Adolfas Šleževičius vadovavo šeštajai Vyriausybei 1993-1996 m. Būtent jo vadovaujamas kabinetas pasiūlė ir įgyvendino šiandien bene sėkmingiausia ekonomikos reforma laikomą valiutų valdybos sistemos įvedimą. P. A. Šleževičius sutiko pasidalinti savo prisiminimais apie audringą valiutų valdybos atėjimo į Lietuvą istoriją, kurią šiandien turime tik dėl titaniškų šeštosios Vyriausybės ir šios idėjos šalininkų pastangų.
Valiutų valdybos sistema egzistuoja nedaugelyje pasaulio šalių. Kaip Jūs ją atradote ir kaip apie ją daugiau sužinojote?
Iš tikrųjų valiutų valdybos modelį naudoja nedaug pasaulio šalių, tačiau tai visai nereiškia, kad tik atskiros šalys jį naudojo dėl jo neefektyvumo. Šis modelis su tam tikrais specifiniais niuansais atskirais laikotarpiais buvo taikomas daugiau nei 70-tyje pasaulio valstybių. Praktiškai visose iš jų tokia griežta pinigų politika davė labai teigiamų rezultatų stabilizuojant valiutų kursą, pažabojo infliaciją ir davė postūmį bendram ekonomikos augimui.
Apie valiutų valdybos modelio taikymą pirmiausia sužinojau tada, kai ji buvo diegiama Estijoje. Ten tuo metu buvo pasiektas didžiausias ekonomikos augimas ir stabilumas, palyginti su visomis kitomis buvusios Sovietų sąjungos šalimis. Labai patraukliai atrodė valiutų valdybos diegimo istorija ir Argentinoje. Čia po didžiulės hiperinfliacijos periodo įvestas modelis padėjo pažaboti infliaciją, ir per labai trumpą laiką buvo pasiekta pozityvi šalies ekonomikos plėtra.
Būtent sėkmingi Estijos ir Argentinos pavyzdžiai mūsų nestabilios nacionalinės valiutos fone ir skatino kiek galima plačiau sužinoti apie šios specifinės pinigų politikos diegimo ir funkcionavimo aspektus. Susidomėjimas tapo ypač aktualus, kai Lietuvos banko vadovybės vykdoma politika pradėjo varyti į neviltį ne tik Vyriausybę, bet ir šalies ūkio subjektus.
Kai buvo pradėta kalbėti apie valiutų valdybos įvedimo galimybes Lietuvoje, konsultuoti Vyriausybę keletą kartų buvo atvykęs profesorius iš JAV S. Hanke. Būtent jis suteikė daug informacijos apie modelio privalumus ir patirtį atskirose pasaulio valstybėse. Daug naudingos informacijos apie valiutų valdybą davė Tarptautinio valiutos fondo atstovai – pirmiausia A. Knoblis ir P. Kornelijus. TVF visose modelio diegimo etapuose tvirtai palaikė Vyriausybės poziciją.
Noriu ypatingai išskirti LLRI prezidentės E. Leontjevos vaidmenį propaguojant valiutų valdybą mūsų šalyje. Ji asmeniškai ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas tapo labai svarbiais Vyriausybės pagalbininkais populiarinant šią idėją Lietuvoje.
Kada ir kokiomis aplinkybėmis sumanėte, kad valiutų valdybos sistema tiktų ir Lietuvai? Kas paskatino tvirtai apsispręsti įgyvendinti būtent ją?
Galutinį Vyriausybės apsisprendimą diegti šį modelį Lietuvoje lėmė keli aspektai. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad valiutų valdybos diegimas Lietuvoje vyko labai sudėtingomis ekonominėmis ir politinėmis sąlygomis. 1993 m. pradžioje pradėjusi veiklą, šeštoji Vyriausybė gavo ypač liūdną ekonominį palikimą. Tais metais vidutinis atlyginimas Lietuvoje nacionaline valiuta siekė 27, o vidutinė pensija – 9 JAV dolerius. Ir šios mažos pajamos kiekvieną dieną smarkiai nuvertėdavo, nes šalyje siautėjo hiperinfliacija, 1992 m. sudariusi net 1263 proc.! Pasaulio banko duomenimis, didesnė infliacija iš visų 26 pokomunistinių valstybių tais metais buvo tik Armėnijoje ir Gruzijoje. Bet ten be ekonomikos suirutės dar siautėjo ir pilietinio karo audros.
