPĮ). Tokiu atveju, ASPĮ dalyvaujant viešame konkurse nebūtų taikomas 3 metų patirties reikalavimas. Minėto įstatymo projekte siūloma, kad už pirminės ASPĮ tinklo plėtrą būtų atsakingos savivaldybės, o viešas konkursas organizuojamas, jei savivaldybės dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti paslaugų teikimo savivaldybėse ir nėra patenkintas paslaugų poreikis. Nėra aišku, kokios priežastys būtų laikomos objektyviomis ir būtų pagrindas organizuoti viešą konkursą. Taip pat pateiktos nuostatos galiotų tik pirminės ASPĮ, todėl kitų ASPĮ atžvilgiu, kurios siekia gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF biudžeto, būtų nustatyti ir taikomi skirtingi reikalavimai, o tai pažeistų subjektų lygiateisiškumo principą.
Projekto nuostatos suponuoja tai, jei steigsis nauja įstaiga (arba veiklą vykdys jau veikianti įstaiga) ir ji norės gauti paslaugų finansavimą iš PSDF biudžeto, ji turės dalyvauti viešame konkurse ir atitikti tam tikrus kriterijus. O jei įstaiga neplanuoja gauti PSDF biudžeto lėšų, ji gali laisvai vykdyti pirminės asmens sveikatos priežiūros veiklą. Tokiu atveju savivaldybės įstaigų veiklą reguliuos pagal jų ketinimus gauti PSDF lėšas. Toks reguliavimas yra diskriminacinis ir sudarytų žymias kliūtis patekti į rinką, nes pasirenkama ūkinę veiklą reguliuoti pagal tai, ar ūkio subjektas ketina naudotis vienu iš įstatymais leidžiamų apmokėjimo už suteiktas paslaugas būdų – mokėjimais iš PSDF. Vien jau tai, kad gydymo įstaigos yra akredituotos rodo, jog jų paslaugų kokybė yra tinkama. Ir todėl papildomas konkursas būtų diskriminacinis. Tokiu atveju, konkursas būtų daromas ne dėl paslaugų kokybės užtikrinimo, o dėl apribojimo patekti į rinką. KT yra vienareikšmiškai išaiškinęs, kad visos sveikatos priežiūros įstaigos už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas gali ir turi gauti lėšas iš PSDF biudžeto. Taip pat KT ne kartą konstatavo ir išaiškino, kad sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos rinkoje jų reguliavimą traktuojant per ūkinės veiklos laisvės prizmę ir neturi būti sudaromos kliūtys norinčiam užsiimti ūkine veikla patekti į rinką.[3] Kyla pagrįstų abejonių, ar suteikus savivaldybei tokius įgaliojimus viešas konkursas bus rengiamas dėl objektyvių priežasčių, o įstaigos bus skaidriai vertinamos konkurso metu. Toks reguliavimas labiausiai palies naujus ūkio subjektus ir varžys jų galimybes gauti finansavimą iš PSDF biudžeto, jei jie neatitiks keliamų kriterijų. Todėl pirminės ASPĮ veiklos ribojimas yra nepagrįstas ir diskriminacinis.
Dėl Projekto 26 str. 4 ir 5 dalies
Siūlomo PSDF biudžeto paskirstymo kriterijai ribos pacientų pasirinkimą, neužtikrins paslaugų prieinamumo, varžys ASPĮ galimybes gauti finansavimą iš PSDF
Įstatymo projekto 26 straipsnio 4 dalyje siekiama detalizuoti nuostatas, reglamentuojančias PSDF lėšų paskirstymą ASPĮ, su kuriomis pasirašytos sutartys dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo iš PSDF lėšų. Pagal naujas nuostatas Sveikatos apsaugos ministras nustatys paslaugų kiekį atsižvelgdamas į demografinius rodiklius, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo netolygumus, ligotumo ir mirtingumo rodiklius konkrečioje TLK veiklos zonoje. O TLK neviršydama jos veiklos zonoje kiekvienais metais nustatyto PSDF biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio, atitinkamai ASPĮ nustatys paslaugų, apmokamų iš PSDF, kiekį. Minėtą asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį konkrečiai įstaigai siūloma nustatyti atsižvelgiant į šiuos asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius: sveikatos priežiūros prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų ekonomiškai efektyviomis formomis, dalį nuo visų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų skaičiaus ir klinikinį asmens sveikatos priežiūros paslaugų efektyvumą (Projekto 26 str. 5 dalis).
