Institutas išnagrinėjo Vilniaus miesto šildymo plano projektą, pagal kurį kai kuriuose sostinės rajonuose naujai statomus ar rekonstruojamus pastatus būtų leista prijungti prie vienintelio šildymo šaltinio – centralizuotų šilumos tinklų. LLRI nuomone, toks sprendimas apribotų konkurenciją tarp šilumos tiekėjų, pažeistų Konkurencijos įstatymo nuostatas bei Vilniaus gyventojų teises pasirinkti šilumos tiekėjus. Be to, jis gali lemti šilumos kainų augimą. Institutas pateikė pastabas Vilniaus miesto tarybai, siūlydamas nepritarti šiam projektui ir nustatyti, kad visas Vilniaus miestas yra konkursinė zona, kur statytojai šilumos tiekimo būdą gali pasirinkti savo nuožiūra, laikydamiesi nustatytų aplinkosaugos ir kitų norminių reikalavimų. Toliau pateikiamos LLRI pastabos.
Vilniaus miesto tarybai pritarti teikiamas „Energijos rūšies pasirinkimo ir naudojimo šildymui Vilniaus m. specialusis planas”. Vadovaujantis šio specialiojo plano projektu, Vilniaus miestas turėtų būti suskirstytas į zonas, kurioms iš anksto būtų nustatytas šildymo būdas. Pagal šį projektą didžiojoje dalyje Senamiesčio, Žvėryno, Šnipiškių ir Žirmūnų teritorijų naujai statomus ar rekonstruojamus pastatus būtų leista prijungti prie vienintelio šildymo šaltinio – centralizuotų šilumos tinklų.
Anot projekto rengėjų, naujojo plano tikslai – sumažinti aplinkos taršą, efektyviau panaudoti nepilno apkrovimo režimu veikiančius centralizuoto šildymo tinklus, užtikrinti pigesnį šildymo būdą. Be to, rengėjai tikisi, kad iš anksto reglamentuoti šildymo būdai būtų naudingi gyventojams ir investuotojams, mat jie iš anksto žinotų kokį šildymo šaltinį jie galės pasirinkti.
Šis projektas turi esminių trūkumų, kurie verčia suabejoti jo tikslingumu. Pirma, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnis teigia, kad „valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus”. Vilniaus miesto tarybos sprendimo iš anksto reglamentuoti šildymo būdą negalima laikyti įstatymų nustatyta priemone aplinkosaugos reikalavimams užtikrinti (Lietuvos Respublikos įstatymuose yra nustatyta prievolė statytojams laikytis aplinkosaugos reikalavimų statiniams ir jų įrangai, bet nėra išskiriami konkretūs šilumos tiekimo šaltiniai), todėl sprendimas prieštarautų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatoms. Jeigu vis dėlto toks sprendimas būtų priimtas, galima prognozuoti, kad šis sprendimas anksčiau ar vėliau būtų apskųstas teisme.
Antra, konkretaus šildymo būdo nustatymas ne tik apribotų konkurenciją tarp šilumos tiekėjų, bet gali lemti šilumos kainų augimą. Toks šildymo reglamentavimas stabdytų naujų aplinkos teršimą mažinančių ir pigesnių šildymo technologijų diegimą naujai statomuose ar rekonstruojamuose pastatuose.
Trečia, atkreipiame Jūsų dėmesį ir į tai, kad projekto teikimo laikas, kuris įtvirtina centralizuoto šilumos tiekimo monopolį didelėje dalyje Vilniaus teritorijų, sutampa su „Vilniaus šilumos tinklų” nuomos konkursu. Sudaromos palankios sąlygos potencialiems investuotojams neturėtų pažeisti Vilniaus gyventojų teisės pasirinkti šilumos energijos tiekėjus. Norime priminti „Mažeikių naftos” ir „Lietuvos telekomo” ydingo privatizavimo pasekmes, kai buvo sudarytos palankios sąlygos investuotojams visų vartotojų sąskaita.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus siūlome nepritarti teikiamam projektui. Siekiant užtikrinti konkurenciją tarp šilumos tiekėjų, garantuoti aplinkosaugos reikalavimus ir nestabdyti inovacijų diegimo šioje srityje siūlome nustatyti, kad visas Vilniaus miestas yra konkursinė zona, kur statytojai šilumos tiekimo būdą gali pasirinkti savo nuožiūra, laikydamiesi nustatytų aplinkosaugos ir kitų norminių reikalavimų.