Beveik 100 mln. JAV dolerių sudarė mūsų valstybės įsiskolinimas Rusijos kompanijoms už dujas ir atominį kurą. Menkai šildomuose butuose nebuvo karšto vandens, degalinėse – naftos, o parduotuvėse – maisto produktų. Visuomenėje tvyrojo didžiulė socialinė įtampa ir susipriešinimas. Beveik kasdien prieš Vyriausybės rūmus būdavo organizuojami piketai ar kitokios nepaklusnumo akcijos. Politiniai oponentai siekė bet kokia kaina sutrikdyti mūsų vykdomas ekonomikos reformas. Taigi įvairaus tipo ekonominėms spekuliacijoms ir visuomenės gąsdinimams dirva tuo metu buvo itin palanki. O valiutų valdybos diegimo istorija tada dar net nebuvo prasidėjusi.
Tuo metu pirmiausia reikėjo įvesti nacionalinę valiutą. Lietuvos banko pastangomis tai buvo padaryta per labai trumpą laiką – per tris mėnesius nuo naujos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos veiklos pradžios. Nacionalinę valiutą įvedėme paskutiniai iš Baltijos šalių. Beje, kaip ir daugelį kitų svarbių ekonomikos reformų elementų. Todėl beveik visi mikro ir makroekonominiai mūsų šalies rodikliai tada buvo tarp Baltijos šalių patys prasčiausi. Prireikė dvejų trejų metų, kol atsilikimas buvo likviduotas. O dabar Lietuva vis dažniau vadinama ”Baltijos tigru” ir ekonomikos plėtros lydere regione. Be jokios abejones, valiutų valdybos vaidmuo šioje sėkmės istorijoje nemažas.
Reikia paminėti, kad hiperinfliacija šalyje buvo pažabota jau įvedus apyvarton nacionalinę valiutą. Po nacionalinės valiutos – lito – įvedimo 1993 m. liepos mėnesį, mėnesio infliacija tesudarė 0,7 proc., tuo tarpu balandį ji dar viršijo 25 proc. Buvo sudarytos trapios prielaidos ekonomikos augimui. Tačiau pinigų politikos srityje tuo metu verslui ir gyventojams dar buvo likę labai daug suvaržymų. Įmonėms kildavo didžiulių sunkumų norint parduoti ar nusipirkti užsienio valiuta. Jos kursas lito atžvilgiu smarkiai svyravo. Lietuvos pramoninkų konfederacija ir kitos verslą vienijančios struktūros nuolat kritikavo Vyriausybę dėl įmonių ir verslo žlugdymo. Beje, kaip žinoma, vykdant pinigų politiką Vyriausybė neturėjo jokių įgaliojimų ir poveikio svertų. Pramoninkų konfederacijos skaičiavimais, dėl lito ir užsienio valiutos santykio svyravimų pramonės įmonės vien per 1993 m. prarado apie 350-400 mln. Litų pelno. Tuometinės Lietuvos ekonomikos sąlygomis tokie praradimai buvo ypač skausmingi. Suprantama, kad tos lėšos niekur nedingo. Jos pirmiausia atiteko komerciniams bankams.
Buvo akivaizdu, kad Lietuvos banką ir komercinius bankus tokia situacija visiškai tenkino. Į Vyriausybės raginimus įvesti šioje srityje tvarką praktiškai nebuvo reaguojama. Tuo metu tapo vis labiau pastebimas Lietuvos banko Valdybos pirmininko noras užsiimti daugiau politika ir komercija nei konkrečia pinigų politika. Tokį mūsų įtarimą tik patvirtino pagarsėjęs Lietuvos banko 20 mln. litu kredito suteikimas “savam” Litimpex bankui ir tolesnė R. Visokavičiaus politinė veikla.
