Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams”
Pinigai yra per daug rimtas dalykas, kad juos būtų galima patikėti centrinio banko valdininkams.
Milton Friedman
Didžioji depresija Jungtinėse Valstijose toli gražu nėra privačios verslo sistemos vidinio nestabilumo įrodymas, ji yra veikiau amžinas liudijimas, kiek žalos gali padaryti kelių žmonių klaidos, jei tiems žmonėms suteikiama galia manipuliuoti šalies monetarine sistema.
Milton Friedman
Pinigų ūkio alternatyvos
Pasaulyje esama kuo įvairiausiai tvarkomų pinigų ūkių. Jie skiriasi centriniam bankui deleguojamomis funkcijomis bei įgaliojimais, pinigų ūkio skirtumai atsispindi ir šalių valiutose. Vienų valiutų kursas yra fiksuotas kurios nors kitos valiutos atžvilgiu, kitų – svyruoja, vienos šalies žmonės gali be apribojimų keisti savo šalies valiutą į kitas valiutas, kitiems ši laisvė yra apribota, vieni noriai taupo savo šalies valiutą, kiti, tik gavę algą, skuba iškeisti ją į užsienio valiutą.
Taip jau nutiko, kad pinigų emisija, anksčiau buvusi privačiose rankose, XX amžiuje totaliai perėjo į valdžios rankas. Šiandieniniame pasaulyje nebeturime nei aukso pinigų, nei privačių popierinių pinigų (Honk Konge išlikę privačių pinigų rudimentai) – visų valstybių valdžios pinigus ir jų leidimo funkciją visiškai suvalstybino. Šiandien vien mintis apie tai, jog pinigai gali būti ne valdžios, o žmonių nuosavybė, daug kam atrodo šventvagystė, tačiau kilę rinkoje ir būdami būtina rinkos dalimi, pinigai turi būti apsaugoti nuo valdžios intervencijų ir manipuliacijų.
Valiutų taryba yra tokia pinigų sistema, kurioje šalies pinigai yra apsaugoti nuo vietos valdžios intervencijų ir manipuliacijų ir tampa tokie pat geri, kaip rezervinė valiuta. Mat valiutų tarybos sistemoje vietos valiuta yra išleidžiama tik tuomet, kai ant kitos svarstyklių lėkštės turima adekvati rezervinės valiutos suma. Be to, šioji rezervinė valiuta yra investuojama kuo saugiau, taip, kad kiekvienu pareikalavimu pateikusiam vietos valiutą centrinis bankas nedelsdamas išduotų rezervinę. Aiškumo dėlei galima įsivaizduoti, kad vietos valiutos nėra, o cirkuliuoja tik rezervinė valiuta. Beje, esant valiutų tarybai, gana nesunku pereiti prie rezervinės valiutos cirkuliavimo šalyje.
Kitos pinigų ūkio sistemos, tokios kaip plaukiojančio valiutos kurso, fiksuoto kurso (išoriškai panaši į valiutų tarybą, tačiau esminis skirtumas – fiksuoto kurso sistemoje nėra adekvačių rezervų, leidžiančių vykdyti įsipareigojimą fiksuotu kursu iškeisti pageidaujamą kiekį pinigų), nėra tokios saugios, nes jos suteikia centriniam bankui dideles teises veikti savo nuožiūra. Kaip žinia, diskreciniai veiksmai visuomet remiasi ribota informacija, interesais, juose neišvengiama klaidų.
Valiutų taryba ir jos įtaka
Visuomenės apklausos apie verslo sąlygas Lietuvoje rodo, kad pinigų reforma, susiejant litą su doleriu, yra vertinama geriausiai. Valiutų tarybos įvedimas žmonėms buvo tarsi atgaiva po audringų lito kurso svyravimų ir skandalų, lydėjusių centrinio banko veiklą. Valiutų tarybos sistemos privalumus iš karto įvertino verslininkai bei eiliniai žmonės. Neatsitiktinai savo rinkiminių ketinimų panaikinti valiutų tarybą atsisakė ir konservatoriai – ši pinigų ūkio sistema galiausiai įtikino ir politikus.
Valiutų tarybos įvedimas didele dalimi lėmė ir visų kitų reformų eigą. Juk tvirta nacionalinė valiuta yra esminė visų reformų sėkmės prielaida. Be jos visos ekonomikos reformos, visi laimėjimai ir pasiekimai gali būti nieko verti. Nesant griežtų pinigų ūkio taisyklių, neatsargus elgesys su pinigų emisija ir jo sąlygota infliacija gali padaryti ilgalaikės žalos šalies ekonominiam gyvenimui, o veiklos planavimą paversti visiškai neįmanomu.