Toks naujas reguliavimas PSDF lėšas skirstyti pagal tai, ar vienoje TLK veiklos zonoje rodikliai yra geresni negu kitoje teritorijoje, ar vienoje ASPĮ paslaugų teikimo rodikliai yra geresni negu kitoje įstaigoje, nepasiektų vieno iš Projekto tikslų – užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą visiems gyventojams. Apmokamų sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymas sutartyse tarp TLK ir ASPĮ ribotų paciento teisę rinktis gydymo įstaigą (galimas atvejis, jeigu gydymo įstaiga viršys sutartyse su TLK nustatytus apmokamų paslaugų kiekius, ji nebegalės teikti paslaugų arba teiks ir dirbs nuostolingai, nes už paslaugų teikimą negaus apmokėjimo iš PSDF, nors pacientas ir norėtų kreiptis į šią gydymo įstaigą). Paprastai sakant, PSDF lėšų skirstymas teritoriniu principu pažeistų pacientų mobilumą, t. y. varžytų galimybes laisvai rinktis gydymo įstaigą ir pažeistų principą „pinigai seka paskui pacientą“. O lėšų skirstymas gydymo įstaigoms pagal rodiklius nėra tinkamiausias būdas, nes būtų neįvertinti paciento poreikiai (galbūt tam tikri paslaugų teikimo rodikliai vienoje įstaigoje būtų blogesni, bet pacientas norėtų gauti paslaugas būtent toje gydymo įstaigoje, tačiau neatitikus rodiklių tokia gydymo įstaiga negautų arba gautų mažiau PSDF lėšų tų paslaugų kompensavimui). Todėl akivaizdu, kad siūlomi PSDF biudžeto paskirstymo kriterijai konkrečioms TLK veiklos zonoms ir jose esančioms konkrečioms ASPĮ ribotų pacientų pasirinkimą ir pažeistų dabar galiojantį principą „pinigai seka paskui pacientą“, mažintų įstaigų konkurenciją siekiant pritraukti pacientus, nebūtų užtikrinamas paslaugų prieinamumas. Taip pat nebūtų išspręstos dabar esančios sveikatos sistemos problemos (gydymo įstaigos, viršijusios paslaugų, kompensuojamų iš PSDF, kiekį, vis tiek teiks paslaugas ir neturės teisės prašyti iš paciento apmokėjimo, todėl toliau dirbs nuostolingai).
Pritariame Projekto rengėjų tikslui užtikrinti racionalų ir efektyvų PSDF biudžeto lėšų naudojimą. Tačiau pasirinktas pertvarkos kelias reguliuoti paslaugų, kompensuojamų iš PSDF biudžeto, kiekio paskirstymą teritoriniu principu pagal TLK veiklos zonas (ten esamus rodiklius) ir nustatyti sveikatos priežiūros įstaigoms, norinčioms gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF, papildomus kriterijus, nėra tinkamas. Dėl to būtų ne tik ribojama sąžininga konkurencija tarp paslaugų teikėjų, bet svarbiausia – labiausiai nukentėtų pacientai, nes sumažėtų jų galimybės rinktis gydymo įstaigą ir paslaugų prieinamumas nebūtų užtikrinamas visiems pacientams. Problema ne tai, kad dabar visos gydymo įstaigos turi teisę sudaryti sutartis su TLK ir gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF, o tai, kad nėra aiškiai apibrėžta, ką finansuoja valstybė, o už ką pacientas turi susimokėti pats. Atsižvelgiant į tai, reikėtų tikslinti teisės aktus, kad žmogui būtų aišku, kokias paslaugas finansuoja valstybė, o už kokias ir kiek jis turi susimokėti pats (pvz., papildomo sveikatos draudimo lėšomis). Turi būti aiškiai pasakyta, kas turi dengti tą sveikatos priežiūros paslaugų dalį, kuriai neužtenka lėšų iš PSDF. Kuo bus aiškesnis reglamentavimas, tuo gyventojai laisviau galės patys priimti asmeninius sprendimus dėl paslaugų naudojimosi ir susimokėjimo už jas savomis lėšomis.