Būtent dėl šių priežasčių Vyriausybė, ir pirmiausia aš pats, kaip jos vadovas ir valdančiosios partijos pirmininkas, buvome priversti inicijuoti Lietuvos banko Valdybos pirmininko R. Visokavičiaus atstatydinimo procedūrą. Mano abejonės dėl jo politikavimo labai greitai pasitvirtino. Netrukus po atstatydinimo iš Lietuvos banko Valdybos pirmininko pareigų jis jau buvo pirmosiose Konservatorių partijos suvažiavimo narių gretose. Taigi R. Visokavičiaus bankininkystė ir politikavimas tuo pat metu brangiai kainavo Lietuvos ekonomikai. O atstatydinimas, aišku, buvo pateiktas kaip LDDP politinis susidorojimas su doru bankininku, save kukliai pasivadinusiu ne mažiau kaip “Lito tėvu”. Nenorom tuomet, matyt, ne man vienam iškilo klausimas – kiek ankstesniuose Lietuvos banko veiksmuose buvo nepatirties, o kiek sąmoningos kenkėjiškos veiklos tuometinės valdžios atžvilgiu. Galbūt kada nors istorikai atsakys į šį labai aktualų klausimą…
O besitęsiantis nacionalinės valiutos nestabilumas tik dar labiau sustiprino Vyriausybės poziciją dėl to, jog mūsų šalyje būtina įdiegti valiutų valdybos modelį. Tapo visiškai akivaizdu, kad tik nepriklausomai nuo subjektyvių Lietuvos banko vadovų arba politikų įtakos funkcionuojanti pinigų politika galėjo užtikrinti taip ekonomikai ir Lietuvos žmonėms reikalingą nacionalinės valiutos stabilumą. Vyriausybė tiesiog nebeturėjo jokių galimybių ir laiko limitų laukti, kad galbūt naujai suformuota Lietuvos banko valdyba su jos naujuoju pirmininku K. Ratkevičiumi priešakyje užtikrins nacionalinės valiutos stabilumą.
Valiutų valdybos modelio įvedimo istorijoje svarbų vaidmenį suvaidino 1994 m. pradžioje Davoso pasauliniame ekonomikos forume įvykęs mano susitikimas su Argentinos ekonomikos ministru D. Covallo. Būtent p. Covallo tuo metu buvo labai sėkmingų ekonomikos reformų ir valiutų valdybos diegimo pagrindinis architektas Argentinoje. Ilgo pokalbio metu man pavyko išsiaiškinti daugybę valiutų valdybos modelio naudojimo aspektų ir privalumų. Po šio susitikimo bet kokios dvejonės dėl būtinumo taikyti valiutų valdybos modelį Lietuvoje man galutinai išsisklaidė.
Beje, valiutų valdybos modelio taikymo mūsų šalyje galimybės trumpai buvo aptarinėjamos ir Lito komiteto posėdžiuose, kai vyko pasirengimas nacionalinės valiutos įvedimui. Tuometinis Lietuvos banko valdytojas R. Visokavičius buvo kategoriškai nusiteikęs prieš tokios pinigų politikos taikymą Lietuvoje. Jis garantavo, kad Lietuvos bankas užtikrins nacionalinės valiutos stabilumą. Neturėdamas tuo metu pakankamai patirties ir informacijos, suprantama, negalėjau tinkamai suformuluoti pozicijos dėl būtinybės taikyti valiutų valdybos modelį Lietuvoje. Beje, tuo metu tokios būtinybės ir nebuvo. Juk daugelio pasaulio šalių centriniai bankai sėkmingai taikė ir taiko klasikinius pinigų politikos modelius. Deja, Lietuvoje daugiausia dėl tuometinio Lietuvos banko vadovo kaltės ši politika nepasiteisino. Po lito įvedimo prireikė beveik vienerių metų, kad Lietuvoje būtų įdiegtas taip gerai šalies ekonomikos stabilizavimui ir augimui pasitarnavęs Lito patikimumo įstatymas.