Lietuvoje veikianti valiutų tarybos sistema, susiejusi litą su doleriu ir garantavusi šimtaprocentinį litų padengimą užsienio valiutos ir aukso rezervais, jau patikrinta ir puikiai atlieka savo vaidmenį. Sunkiu Rusijos ir Azijos krizės metu litas išliko tvirta ir stabili valiuta. Beje, stabili valiuta didele dalimi sąlygojo ir tai, kad krizės metu nenukentėjo komerciniai bankai. Valiutos stabilumas ir bankų stabilumas yra artimai susiję: nepatikima valiuta dažnai pakerta bankų stabilumą, bankų krizės dažnai provokuoja valiutos krizes, kuomet spausdinant pinigus norima išgelbėti nemokius bankus.
Valiutų tarybos dėka litas yra visiškai konvertuojamas šalies viduje, konvertavimui nėra jokių apribojimų, nepriklausomai nuo to, kokiu tikslu jis yra vykdomas. Šiuo požiūriu Lietuva yra aplenkusi ne tik buvusias sovietines respublikas, bet ir daugelį Rytų ir Vidurio Europos valstybių.
Litas Lietuvoje yra vienintelė teisėta mokėjimo priemonė. Tačiau taupyti gyventojai ir įmonės gali ir kitomis konvertuojamomis valiutomis – eurais ar doleriais. Bankai taip pat gali teikti paskolas užsienio valiuta.
Mitai
Apie pinigus visuomenėje sklando daug mitų, kuriuos dažnai puoselėja ekonomistai, puikiai išmanantys tradicinio centrinio banko veiksmus, tačiau menkai įsivaizduojantys valiutų tarybos veikimą.
Dažniausias mitas, per pastaruosius metus pasiekęs rekordinį skaičių, tai tariama lito devalvavimo būtinybė dėl einamosios sąskaitos deficito. Neva didėjant einamosios sąskaitos deficitui, didėja spaudimas valiutos kursui, mažėja centrinio banko galimybės įvykdyti savo įsipareigojimą kiekvienu pareikalavimu keisti litus į užsienio valiutą. Valiutų tarybos sistemoje lito kurso pasikeitimas vyksta dėl valingo politinio akto. Niekuomet neatsitinka taip, kad lito kursas pats ima ir nuvertėja dėl pasiūlos ir paklausos pasikeitimo ar centrinio banko veiksmų. Kadangi kiekvienas apyvartoje esantis litas turi savo inkarėlį – 25 JAV centus, saugiai investuotus į užsienio vertybinius popierius, niekada negali įvykti taip, kad pritrūks užsienio valiutos, net jei visi litų turėtojai vienu metu pareikalautų iškeisti jų turimus litus. Be to, einamosios sąskaitos deficitas kurso pasikeitimus gali lemti tik toje sistemoje, kur kursas nėra fiksuotas. Esant valiutų tarybai, net ilgai besitęsiantis einamosios sąskaitos deficitas “nepriverstų” devalvuoti lito. Paprastai tariant, einamosios sąskaitos deficitas reiškia užsienio valiutos mažėjimą šalyje. Tačiau kiekvienas užsienio valiutos atsargų sumažėjimas yra lydimas atitinkamo pinigų kiekio sumažėjimo. Taigi, einamosios sąskaitos deficitas dėl litų kiekio pasikeitimo gali įtakoti kitų prekių kainas, bet ne valiutos kursą.