Sutinkame su Projekto rengėjų lydimojoje medžiagoje pateiktu teiginiu, kad PSDF biudžeto ištekliai yra riboti. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė nėra pajėgi finansuoti visų sveikatos priežiūros paslaugų, turėtų būti aiškiai nustatyta, ką valstybė finansuoja kiekvienam besidraudžiančiam asmeniui, o už kokias paslaugas, kurių valstybė nepajėgi kompensuoti, turėtų susimokėti patys pacientai. Tais atvejais, kai pacientas negali susimokėti už būtinas paslaugas, įvertinus įvairius socialinius kriterijus, paslaugų suteikimą turėtų kompensuoti valstybė. Šiuo atveju būtų užtikrintas mišrus sveikatos apsaugos finansavimo būdas – tiek už paslaugas apmokant per TLK, tiek per paciento galimybes susimokėti pačiam. Pažymėtina, kad tai neprieštarautų KT išaiškinimui, kuriame aiškiai apibrėžti sveikatos finansavimo šaltiniai: „Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1d. redakcija) 38 straipsnyje nustatyti sveikatos priežiūros finansavimo šaltiniai: inter alia valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšos, Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos, savanoriškojo draudimo lėšos, lėšos už tiesiogiai apmokamas paslaugas. Taigi šiame įstatyme įtvirtintas mišrus Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos finansavimo modelis, pagal kurį sveikatos priežiūros paslaugos, teikiamos tiek valstybės ir savivaldybių įstaigų bei įmonių, tiek privačių įstaigų bei įmonių, inter alia sudariusių sutartis su Valstybine ar teritorinėmis ligonių kasomis, yra apmokamos iš skirtingų šaltinių.“ (plačiau žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 3.3., 3.2. ir 3.3. punktus). Šiuo atveju, priešingai negu Projekto siūlymuose, būtų užtikrinama paciento teisė laisvai rinktis gydymo įstaigą, nes pinigai keliautų paskui pacientą, būtų skatinama sąžininga konkurencija tarp paslaugų teikėjų, kuri užtikrintų paslaugų prieinamumą, nebūtų pažeidžiamas PSDF lėšų skirstymo principas, nes gydymo įstaiga gautų PSDF lėšų apmokėjimą už suteiktas gydymo paslaugas, nepriklausomai nuo to kokios nuosavybės įstaigoje ta paslauga būtų suteikta.
Neįvertintas poveikis verslo sąlygoms ir jo plėtrai
Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad priimtas įstatymas neturės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Toks teiginys prieštarauja Projekto rengėjų atliktam numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimui, kuriame teigiama, kad dėl naujų reguliavimų sumažės paslaugų teikėjų skaičius, sveikatos priežiūros įstaigos negalės sudaryti sutarčių su TLK ir gauti paslaugų finansavimo iš PSDF biudžeto (t. y. neteks vieno iš finansavimo šaltinių). Todėl kyla pagrįstos abejonės, kad Projekto rengėjai netinkamai įvertino ir apskritai nevertino papildomų reikalavimų poveikio naujai į rinką siekiančioms patekti gydymo įstaigoms. Atsižvelgiant į tai, priimtas įstatymas darys neigiamą poveikį verslui, o ypač neseniai veikiančioms ir naujai į rinką siekiančioms patekti sveikatos priežiūros gydymo įstaigoms. Akivaizdu, kad tam tikra verslo dalis gali būti priversta pasitraukti iš sveikatos sektoriaus, o naujoms gydymo įstaigoms bus ribojama galimybė patekti į rinką. Todėl kyla abejonių dėl siūlomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pagrįstumo ir siūlomų priemonių tinkamumo. Pažymėtina, kad Projekto rengėjai nepateikia tokio reikalavimo poveikio vertinimo naujai besikuriančioms ASPĮ.