Natūralu, kad diegiant naujoves kyla įvairių diskusijų ir aistrų. Kas palaikė Jus, kai buvo įvedama ši sistema, o kas labiausiai tam priešinosi? Papasakokite plačiau, kaip kito institucijų ir atsakingų asmenų nuostatos palaikant ar besipriešinant šios idėjos įgyvendinimui?
Valiutų valdybos įvedimas Lietuvoje pareikalavo iš Vyriausybės, ir pirmiausia iš manęs kaip jos vadovo, milžiniškų pastangų. Per trejetą metų vadovavimo Vyriausybei metų neprisimenu nė vieno įstatymo, kuris būtų priimtas su tokiu milžinišku pasipriešinimu.
Labiausiai šio įstatymo priėmimui priešinosi komerciniai bankai. Ir tai labai lengvai paaiškinama. Nėra lengvesnio būdo komerciniams bankams uždirbti pinigus kaip šalyje esant nestabiliai valiutai ir infliacijai. Komerciniai bankai panaudojo visas galimas priemones paveikti Vyriausybės nusistatymą dėl valiutų valdybos įvedimo Lietuvoje. Būta ir kolektyvinių komercinių bankų pareiškimų, naudotasi ir atskirų politikų bei ekonomistų paslaugomis. Paskutiniame įstatymo priėmimo etape pastangos buvo sutelktos, ir ne be konkrečių rezultatų, paveikti net Lietuvos Respublikos Prezidentą A. Brazauską.
Spauda ir kitos žiniasklaidos priemonės mirgėte mirgėjo įvairiais straipsniais ir pasisakymais apie valiutų valdybos pražūtingumą ne tik Lietuvos ekonomikai, bet net ir jos valstybingumui. Oponentų ratas buvo išties nesiauras: pradedant tokiais ekonomistais kaip S. Uosis, V. Terleckas, B. Visokavičienė ir kt. ir baigiant įvairių pažiūrų politikais. Visur spėjantis garsusis disidentas A. Terleckas taip pat buvo pirmosiose priešininkų gretose.
Net pačioje Vyriausybėje atsirado atskirų ministrų, abejojančių, ar būtina teikti Seimui Lito patikimumo įstatymą. Tai Ekonomikos ministras J. Veselka ir Užsienio reikalų ministras P. Gilys. J. Veselkos pozicija man buvo labiau suprantama – jis visada buvo ir liko opozicionierius, kartais net pats sau. Įdomu būdavo klausytis jį pristatant atskirus sprendimų projektus Vyriausybės posėdžiuose. Jis sugebėdavo oponuoti net savo pristatomiems sprendimams, teigdamas, kad dabar jis turi kitą nuomonę. Tačiau niekaip negalėjau suprasti ekonomikos profesoriaus, Užsienio reikalų ministro P. Gylio. Man atrodė, kad pakankamai ekonomikos žinių turintis ministras pats pirmas turėjo suvokti tokio žingsnio neišvengiamumą ir reikalingumą vykdant mūsų Vyriausybės programą. Aišku, komerciniai bankai nepraleido progos pasinaudoti tokia šių ministrų pozicija, kad padarytų įtakos ir kitiems kabineto nariams. Džiaugiausi, kad minėti ministrai šiuo klausimu taip ir liko mažuma.
Priimant Lito patikimumo įstatymą labai svarbi buvo Prezidento A. Brazausko pozicija. Reikia pabrėžti, kad A. Brazauskas palaikė Vyriausybės idėją beveik iki šio įstatymo priėmimo. Tačiau priėmimo išvakarėse komerciniai bankai paskutinį kartą bandė pakeisti Vyriausybės poziciją. Prezidento patarėjo amžinatilsio akademiko R. Rajecko iniciatyva buvo suorganizuotas didelis pasitarimas. Jame dalyvavo daugiausia komercinių bankų vadovai, taip pat Lietuvos banko valdybos pirmininkas K. Ratkevičius, Finansų ministras E. Vilkelis, LDDP frakcijos Seime vadovai J. Karosas ir G. Kirkilas, Seimo finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas F. Kolosauskas, Ekonominių nusikaltimų komisijos pirmininkas V. Juškus, LLRI prezidentė E. Leontjeva ir kiti.