Antrasis mitas – fiksuotas lito ir dolerio kursas neskatina eksporto. Taip, iš tikrųjų, pradėjus silpnėti markei, o vėliau ir eurui, eksportuotojams tapo santykinai sunkiau eksportuoti. Tačiau pakanka prisiminti 1994 – 1995 metus, kai valiutų taryba jau veikė, bet markė stiprėjo ir eksportuotojai džiaugėsi geromis eksporto sąlygomis. Šis pavyzdys atskleidžia, kad pati valiutų taryba niekuo dėta dėl eksportuotojų problemų. Santykines eksportuotojų problemas sukuria ne stipri ir patikima vietos valiuta, o silpnėjančios šalių, į kurias eksportuojama, valiutos. Tačiau niekas nenorėtų turėti nacionalinės valiutos, kuri nuvertėtų greičiau už visas kitas pasaulio valiutas, nors būtent tokia valiuta geriausiai įtiktų eksportuotojams (juk yra ir eksportuojančių ne tik į ES šalis ir ne tik už eurus). Įvesti nuolat devalvuojamos valiutos modelį siekiant įtikti eksportuotojams būtų trumparegiška. Lietuva yra labai priklausoma ir nuo importo, ypač nuo energetinių resursų. Šiuos išteklius pirkdamas už dolerius, pirkėjas kiekvieną kartą laimi dėl kurso pastovumo. Tuo pačiu laimi ir eksportuotojai, savo veikloje neišvengiamai besinaudojantys importuotomis žaliavomis. Būtina įsisąmoninti viena – valiuta neturi būti ekonominės politikos vykdymo įrankiu, skatinančiu vienas ir pasmerkiančiu kitas veiklas. Diskrecinę pinigų politiką vykdo banke dirbantys žmonės, dėl to laimės ne Lietuva ir ne ekonomika, o stipriausios interesų grupės. Valiutų tarybos sistema visiškai pašalina įtakojimo galimybę ir užtikrina visiems naudą – stabilumą.
Trečiasis mitas – kaip laisvoje šalyje galima toleruoti “nelaisvą litą”. Čia susiduriama su žodžių žaismu, nes būtent “nelaisvas”, pririštas litas reiškia didesnę laisvę žmonėms. Litas nėra privačios žmonių veiklos rezultatas – pinigų politika yra valdžios monopolis, o kiekvienas valdžios galimybių ir diskrecijos suvaržymas reiškia didesnę laisvę ir didesnes galimybes žmonėms.
Ketvirtasis mitas, lydintis valiutų tarybą, yra nuolatinė rezervų mažėjimo baimė. Ją tenka stebėti kiekvieną mėnesį, kuomet skelbiamas užsienio valiutų atsargos dydis. Iš centrinio banko kiekvieną kartą tarsi laukiama pasiteisinimo, kodėl mažėja užsienio valiutos atsargos. Visų pirma, šis mažėjimas nėra centrinio banko veiklos rezultatas. Rezervai nėra centrinio banko atiduoti, išskolinti, išdalinti, kas iš tikrųjų būtų nerimą keliantis faktas. Tai yra visų rinkos dalyvių – ir valstybinių, ir privačių – kasdieninės finansinės veiklos rezultatas. Ir antra, toks užsienio valiutos atsargų mažėjimas yra natūralus ir nepavojingas: tiesiog litų turėtojai iškeitė litus į dolerius ir gavo tai, kas jiems priklauso. Valiutų tarybos sistemoje užsienio valiutos rezervai priklauso ne centriniam bankui, ne valdžiai, bet litų turėtojams. Sumažėjus rezervams, centrinio banko galimybės įvykdyti savo įsipareigojimą kiekvienu pareikalavimu fiksuotu kursu keisti valiutą nesumažėja, nes, mažėjant užsienio valiutos atsargoms, mažėja ir Lietuvos banko įsipareigojimų – litų apyvartoje – kiekis. Čia reikia atkreipti dėmesį į vieną aspektą. Kadangi valdžia yra didžiausia verslininkė ir skolininkė, tame tarpe ir užsienio valiuta, didžiausi užsienio valiutos atsargų svyravimai buvo nulemti būtent valdžios veiksmų. Kiekvieną kartą pasiskolinus užsienyje ar pardavus valstybės turtą už užsienio valiutą ir šias lėšas laikant Lietuvos banke ar keičiant jas į litus, užsienio valiutos atsargos padidėja. Vyriausybei grąžinant užsienio paskolas, užsienio valiutos atsargos mažėja. Taigi, norint sušvelninti užsienio atsargų svyravimus, valdžiai reikėtų apriboti savo skolinimąsi užsienio valiuta.
