Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams”
Sukurti prievarta sankcionuojamas teises į gėrybes nereiškia sukurti pačių gėrybių. Jei norime pagerinti kiekvieno padėtį, tai prie šio tikslo artėsime ne įstatymu nustatydami, kad jis turi būti pasiektas, ne dalydami visiems teises į tai, kas, mūsų nuomone, jiems dera, o suteikdami kiekvienam paskatų savo veikla kuo geriausiai pasitarnauti kitiems.
Friedrich A. von Hayek
Valstybės socialinė parama, skritingai nuo draudimo, nukreipta visų pirma skurdo visuomenėje prevencijai. Ji teikiama pinigais (socialinė pašalpa) ir nemokamomis paslaugomis namuose ar valstybinėse globos įstaigose neįgaliesiems, seniems žmonėms, našlaičiams. Ar besikreipianti šeima turi teisę gauti valstybės paramą, nustatoma tikrinant jos pajamas ir turtą. Lietuvoje socialinė pašalpa yra skiriama, kai šeimos pajamos vienam jos nariui yra mažesnės nei valstybės remiamų pajamų dydis (2000 m. sausį – 135 litai). Socialinė pašalpa sudaro 90 proc. šio skirtumo ir yra skiriama kiekvienam šeimos nariui. Šeima privalo pristatyti pažymas apie visas savo pajamas per praėjusius tris mėnesius.
Socialinė pašalpa teikiama ne visiems, kurių pajamos nesiekia nustatytos ribos, o tik tiems, kurie priklauso nustatytai kategorijai: užsiregistravęs darbo biržoje bedarbis, pensininkas, auginanti vaikus motina ir pan. Naudojant kategorijas tarsi mėginama nustatyti, ar asmenys skursta dėl “objektyvių” priežasčių. Pažymėtina, kad individualių įmonių savininkai, asmenys dirbantys pagal patentus bei įmonių steigėjai neturi teisės gauti valstybės paramą, net jeigu nevykdo jokios veiklos ar negauna iš savo verslo pajamų. Socialinės pašalpos, kaip skurdo prevencijos priemonė, tikslo nepasiekia, nes ne visi skurstantieji turi teisę jas gauti ir konkrečiam gavėjui jos yra pernelyg mažos.
Pradedama taikyti praktiką, kai už kai kurias paslaugas reikia primokėti priklausomai nuo jų gavėjų pajamų dydžio. Prie socialinės paramos išmokų priskiriamos ir vadinamosios kategorinės pašalpos, kurios skiriamos ne pagal šeimų pajamas, bet tam tikroms kategorijoms asmenų, pvz., besimokančioms motinoms ar šeimoms, auginančioms vaikus. Norint gauti tokias išmokas, pakanka priklausyti tam tikrai gyventojų grupei, kitokių kriterijų netaikoma. Dažniausiai šios kategorijos nustatomos darant prielaidą, kad toms gyventojų grupėms (pensininkams, šeimoms su mažais vaikais, daugiavaikėms šeimoms) yra sunkiau pragyventi, kad jos skursta, todėl turi būti valstybės remiamos.
Socialinių išmokų įvairovė yra didelė. Išmokos ne visada skiriamos tikslingai – jas dubliuoja viena kitą arba skiriamos asmenims, kurie turi pakankamas pajamas (ypač transporto lengvatos, šildymo kompensacijos, šeimos pašalpos). Taip valstybės paramą gauna ir tie, kurie galėtų be jos išsiversti. Netikslingai skiriant daugybę mažų pašalpų, švaistomos mokesčių mokėtojų lėšos, o skurdo prevencijos tikslas nepasiekiamas. Todėl spaudimas didinti paramos dydį yra nuolatinis ir tarsi pagrįstas (nes skurdas nemažėja).
Įvairios socialinės pagalbos formos nėra tarpusavyje koordinuojamos, jos skiriamos pagal skirtingus kriterijus, todėl dažnai jų gavėjai būna tie patys žmonės. Socialinės pašalpos yra labai mažos, bet bendra socialinių išmokų suma kai kuriems asmenims tampa artima ar net didesnė nei galimas uždarbis. Taip skiriant pašalpas, daliai žmonių sukuriamos paskatos nedirbti, o likti visuomenės išlaikytiniais. Socialinę šalpą skirstant pagal kategorijas, atsiranda spaudimas nuolat plėsti jų (kategorijų) ratą tam, kad konkretūs žmonės taptų remtinais asmenimis.
Valstybės socialinė parama turi būti tikslingai nukreipiama skurdo prevencijai, tai yra tiems žmonėms, kurie laikinai ar visiškai negali savimi pasirūpinti ir nebeturi jokių privačių priemonių tai padaryti. Tai reiškia, kad jos skyrimo kriterijus turi būti tik nepakankamos šeimos ar vienišo asmens pajamos bei turto neturėjimas. Skiriant socialines pašalpas, būtina atsisakyti netiesioginių skurdo kriterijų, tokių kaip vaikų skaičius šeimoje, nedarbingas amžius, registracija valstybinėje darbo biržoje ir pan. Valstybės paramos skyrimo būdas, taikant tik pajamų testą, o ne šelpiamųjų kategorijas, būtų socialiai teisingesnis. Tikėtina, kad taip mokamos pašalpos būtų skiriamos mažesniam gavėjų skaičiui, todėl galėtų būti didesnės.