Jau susitikimo pradžioje supratau, kad Prezidento pozicija dėl Lito patikimumo įstatymo priėmimo buvo, švelniai tariant, gerokai pakitusi (pažįstant Prezidentą daug metų tą buvo nesunku pastebėti). Supratau, kad komercinių bankų vadovai gerokai pasidarbavo. Laukė nelengvas pokalbis.
Suveikė paskutinio informacijos šaltinio principas. Prezidentas dažnai pasiduodavo įtikinamas ir gana lengvai galėdavo pakeisti savo nuomonę net ir dėl principinių klausimų, jei tą informaciją gaudavo paskiausiai. Tuo eilinį kartą teko įsitikinti ir mano politinės karjeros pabaigoje, kai Prezidentas vos per valandą radikaliai pakeitė savo poziciją dėl mano atstatydinimo iš Vyriausybės vadovo pareigų. Bet čia kita istorija…
Taigi, Prezidentas pasiūlė pradėti man. Paprašiau jo, kad geriau būtų, jei savo pozicijas pirmiausia išsakytų visi pasitarimo dalyviai. Auditorijos sudėtis lėmė pasisakymų turinį. Daugelis dalyvių kategoriškai pasisakė prieš tokios pinigų politikos diegimą Lietuvoje. Buvo pakartoti visi tradiciniai pagąsdinimai apie Lietuvą neišvengiamai užgriūsiančias negandas, jei toks įstatymas bus priimtas. Idėją palaikė tik LLRI prezidentė E. Leontjeva, F. Kolosauskas ir V. Juškus. Pastarieji parlamentarai prieš tai buvo išvykę susipažinti su valiutų valdybos funkcionavimu Estijoje ir po to tapo uoliais šios idėjos propaguotojais.
Šiame absoliučios Lito patikimumo įstatymo kritikos fone, jusdamas kur link pokalbį kreipia Prezidentas, tam tikrų abejonių išreiškė net ir Finansų ministras E. Vilkelis. Beje, jis kalbėjo paskutinis ir turėjo galimybę užimti poziciją, kuri tiktų bet kuriam atvejui. Jis palaikė Prezidento idėją, kad galbūt šio įstatymo priėmimą reikėtų atidėti kuriam laikui, kai bus sukaupta dar daugiau informacijos. Gerai supratau, kad laikinai tolygu niekada. Tai būtų reiškę šios idėjos palaidojimą.
Supratęs, kad pokalbio rezultatas iš esmės aiškus, gerai nusiteikęs Prezidentas suteikė žodį man, sakydamas: „Matai, Adolfai, daugumos argumentai yra labai svarūs ir reikėtų susilaikyti nuo įstatymo priėmimo Seime. Galbūt po kiek laiko prie šio klausimo būtų galima vėl grįžti“.
Buvo akivaizdu, kad Vyriausybės pozicija turi būti pristatyta labai aiškiai ir kategoriškai. Kalbėjau labai trumpai: „Gerbiamas Prezidente. Vyriausybė negali tokio valiutos neprognozuojamų svyravimų fone užtikrinti ekonomikos stabilumo. Valiutų kurso svyravimai tik pumpuoja lėšas iš ekonomikos į komercinius bankus. Negalėdami įtakoti šių procesų, mes tampame tik šios situacijos įkaitais. Todėl Vyriausybė negali keisti ir nekeis savo apsisprendimo dėl Lito patikimumo įstatymo teikimo trečiam svarstymui Seime. Jeigu Seimas jam pritars [toki pritarimą LDDP frakcijoje jau buvau gavęs], Jūs galėsite šio įstatymo nepasirašyti. Jeigu Jūs nepasirašysite, Vyriausybė atsistatydins. Taip labai paprastai ir civilizuotai rasime išeitį iš susidariusios situacijos“.
