Mokesčių inspekcijos klientų aptarnavimo skyriuje eilėje teko praleisti geras porą valandų. Tačiau laikas neprailgo, nes šalia prisėdęs vyriškis papasakojo savo gyvenimo istoriją, kurioje yra daug pamokančios išminties ekonominius sprendimus priimantiems politikams. Vyriškis, kuriam kaip jis vėliau pasakė, sukakę 80 metų, kalbą pradėjo apie tai, kas jam dabar labai skauda – kad jo šeimai greičiausiai teks mokėti nuo Naujųjų metų gyventojams įvestą nekilnojamojo turto mokestį. Žmogus turi butą, kurį nuomoja, turi namą, kuriame kartu gyvena vaikai su šeimomis, ir labai atvirai sako, kad jaučiasi taip, tarsi jo šeimą išbuožintų, ir tai jau būtų ketvirtas kartas jo gyvenime.
Pirmasis kartas buvo dar prieš karą, kai užėję sovietai iš pašnekovo tėvų pačiu grubiausiu būdu atėmė didžiąją dalį žemių ir ūkio padargus. Juos išdalijo kaimynams kaimiečiams, po to prasidėjo karas, sumaištis, žmonės net patys siūlėsi grąžinti teisėtam savininkui per prievartą gautą jo turtą. Sakė, kad tėtis atsiėmė tik žemes, padargus paliko kaimynams, nes per savo darbštumą ir vėl turėjo kuo žemę dirbti. Kai baigėsi karas, iš pašnekovo tėvų buvo atimtas visas turtas, o jie patys susodinti į vagonus ir išsiųsti į Sibirą. Mano pašnekovui tuomet buvo 14 metų, jam pavyko pasprukti ir tik jis pats žino, kaip ir kur gyveno ir dirbo, nes namų nebeturėjo.
Po reabilitacijos 1957 metais mano pašnekovo tėvai sugrįžo ir įsikūrė tame pačiame savo kaime, vėl pasistatė namuką, gavo keliasdešimt arų namų ūkiui vesti. Trečiuoju išbuožinimu mano pašnekovas vadino tai, kad tėvai ir vėl buvo priversti kraustytis iš namų, nes vyko gyvenviečių stambinimas, vienkiemių naikinimas ir melioracija. Ir nors šiuo atveju šeima nebuvo palikta be nieko, toks namų keitimas ne savo noru nė kiek nedžiugino.
Dabar ir vėl, jei žmogui būtent dėl valdžios sprendimų reikės ieškoti mažesnių namų, jam tai lygiai taip pat skaudu. Pajamos nedidelės, vaikai patys galus dursto, o štai Premjeras ir tarp tokių ieško multimilijardierių Bafetų. Žmogus sako, kad visą gyvenimą žalingų įpročių neturėjo, tik dirbo ir taupė, dirbo ir taupė. Valdžiai jis tuo ir užkliuvo, o jai, sako, nekliūva tie, kurie nuo ryto prie parduotuvių būriuojasi. Sako, būčiau pinigus vėjais leidęs, būčiau valdžiai geresnis.
Lietuvoje Bafetų nėra ir būti negali, nes žmonėms jau dešimtmečiais neleidžiama prakusti. Gerovė sovietams badė akis, jie darbščius lietuvius Sibire kilnojo iš vienos vietos į kitą, nes šie vos įsikuria – sunkiai dirba ir prasigyvena. Panašu, kad ir dabar gerovė užkliuvo, nes kaip gi kitaip gali kilti noras žmonių asmeninį gyvenamą būstą apmokestinti griežčiau nei komercinį turtą. Komerciniam turtui savivaldybės gali taikyti tarifą nuo 0,3 iki 1 procento, ir savo biudžeto sąskaita nuo mokesčio atleisti, tačiau to negalima daryti su gyvenamosios paskirties turtu! Yra labai daug žmonių, kurie palaiko nekilnojamojo turto mokestį, tačiau visi be išimties pabrėžia, kad tarifas turi būti toks, kad žmogaus negundytų skirtis, išsidalinti turtą, kad šis mokestis netaptų asmeninio gyvenimo kelrodžiu.
Matysime daug nekilnojamojo turto mokesčio grimasų. Šeimos dar nesusumavo savo turimų sodų su butais ir garažais, nesudėjo vyro ir žmonos dalių, dar nesuprato, kad Registrų centras vertina ne jų konkretų turtą, o didžiąja dalimi – vietą, kurioje yra turtas. Žmonės dar naiviai tikisi, kad apmokestinta bus tikrai „bafetiška“ prabanga. Bet jau girdėjome apie senuosius Lietuvos dvarus restauruojančius savininkus. Jiems, besirūpinantiems kultūros paveldu, vietoj padėkos – mokestis. Ir po to dar liks kalti, kad leidžia paveldui griūti. Iš žurnalistų aprašytos istorijos paaiškėjo, kad ir bendrabučio vertė gali viršyti milijoną. Vėl kaltas bus žmogus, jei iki kovo 1 dienos pats nepasitikrins, kokios vertės yra jo turtas, nepasidarys individualaus vertinimo ir neištaisys klaidų.
Padėtis primena neseną atvejį su nesumokėtomis privalomojo sveikatos draudimo įmokomis, apie kurias žmonės sužinojo tik metams pasibaigus. Bus ir vertintojų, kurie išgarsės kaip palankiai vertinantys turtą. Visko bus, tik ne pinigų biudžete, ne taikos namuose, ne šviesių spalvų šio niūraus mokesčio paveiksle.
