Darbo įstatymų pataisų sąvadas
2001 m. kovo mėn. priimtos darbo įstatymų (Darbo sutarties, Darbo apmokėjimo ir Atostogų įstatymų) pataisos, kuriose įgyvendinta dalis LLRI pasiūlymų. Nors darbo santykiai šiomis pataisomis liberalizuojami labai nedaug ir fragmentiškai, pataisos turės (ir jau turi) teigiamą poveikį darbuotojams ir darbdaviams.
· Įteisinta pavyzdinė darbo sutartis („Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę šios sutarties formą”). Iki šiol darbo sutartys turėjo būti sudaromos pagal tipinę darbo sutarties formą. (Darbo sutarties įstatymo 17 straipsnis 2 dalies pakeitimas).
Darbo sutartyje, sudarytoje ir pagal pavyzdinę, ir pagal kitą pasirinktą formą, turi būti numatytos būtinosios sąlygos – darbuotojo darbo vieta (įmonė, jos padalinys ir pan.), darbo funkcijos (profesija, kvalifikacija, specialybė, darbas, pareigos), darbo apmokėjimo sąlygos, kurios gali būti keičiamos tiktai šalių susitarimu. Kitų šios sutarties sąlygų keitimas negali prieštarauti įstatymams, kitiems teisės aktams, reglamentuojantiems darbo sutarties sudarymą, pakeitimą ir nutraukimą.
Šie pasikeitimai sudaro palankesnes sąlygas tiems darbuotojams ir darbdaviams, kuriems patvirtinta darbo sutarties forma buvo nepatogi. Tais atvejais, kai dėl tam tikrų aplinkybių nepatogu arba neįmanoma sudaryti darbo sutarties raštu, LLRI siūlo leisti sudaryti darbo sutartį ir žodine forma, įstatyme tiksliau nustatant būtinąsias jos sąlygas. Taip pat siūlome atsisakyti darbo sutarčių registravimo.
· Darbuotojai į darbą galės būti priimami ne tik konkrečiam terminui, bet ir sutartų darbų ar užduočių vykdymui. Numatyta, kad darbo sutarties terminas gali būti ne tik nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos, bet taip pat „apibrėžiamas tam tikro darbo užbaigimu, nustatytos užduoties įvykdymu, laikinai nesančio darbuotojo atvykimu į darbą ir kt.)” (10 straipsnio 1 dalies papildymas). (Ši nuostata negalioja darbuotojams, kuriuos pagal įstatymus skiria į darbą renkamieji organai – su jais darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų (kadencijos) laikui (DSĮ 9 straipsnio 3 dalis).
Šie pakeitimai vienareikšmiai įtvirtina tokius darbo sutarties termino nustatymo būdus, dėl kurių teisėtumo nuolat būdavo abejojama. Tokie terminų nustatymo būdai leidžia darbo santykius pritaikyti prie realių gyvenimo sąlygų ir sudaryti darbo sutartį, pavyzdžiui, laikotarpiui iki baigsis vykdomas projektas ar užduotis.
Nors ši nuostata išplečia darbo santykių galimybes, lieka reikalavimas, kad visi įmonėje, įstaigoje, organizacijoje atliekami darbai turi būti forminami darbo sutartimi, išskyrus darbus pagal autorinę sutartį ir kai darbus atlieka asmuo, turintis licenciją arba patentą. Darbo sutartis turi būti sudaroma atliekant rangos, pavedimo, pervežimo, kitokius darbus, taip pat ir ilgalaikius darbus, ir darbus, dirbamus vieną ar kelias valandas, jei fizinis asmuo neturi patento ar licencijos. Tokie apribojimai nustatyti siekiant pagerinti socialinio draudimo įmokų ir pajamų mokesčio surinkimą. Susitarimai, kuomet viena šalis naudoja kitos šalies darbą, gali būti įvairaus teisinio pobūdžio: darbo, rangos, atstovavimo, autorinė ar kita sutartis. Santykiai, įforminami darbo sutartimi, turi savą specifiką (nuolatinis darbo pobūdis, apibrėžtos darbo funkcijos, darbo vieta ir pan.). Reikalaujant darbo sutartimis įforminti visai kito pobūdžio santykius, ir vienų, ir kitų darbo santykių specifika iškraipoma ir jiems primetamas visiškai netinkamas reguliavimas, suvaržomos asmens laisvės, darbo santykių plėtra.
LLRI siūlo įstatymais neriboti teisės pasirinkti darbo santykių rūšies ir leisti laisvai sudaryti darbo, rangos, pavedimo, atstovavimo, autorines ir kitas sutartis.