Aišku, mano pozicija visiškai neatitiko Prezidento ir didumos auditorijos lūkesčių. Prezidentas visiškai nelaukė tokios įvykių sekos ir rodė itin didelį nepasitenkinimą išsakytos pozicijos atžvilgiu. Prezidento nepasitenkinimą labai lengvai pajusdavau. Tokiais atvejais jam pakildavo kraujospūdis ir jis gerokai parausdavo. Jutau, kad Prezidentas tada labai sunkiai susilaikė atvirai nekritikavęs mano pozicijos. Tačiau ir tolesnių diskusijų nebuvo. Nors paprastai po visų pokalbių trumpam pasilikdavau pas Prezidentą aptarti vieną ar kitą klausimą, po šio pasitarimo visi išsiskirstėme labai greitai.
Kitą dieną Seimas priėmė Lito patikimumo įstatymą. Prezidentas jį pasirašė ir daugiau niekada negrįžome prie to klausimo. O man nuolat kildavo ir dabar kyla noras paklausti Prezidento, kas ir kokiomis aplinkybėmis buvo jį paveikęs taip, kad reikėtų atsisakyti priimti šį įstatymą.
Taip po didžiulių užkulisinių ir atvirų diskusijų, lobizmo, milžiniško pasipriešinimo savo gyvenimą pradėjo Lito patikimumo įstatymas. Įstatymas, kuris greta kitų ekonomikos reformos elementų padėjo esminius pagrindus šalies ūkio stabilizavimui (dėl to net ir pravardę ”ilgasis stabilizatorius” pavyko užsitarnauti tarp žurnalistų) ir jos augimui, žmonių realių pajamų didėjimui.
Kokie, Jūsų nuomone, buvo tikrieji priešininkų motyvai – interesai ar tiesiog baimė ir neryžtingumas?
Esu įsitikinęs, kad oponentų veiksmus žūtbūtinai priešintis Lito patikimumo įstatymui pirmiausia lėmė interesai. Ir labai dideli interesai. Jie buvo skirtingi – ekonominiai ir politiniai. Abu užtektinai svarūs ir konkrečiai išreikšti.
Ekonominiai interesai lėmė pirmiausia Lietuvos centrinio ir komercinių bankų pasipriešinimą. Juk fiksuotas valiutos kursas pašalina bet kokias galimybes pelnytis iš valiutų kurso svyravimų. Minėjau, kokie buvo ūkio subjektų nuostolių mastai. Tos sumos juk niekur nedingo, jos buvo perskirstomos iš pramonės ir kitos veiklos komercinių bankų naudai. Tai buvo aukso amžius jų veikloje. Hiperinfliacija, valiutų kurso svyravimai. Prisimename, kiek garsių ”bankininkų” pagimdė šis periodas. Aišku, šios jėgos negalėjo neutraliai stebėti pasirengimo įvesti valiutų valdybą. Pasipriešinimas buvo totalinis. Ir bankininkų pareiškimai, ir akivaizdžiai užsakomieji straipsniai su užbūrimais vos ne apie pasaulio pabaigą, jei tokia pinigų politika būtų taikoma ir Lietuvoje. Įtaka buvo daroma ir per atskirus Vyriausybės narius.
Politiniai interesai taip pat negalėjo nepasireikšti. Juk politiniams oponentams dažnai visai nerūpi bendri valstybės interesai. Principas „kuo valdžiai blogiau, tuo geriau“, deja, yra pagrindinis daugelio politikų veiklos moto. Manau, kad didžiulį opozicijos pasipriešinimą valiutų valdybos įvedimui lėmė būtent šis principas. Ne vienas iš jų jau tada suprato, kad ši pinigų politika garantuos ūkio ir žmonių realių pajamų augimą. Suprantama, kad tai visai neatitiko tuometinės opozicijos interesų ir planų. Juk tuo metu pagrindinis jos tikslas buvo įskiepyti žmonėms mintį, kad tuometinė Seimo dauguma ir jos sudaryta Vyriausybė nesugeba vadovauti šaliai. O laukti ketverius metus iki kitų Seimo rinkimų labai nenorėjo.
Politinių barikadų pusėje taip pat nestokojo “trubadūrų”, skelbiančių neišvengiamą ekonomikos, o gal ir visos valstybės krachą, jei Lito patikimumo įstatymas būtų priimtas.
