Prisidengdama ES reikalavimu, valdžia vėl užsimojo prieš Lietuvos piliečius ir verslą. Direktyvą, kuria siekiama mažinti nelegalią imigraciją ir numatomos sankcijos už nelegaliai valstybėse narėse esančius ir įdarbintus trečiųjų šalių (ne iš Lietuvos ir ES) piliečius, norima pritaikyti ir nelegaliai dirbantiems Lietuvos žmonėms. Nelegalaus darbo draudimo įstatymo projektui jau spėjo pritarti Vyriausybė ir pasiūlė skubos tvarka svarstyti Seime. Pagal jį, įmonė, kurioje bent vienas Lietuvos pilietis dirbs neatitinkant įstatymo, bus baudžiama tarsi ji būtų įdarbinusi nelegalius imigrantus iš trečiųjų šalių. Iš didelio rašto išeina, kad Lietuvos piliečiai savo krašte yra prilyginami nelegaliai čia esantiems imigrantams. Ir visa tai daroma nepaisant to, kad Lietuvos ir ES piliečių nelegalus darbas ir taip yra draudžiamas, o už jį – baudžiama.
Kad mūsų valdžia „persistengia“ su direktyvomis – jokia naujiena. Tačiau šis atvejis ypač rimtas dėl sankcijų. Pirma, svarstoma, kad Nelegalaus darbo įstatymą pažeidusioms įmonėms gali būti uždrausta teikti prekes ar paslaugas viešiesiems pirkimams. Bet čia užmirštama, kad viešieji pirkimai yra skirti disciplinuoti ir priversti taupyti viešąjį sektorių. Privačių įmonių dalyvavimas tiekiant prekes kuo mažesne kaina viešajam sektoriui nėra privilegija, kuri joms suteikiama už gerą elgesį. Antra, siūloma, kad netinkamai darbuotojus įdarbinę darbdaviai turėtų grąžinti gautą ES paramą. Paradoksalu, bet vėliau tuos pinigus pati valstybė gali būti priversta grąžinti ES.
Darbo apmokestinimas Lietuvoje yra 9-as pagal dydį ES, lenkiantis net Daniją ar Suomiją. Kai 1000 Lt „į rankas“ alga darbdaviui atsieina virš 1600 Lt, turbūt nereikėtų stebėtis, kad gimsta įstatymų neatitinkantys susitarimai. Tuo tarpu bene vienintelis darbo santykių pakaitalas – individuali veikla – nuosekliai mažinama, siaurinama ir stumiama į ekonomikos paraštes.
Kaip ir visoje šešėlinėje ekonomikoje, taip ir darbo rinkoje, pagrindinė nelegalaus darbo priežastis yra aukšti mokesčiai. Efektyviausia kovos priemonė – mokesčių mažinimas. Žmonės ir verslininkai nėra patologiniai nusikaltėliai, jaučiantys poreikį nusižengti. Jei mokesčių politika skatina žmones nusižengti, tai turėtų būti rimtas signalas permąstyti mokesčių (ir, žinoma, išlaidų) politiką, o ne ieškoti, kaip dar galima nubausti.
Šios mintys – ne pažeidimų teisinimas ar flirtavimas su šešėliu. Negerinant sąlygų dirbti ir kurti, o užsiimant baudimais, „kovoje su šešėliu“ galima pasiekti tik Pyro pergalių: ne daugiau legaliai dirbančių, o daugiau tiesiog bedarbių. Tikėkimės, ilgainiui nereikės spręsti dilemos, kas blogiau – „nelegaliai dirbantis“ ar apskritai nedirbantis.