Kai kuriomis iš socialinių išmokų yra siekiama ir kitų tikslų, ne tik skurdo prevencijos. Pavyzdžiui, mokant pašalpas vaikų išlaikymui norima pagerinti demografinę Lietuvos padėtį.Manoma, kad jų gavėjams pajamų testas netaikytinas, kadangi didesnis išlaikytinių skaičius šeimoje veda prie didesnio skurdo. Tačiau ne visada yra taip. Pašalpoms vaikams auginti būtina taikyti tuos pačius kriterijus, tai yra pajamų testą, ir jas skirti tik skurstančioms šeimoms, nes jų efektyvumas siekiant kitų tikslų yra labai abejotinas.
Turi būti reformuotos ir visos kitos socialinės paramos formos, tokios kaip transporto lengvatos, nemokamas vaikų maitinimas ir pan. Teikti socialinę paramą kompensuojant paslaugas teikiančioms įmonėms už socialiai remtinų žmonių aptarnavimą yra ir neefektyvu, ir socialiai neteisinga, ir ekonomiškai kenksminga (plačiau žr. skyrių „Transportas”). Visos socialinės išmokos, kurios nėra siejamos su draudimu, turi būti integruotos į vieną socialinę pašalpą, skiriamą pagal šeimos pajamas bei turtą ir mokamą pinigais tiesiogiai remtinam asmeniui. Taip būtų išvengta daugelio pašalpų dubliavimo, objektyviau atsižvelgiama į paramos gavėjo turimas galimybes, neskatinamos iniciatyvos nedirbti ar priklausyti kokiai nors socialinei kategorijai, kuri yra laikoma remtina. Taip pat būtų išvengta ekonominių santykių iškraipymų, kurių priežastimi yra kai kurioms įmonėms mokamos kompensacijos už jų socialiai remtinus klientus.
Tikslingai nukreiptos socialinės išmokos, net ir esant ribotiems resursams, efektyviau padėtų žmonėms skurde.
Pasiūlymai
1. Socialinę paramą teikti tik pagal vieną kriterijų – jos gavėjo pajamas ir turtą. Šalia pajamų įvesti potencialaus gavėjo turto testavimą. Turto vertinimui naudoti vieningą, formaliais kriterijais pagrįstą, metodologiją.
2. Visas socialines išmokas, kurių tikslas yra parama ir kurios nėra susijusios su draudimu, teikti tik per integruotą socialinę pašalpą. Invalidams taikyti didesnes pajamų normas, nes jų gyvenimo kaštai yra didesni.
3. Atsisakyti socialinės paramos teikiant lengvatas tam tikroms paslaugų rūšims ir mokant tų paslaugų teikėjams kompensacijas už socialiai remtinus asmenis (transporto, šildymo, kreditų būstui ir pan. lengvatos). Visas pašalpas mokėti pinigais tiesiogiai remtinam asmeniui.
Klausimai ir atsakymai
Žmonės ims masiškai slėpti pajamas, kad gautų paramą. Jos teks išdalyti ne mažiau, bet kur kas daugiau nei dabar.
Tikrinamos bus ne tik besikreipiančių paramos asmenų pajamos, bet ir turtas, o turtą kur kas sunkiau nuslėpti. Tiesa, socialinės paramos racionalizavimas negalimas be gyventojų pajamų deklaravimo. Pajamų deklaravimą būtina sutvarkyti ir dėl kitų, ne tik socialinės paramos tikslų. Todėl užuot tobulinus ydingą socialinės pašalpos skyrimo pagal kategorijas praktiką, reikia imtis rimtų pertvarkymų ir visų pirma įgyvendinti gyventojų pajamų deklaravimą. Už pajamų slėpimą turi būti taikoma tokia pati atsakomybė, kaip ir už mokesčių slėpimą, o neteisėtai gauta parama turi būti išieškoma.
Pašalpas, skiriamas pagal kategorijas, kur kas lengviau administruoti – ir taip žinoma, kad daugiavaikėms šeimoms, pensininkams sunkiau gyventi.
Tai nėra taip akivaizdu, kaip atrodo. Nors daugelis daugiavaikių šeimų gyvena sunkiau, tarp jų yra ir pasiturinčių, ypač auginančių tris vaikus. Kaip rodo tyrimai, pensininkai vidutiniškai gyvena geriau nei šeimos, auginančios vaikus, ypač nepilnos šeimos. Penktadalis jų dar dirba, maždaug trečdalis gauna ne vieną, o kelias pensijas. Taigi, remiant žmones pagal kategorijas, ši parama dažnai yra tiesiog iššvaistoma. Remdami tuos, kuriems valstybės šalpa yra tik malonus priedas prie galimų išlaidų, tuo pačiu skriaudžiame tuos, kuriems ši parama yra gyvybiškai svarbi.