Jums, be abejo, teko spręsti sunkius uždavinius ir atsakyti į painius klausimus. Kas buvo sudėtingiausia: pasirinkti rezervinę valiutą, kursą, užtikrinti pakankamus rezervus, įtikinti oponentus ar dar kas kita?
Pasakysiu atvirai, sunkiausia buvo įtikinti LDDP frakcijos Seime narius, kad priimti Lito patikimumo įstatymą yra būtina. Teko paaukoti valandų valandas. Telkdavausi į pagalbą TVF atstovus A. Knoblį ir P.Kornelijų, LLRI prezidentę E. Leontjevą, kitus specialistus. Pasinaudojome ir šios srities specialisto S. Hanke patarimais. Organizavome įvairių publikacijų ir valiutų valdybos modelio pristatymą žiniasklaidoje. Parlamentarai F. Kolosauskas ir V. Juškus apsilankė Estijoje, ten susipažino su šios sistemos funkcionavimu. Tai palengvino dialogą su frakcijos Seime nariais.
Aišku, nekalbu apie politinius oponentus ir jų angažuotus ekonomistus. Jiems jokie argumentai negalėjo būti pakankami ir įtikinami. Jiems tiesiog nesinorėjo, kad tuometinė Seimo dauguma, jos suformuota Vyriausybė ir Prezidentas pasiektų teigiamų poslinkių įvairiose šalies gyvenimo srityse, tarp jų ir ekonomikoje. Labai jau stiprus buvo opozicijos sekimas principu “kuo blogiau – tuo geriau”.
Sudarant Lito stabilizavimo fondą didelės pagalbos mums suteikė TVF. Ne pro šalį buvo ir užsienio valstybių, pirmiausia Prancūzijos ir Anglijos, sugrąžintos tarpukario Lietuvos aukso atsargos.
Kodėl rezervine lito valiuta buvo pasirinktas JAV doleris? Juk integracija į Europos Sąjungą jau tada buvo numanoma.
Pasirinkimas nebuvo labai sudėtingas. Beveik visos tvirtos valiutos atsargos Lietuvos banke buvo JAV doleriais. Beveik visi Lietuvos ūkio subjektų prekybiniai sandėriai su užsienio partneriais taip pat buvo sudarinėjami JAV doleriais. Tuo metu dar buvo labai menkai tikėtina, kad Lietuva 2004 m. galėtų tapti pilnateise ES nare. Beje, ir ES valiutos – euro įvedimas – dar buvo tik planuose. Kaip žinome, euras, kaip vieninga daugelio Europos šalių atsiskaitymo priemonė, naudojama tik nuo 2002-ųjų pradžios.
Kaip vis dėlto pavyko nustatyti kursą? Ar, Jūsų nuomone, buvo pasipelniusiųjų (blogąja prasme) iš šio kurso fiksavimo?
Kurso nustatymas taip pat nebuvo lengvas klausimas šioje istorijoje. Apie tai gana ilgai ir nelengvai derėjomės su TVF atstovais, taip pat su Lietuvos pramoninkų konfederacijos, komercinių bankų ir kitų asocijuotų verslo struktūrų atstovais. Pramoninkai siekė, kad lito kursas JAV dolerio atžvilgiu būtų nustatytas ne mažesnis kaip 4,5:1 arba 5:1. TVF atstovai argumentuotai reikalavo, kad šis santykis būtų ne didesnis kaip 3,2-3,5. Po sunkių derybų pavyko pasiekti, mano galva, neblogą kompromisinį sprendimą. Lito ir JAV dolerio santykis 4:1 išsilaikė beveik šešerius metus iki kol litas buvo susietas su euru. Beje, labai greitai doleris gerokai nuvertėjo lito atžvilgiu. Juoko dėlei galima prisiminti vieno Lietuvos politikos klasiko pasakymą ”kas gali paneigti”, kad buvęs dolerio stiprumas nebuvo paremtas būtent lito stiprumu…
Nemanau, kad susiejus litą su JAV doleriu iš to kas nors pasipelnė. Pelnomasi, ir labai stambiomis sumomis, buvo būtent iki Lito patikimumo įstatymo priėmimo.