Valiutų tarybos priešininkai galimas spekuliacines atakas pažymi kaip silpniausią valiutų tarybos vietą. Neva devalvavimo besitikintys asmenys gali pasiskolinti didelius litų kiekius, o po to už juos įsigyti užsienio valiutos. Iš tikrųjų, tokios atakos gali būti, tačiau jos klaidingai vadinamos spekuliacinėmis. Tiksliau jas reikėtų vadinti psichologinėmis atakomis, nes pagrindinis tokių atakuotojų lūkestis yra tas, kad sumažėję užsienio valiutos atsargos gali išgąsdinti valdžią ir paskatinti devalvavimą. Šioje kovoje atakuotojai gali laimėti tik tuomet, kai monetarinė valdžia nesuvokia valiutų tarybos veikimo mechanizmo, yra silpna arba susijusi su pačių atakuotojų interesais. Visais kitais atvejais, valdžiai nepasidavus pirminiam impulsui ir neišsigandus laikino užsienio valiutos atsargų sumažėjimo, patvirtinus savo pasiryžimą išlaikyti lito kursą, atakuotojai priversti sudėti ginklus. Suėjus paskolos grąžinimo metui, jie neturi kitos išeities, kaip konvertuoti turimą užsienio valiutą į litus (atstatant užsienio valiutos atsargas), tam, kad galėtų grąžinti gautą paskolą litais. Istorijoje nebuvo atvejų, kuomet valiutų taryba būtų žlugusi dėl spekuliacinių atakų. Lietuvoje spekuliacinių atakų nebuvo užfiksuotos, tačiau pasiruošimo ženklų buvo ne kartą.
Dažnai Lietuva, turinti valiutų tarybos sistemą, yra lyginama su kitomis šalimis, kurios turi fiksuotą kursą (pavyzdžiui, Čekija, Meksika) ir yra patyrusios pinigų krizę. Valiutų taryba yra fiksuoto kurso režimas, tačiau tai nėra pagrindinis valiutų tarybos bruožas. Valiutų taryba visų pirma yra šimtaprocentinių rezervų, padengiančių tam tikrą pinigų bazę, sistema. Fiksuotas kursas čia reikalingas kaip priemonė nustatyti pačių rezervų dydį.
Dar vienas nesusipratimas, kurį laiką populiarus Lietuvoje, buvo pasiūlymas oficialiąsias atsargas investuoti ne užsienyje, bet šalies viduje. Neva tai leistų paskatinti Lietuvos ūkį. Žinoma, kad šio pasiūlymo įgyvendinimas reikštų valiutų tarybos atsisakymą. Išleisti užsienio valiutos rezervai pakirstų centrinio banko galimybes įvykdyti įsipareigojimus, pažeistų pinigų rinkos harmoniją bei proporcijas. Užsienio valiutos rezervų saugus investavimas užsienyje yra būtina valiutų tarybos sąlyga ir kol kas Lietuvos bankui tikrai gerai sekasi valdyti užsienio atsargas, išlaikant optimalų santykį tarp saugumo ir pelningumo.
Lito bazinė valiuta
Integruojantis į Europos Sąjungą, svarstoma, ar nebūtų naudingiau pakeisti bazinę lito susiejimo valiutą iš dolerio į eurą. Šis pakeitimas būtų pagrįstas dėl didėjančios Lietuvos įmonių integracijos į ES, nes tuomet būtų patogiau valdyti valiutos kurso riziką. Tačiau esama ir kitų veiksnių, kurie kelia abejonių dėl perorientavimo tikslingumo. Visų pirma, didžiausias valiutų tarybos privalumas yra jos pastovumas. Rezervinės valiutos pakeitimas padidintų netikrumo jausmą rinkoje ir sukeltų laikinų svyravimų ir litų keitimo į dolerius bangą. Antra, rezervinė valiuta gali būti ne bet kokia, o tik gerą reputaciją turinti valiuta. Nors euras tęsia Vokietijos markės pradėtą silpnėjimo tradiciją, dėl trumpos gyvavimo istorijos dar per anksti teigti, jog jis yra vertas būti pripažintas rezervine valiuta. Trečia, Lietuvos ekonomika ir pinigų rinka išlieka labai dolerizuota. Dauguma žmonių iki šiol teikia pirmenybę doleriui. Būtent dėl didelės dolerizacijos doleris ir buvo pasirinktas bazine valiuta. Perorientavimas prie euro sumažintų daugumos prodoleriškai orientuotų žmonių finansinį saugumą. Lietuvos bankas yra pareiškęs savo ketinimus perorientuoti litą prie euro 2001 m. antrajame pusmetyje. Šis žingsnis nėra teisiškai įformintas, taigi jis reiškia tik Lietuvos banko ketinimus iki nurodyto termino nieko nekeisti. Nors kryptis paskelbta gana iš anksto, ji nesumažina netikrumo jausmo. Keičiant bazinę valiutą, nebūna pereinamojo laikotarpio – keitimas yra vienkartinis aktas, neišvengiamai didinantis neapibrėžtumą rinkoje.