· Sumažintos išeitinės pašalpos, jei darbo sutartis nutraukiama darbdavio valia. Jei darbuotojo stažas šioje įmonėje:
iki 5 metų – sumažintas nuo 12 iki 4 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių;
nuo 5 iki 10 metų – nuo 18 iki 6;
nuo 10 iki 20 metų – nuo 24 iki 8;
per 20 metų – nuo 36 iki 12. (DSĮ 30 straipsnio 1 dalies pakeitimas).
Pažymėtina, kad dėl nepagrįstai didelių kompensacijų iki šiol darbuotojai praktiškai nebuvo atleidžiami darbdavio valia (išskyrus valstybines įmones) ir buvo ieškoma kitų bei priežasčių atleisti darbuotoją. Taigi šios garantijos ne tik trukdė kurti ir išsaugoti darbo vietas, bet realiai nebuvo taikomos ir kreipdavo žmonių iniciatyvą link nelegalių veiksmų. Tais atvejais, kai buvo bandoma paraidžiui laikytis įstatymo reikalavimo, įmonės finansinei padėčiai kildavo rimti sunkumai, o kai kuriais atvejais tai prisidėdavo ir prie įmonės žlugimo. Daugumai darbuotojų didžiulės išeitinės pašalpos taip pat buvo nenaudingos, nes jos nebuvo mokamos arba dėl to, jog buvo stengiamasi darbuotojus atleisti kitais pagrindais, arba įmonė, atsidūrusi sunkioje padėtyje, tiesiog neturėdavo tam lėšų. Išeitinių pašalpų sumokėjimas grėsdavo kitų darbuotojų darbo vietų išlaikymui. Priimti pakeitimai leidžia išvengti šių katastrofiškų padarinių.
· Profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinio sutikimo reikės tik atleidžiant iš darbo jos renkamo organo narį. Iki šiol profsąjungos sutikimo reikėjo atleidžiant bet kurį profsąjungos narį. (DSĮ 33 straipsnio pakeitimas).
Iki šiol galiojusia nuostata neretai buvo piktnaudžiaujama pritraukiant darbuotojus į profesines sąjungas, ji sukeldavo nepagrįstų suvaržymų darbuotojams, nesantiems profesinių sąjungų nariais. Įsigaliojus naujajai nuostatai iš esmės išlieka galimybė pristeigti tiek renkamų organų, kad visi profesinės sąjungos nariai būtų ir šių organų nariais. Tačiau nors diskriminacija tarp darbuotojų, esančių profesinės sąjungos nariais ir jais nesančių, išlieka, sumažėjo galimybių minėtiems piktnaudžiavimams. LLRI siūlo panaikinti bet kokias privilegijas atskiroms darbuotojų grupėms, nes tai pažeidžia tiek kitų darbuotojų, tiek darbdavių interesus.
· Darbuotojai, išeidami iš darbo, turės sumokėti visas jų mokymui panaudotas išlaidas, jei tai numatyta darbo sutartyje. Numatyta, kad šalių susitarimu gali būti sulygstama dėl „darbdavio lėšų darbuotojui apmokyti ir jo kvalifikacijai kelti panaudojimo, taip pat šių lėšų atlyginimo tvarkos bei sąlygų” (DSĮ 8 straipsnio 3 dalies papildymas).
Reikia pažymėti, kad iki šiol įstatymai tiesiogiai nedraudė sudaryti atskirų sutarčių, kuriomis darbuotojas, išeidamas savo valia, įsipareigotų grąžinti jo tobulinimui išleistus pinigus. Tačiau ši pataisa suteikė tvirtą teisinį pagrindą tokiems susitarimams.
· Darbo užmokestį leista mokėti ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį esant raštiškam darbuotojo prašymui. Iki šiol darbo užmokestį buvo leidžiama mokėti ne rečiau kaip du kartus per mėnesį. (Darbo apmokėjimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies papildymas).
· Sumažintos atlyginimo garantijos tiems darbuotojams, kurie prastovos atveju raštiškai atsisako pasiūlyto darbo pagal savo profesiją, specialybę, kvalifikaciją arba specialaus profesinio pasirengimo nereikalaujančio darbo, kurį jie galėtų dirbti nepakenkdami savo sveikatai. Numatyta, kad jiems mokama ne mažiau nei 0,3 LR Vyriausybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą vietoj anksčiau galiojusio ne mažesnio nei valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio. (DSĮ 24 straipsnio pakeitimas).
· Apribotas apmokėjimas atleistam darbuotojui už uždelsimo atsiskaityti laiką, kai uždelsiama atsiskaityti dėl darbdavio kaltės. Numatyta, kad už delsimo laiką sumokamas vidutinis darbo užmokestis ne daugiau kaip už 3 mėnesius nuo atleidimo dienos. (DSĮ 41 straipsnio 2 dalies papildymas).