Valiutų valdybos sistema Lietuvoje neatsirado per mėnesį. Kiek laiko užtruko šios idėjos įgyvendinimas?
Suprantama, kad toks svarbus sprendimas negalėjo buti priimtas labai greitai. Bet vis dėlto jis užtruko gerokai ilgiau nei norėjosi. Nuo idėjos iki galutinio Lito patikimumo įstatymo priėmimo Seime truko ne mažiau aštuonių mėnesių.
Ar galėtume suskaičiuoti, kiek kartų mėginta atsisakyti šios sistemos? Ar tam užtektų vienos rankos pirštų?
Nors buvo daug raginimų ir gąsdinimų, kad būtina atsisakyti valiutų valdybos modelio, tačiau nė viena valdžioje buvusi politinė partija tokio klausimo svarstymo Seime net nebuvo pradėjusi. Atskirų politikų ar pramoninkų samprotavimai negali būti priimti kaip mėginimai atsisakyti šios sistemos.
Praėjo jau dešimt metų nuo valiutų valdybos sistemos įvedimo Lietuvoje. Kaip manote, ar ji pasiteisino? Ar vėl ryžtumėtės tokiam pačiam žingsniui dar kartą ir apskritai, ar sunku įgyvendinti tokias dideles reformas?
Mano giliausiu įsitikinimu, jau pats faktas, kad Lietuvoje minimas valiutų valdybos dešimtmetis, savaime atsako į šį klausimą. Ši sistema išliko prie visų valdžioje buvusių partijų. Jau minėjau, kaip stipriai priešinosi tuometinė opozicija. Tikinta, kad tokia tariamai pražūtinga Lietuvai pinigų politika egzistuos tik iki LDDP kadencijos pabaigos. Per tuos dešimtį metų tuometinė opozicija ir kitos politinės partijos ne kartą turėjo galimybių atsisakyti šios politikos. Tačiau niekas iš politikų nesiryžo šio klausimo net pradėti svarstyti. Nors spaudimas keisti nacionalinės valiutos ir užsienio valiutos santykį, pirmiausia iš pramoninkų pusės, pasireikšdavo periodiškai. Tai dar kartą patvirtina, kad jau dešimt metų Lietuvoje naudojama valiutų valdyba save visiškai pateisino.
Tokias reformas įgyvendinti iš tikrųjų yra be galo sunku. Šis Vyriausybės siūlytas sprendimas pirmiausia buvo nenaudingas pačiai Vyriausybei. Vyriausybė nebeteko galimybės gauti paskolų iš centrinio banko, nes šis neteko paskutinio skolintojo funkcijos. Taigi toks sprendimas reikalavo iš mūsų didžiulės politinės valios.
Tačiau jei dar kartą tektų priimti tokį sprendimą, jis būtų toks pats, nes jis buvo ypatingai svarbus ir reikalingas. Ir puikiai pasitarnavo bendram labui.
O ką iš šios sistemos laimėjo žmonės?
Matau keletą laimėjimo aspektų. Griežta pinigų politika, be kitų ekonomikos reformų elementų, pirmiausia padėjo užtikrinti infliacijos, paprasta kalba kalbant – kainų augimo – pažabojimą. O kaip sakė vienas ekonomikos klasikų, būtent infliacija nepastebimai apvaginėja visą visuomenę ją skurdindama. Pažabojus infliaciją buvo sudarytos prielaidos šalies ekonomikos kilimui ir gyventojų realių pajamų augimui. Didesnės pensijos ir atlyginimai, stabilios, lėtai kylančios kainos – tai tikslai, kurių siekia visos vyriausybės, o visuomenė iš vyriausybių to laukia.
Griežta pinigų politika, taikoma Lietuvoje nuo 1994 m. balandžio 1 d., užtikrino ir spartų aukso ir tvirtos valiutos atsargų didėjimą. Tik per nepilnus trejetą šeštosios Vyriausybės darbo metų jos padidėjo beveik 30 kartų! Taip buvo padėtas pagrindas ilgalaikiam lito stabilumui. O esant stabiliai nacionalinei valiutai pirmiausia laimi visi šalies žmonės.
Nuoširdžiai dėkojame.