Išvados:
- Projekto rengimo priežastis ir siekis kai kuriems sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams apriboti galimybę gauti paslaugų, kompensuojamų iš PSDF, apmokėjimą prieštarauja Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriame išaiškinta, kad visos sveikatos priežiūros įstaigos už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas gali ir turi gauti lėšas iš PSDF.
- Įstatymo projekto 26 straipsnio 2 dalyje siūlymai nustatyti papildomus reikalavimus ASPĮ, pageidaujančioms sudaryti sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimo PSDF biudžeto lėšomis pažeistų ūkio subjektų lygiateisiškumo principą bei ribotų sveikatos priežiūros įstaigų galimybes sudaryti sutartis su TLK.
- Naujas 3 metų patirties reikalavimas labiausiai paliestų privačius ūkio subjektus ir naujai į rinką siekiančias patekti ASPĮ. Todėl Projekto nuostatos prieštarauja sąžiningos konkurencijos nuostatoms, įtvirtintoms Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje, ir KT išaiškinimui, kuriame teigiama, kad sveikatos priežiūros paslaugų sritis reglamentuojama pagal ūkio principus, tad turi būti nevaržoma konkurencija, negali būti paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė.
- Siūlomi PSDF biudžeto paskirstymo kriterijai (remiantis teritoriniu principu) konkrečioms TLK veiklos zonoms (įvertinus paslaugų teikimo rodiklius) ir jose esančioms konkrečioms ASPĮ mažintų pacientų pasirinkimą ir pažeistų dabar galiojantį principą „pinigai seka paskui pacientą“, mažintų įstaigų konkurenciją siekiant pritraukti pacientus, nebūtų užtikrinamas paslaugų prieinamumas.
- Nėra pateikta išsamaus poveikio vertinimo, kaip naujos 26 straipsnio 2, 4, 5 dalių nuostatos paveiks naujai į rinką siekiančias pateikti ASPĮ. Akivaizdu, kad patirties reikalavimas diskriminuos naujus ūkio subjektus, ypač privačias gydymo įstaigas, siekiančias gauti paslaugų apmokėjimą PSDF lėšomis.
Pasiūlymai:
- Atsisakyti dabar siūlomų Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio pakeitimų, kad būtų išvengta nepagrįstų sąžiningos konkurencijos ribojimų, nebūtų varžoma paciento teisė rinktis gydymo įstaigą ir nebūtų pažeidžiamas dabar galiojantis principas „pinigai seka paskui pacientą“.
- Siekiant efektyviai ir racionaliai naudoti PSDF biudžeto lėšas, teisės aktuose reikia aiškiai apibrėžti, ką valstybė finansuoja kiekvienam besidraudžiančiam asmeniui, o už kokias paslaugas, kurių valstybė nepajėgi kompensuoti, turėtų susimokėti patys pacientai (pvz., papildomo sveikatos draudimo lėšomis). Tais atvejais, kai pacientas negali susimokėti už būtinas paslaugas, įvertinus įvairius socialinius kriterijus, paslaugų suteikimą turėtų kompensuoti valstybė.
LLRI siūlo grąžinti Projektą tobulinti, atsisakant Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimui ir Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimui dėl šio nutarimo išaiškinimo prieštaraujančių nuostatų.
[1] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas dėl pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat dėl motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimo, Valstybės žinios, 2013-05-21, Nr. 52-2604.
[2] Akreditavimas – įstaigos savanoriškai inicijuotas įvertinimas, ar ji atitinka nustatytus sveikatos priežiūros teikiamų paslaugų kokybės standartus, ir akreditavimo pažymėjimo išdavimas (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, 6 straipsnis).
[3] LR Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimas dėl LR Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo; LR Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas Nr. 52-2604; LR Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimas Nr. 47/04; LR Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 23/05-18/07.