Perorientavimas jokiais būdais neturi būti grindžiamas silpnėjančiu euru ar siekimu paskatinti eksportą. Jei šis argumentas būtų teisingas, tuomet reikėtų siūlyti prisirišti prie pačios silpniausios ir sparčiausiai silpnėjančios valiutos, kad galėtume išsaugoti eksporto konkurencingumą. Apskritai ketinimų skatinti eksportą ar kitą ekonomikos sritį valiutos kursu būtina atsisakyti. Niekada nebus surasta tokia rezervinė valiuta, kuri idealiai atitiktų visų importuotojų ir eksportuotojų, gamintojų ir vartotojų poreikius. Pasirinkti, kuris iš jų yra svarbiausias, neįmanoma, nes visi yra vienodai svarbūs. Skatinti valiuta galima tik vienu būdu – būdama stabili ir prognozuojama.
Lietuvos banko pelnas
Vadovaujantis Lietuvos banko įstatymu, Lietuvos banko pelnas, suformavus rezervus, perduodamas į biudžetą. Šis lėšų paskirstymo aktas neatitinka pagrindinio reikalavimo nepriklausomam centriniam bankui – nefinansuoti vyriausybės. Banko pelno perdavimas biudžetui yra tiesioginis valstybės išlaidų finansavimo aktas. Visiškai reali prielaida, jog valdžia gali spausti banką turėti kuo daugiau pelno. Žinant, kad centrinis bankas labai lengvai gali “uždirbti” pelno tiesiog emituodamas pinigus, tai gali tapti paskata naudotis šia teise ir atsisakyti valiutų tarybos. Dėl šios priežasties Lietuvos banko pelno dalies pervedimo biudžetui turi būti atsisakyta. Lietuvos banko pelnas turi likti Lietuvos banke be teisės šių lėšų sąskaita didinti pinigų masę. Tokiu būdu būtų išsaugomos oficialiosios atsargos bei padidinamas litų padengimas jomis. Toks mechanizmas padidintų pasitikėjimą litu ir panaikintų politinio spaudimo Lietuvos bankui galimybę.
Atviros rinkos operacijos
Vienintelis centrinio banko įsipareigojimas, esant valiutų tarybai, yra įsipareigojimas neribotu kiekiu keisti litus į rezervinę valiutą ir rezervinę valiutą į litus. Visos kitos centrinio banko operacijos – paskutinės vilties likvidumo paskolos (teikiamos tais atvejais, kai problemų ištiktas bankas nebegali pasiskolinti rinkoje), repo operacijos (atpirkimo sandoriai, centrinio banko paskolos komerciniam bankui, kai pastarasis įkeičia vyriausybės vertybinius popierius), indėlių aukcionai – nėra būdingos esant valiutų tarybai, todėl neturi būti vykdomos. Lietuvos bankas atviros rinkos operacijas vykdo nepažeisdamas litų padengimo užsienio atsargomis reikalavimo pagal Lito patikimumo įstatymą. Tiesa, Lito patikimumo įstatymas leidžia gana dideles intervencijas į rinką, todėl tikslinga būtų laikytis grynojo litų apyvartoje padengimo užsienio valiutos atsargomis reikalavimo (iki šiol Lietuvos bankas taip ir darė) arba visiškai nevykdyti atviros rinkos operacijų. Paskutinės vilties paskolos taip pat nepasiteisina nei teoriškai, nei praktiškai. Tai, kad bankas nebegali gauti išteklių rinkoje, yra geriausias indikatorius, bylojantis apie gilias banko problemas. Lietuvos banko teiktos likvidumo paskolos (“Tauro”, Litimpex bankams) neišsprendė šių bankų problemų, tik dar pagilino nuostolių mastą.
Valiutų tarybos sistema yra patikima ir saugi pinigų politika. Kuo mažiau pasikeitimų šioje srityje, tuo ji tampa patikimesnė. Net ketinimas ką nors keisti labai sudrumsčia šios ypač jautrios srities ramybę. Todėl geriausias receptas– neliesti gerai veikiančios pinigų sistemos. Ji dar ilgai galės tarnauti visų Lietuvos žmonių labui.
Pasiūlymai
1. Kuo ilgiau išlaikyti esamą pinigų ūkio modelį ir rezervinę valiutą.
2. Lietuvos banko pelno neskirti į biudžetą, o palikti kaip Lietuvos banko tarptautines valiutos atsargas, neleidžiant ta suma didinti pinigų kiekio.
3. Nustatyti, kad Lietuvos bankas negali vykdyti atviros rinkos operacijų ir teikti paskutinės vilties paskolų.
