Viena iš sričių, kuriose vis dar klesti valstybė, o ne rinka, yra elektros energijos ūkis. Čia kol kas įstatymais neleidžiama konkuruoti nei vietos, nei užsienio verslininkams, egzistuoja vienintelis (valdiškas) paslaugos teikėjas „Lietuvos energija”, taip panaikinama vartotojo galimybė rinktis. Elektros kaina yra nustatoma valstybės ir yra aukšta, o paslaugų kokybė, deja, prasta. Pati įmonė skundžiasi sunkiai begalinti išsilaikyti, ūkis tvarkomas neefektyviai, nuolat priimami politizuoti sprendimai.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Elektros energijos įstatymo projektą, kuris šiuo metu yra svarstomas Seime. Šio projekto analizės LLRI ėmėsi dėl kelių priežasčių. Pirma, Institutas supranta, kokią svarbą žmonių ir pačios valstybės gerovei turi elektros energijos sektorius, jo plėtra bei sėkminga veikla, todėl būtina sudaryti tinkamą teisinę aplinką veikti šioje srityje. Antra, Institutas ir toliau puoselėja konkurencijos sampratą bei siekia, kad būtų užtikrintos sąlygos laisvai konkurencijai, panaikintas valdžios įsikišimas ir nepagrįsti konkurencijos reguliavimai.
Nors šis įstatymas turėtų tapti svarbiu žingsniu liberalizuojant elektros energijos rinką ir numato nemažai nuostatų, atversiančių duris rinkos santykiams, jame netrūksta ir prieštaringų nuostatų. Pavyzdžiui, įtvirtinamas visiškas veiklos elektros energijos rinkoje licencijavimas, numatomas kainų reguliavimas, privalomi įnašai į rinkos reguliavimo fondą, privilegijos kai kuriems energijos gamintojams ir pan. Tuo tarpu apie pagrindines nuostatas, kurios užtikrintų laisvą konkurenciją, projekte kalbama labai miglotai. LLRI teigia, kad šis projektas nesudaro visų būtinų sąlygų sukurti racionalią ir efektyvią elektros energijos sistemą Lietuvoje ir siūlo pritarti šiam projektui tik atsižvelgus į pateiktas pastabas ir pasiūlymus.
Savo poziciją dėl elektros energijos sektoriaus liberalizavimo LLRI ne kartą išsakė spaudoje bei radijuje, o pastabas dėl pagrindinių ir svarbiausių projekto nuostatų ir principų pateikė Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komitetui.
1. Normalu, kad racionalaus reglamentavimo tikslais elektros energijos rinka yra projekte išskaidyta į atskirus segmentus. Tačiau tai neturi reikšti, jog veikla konkrečiame rinkos segmente gali užsiimti tik viena įmonė, ar atvirkščiai, viena įmonė gali veikti tik viename segmente. Deja, projektas numato ne tik reglamentavimo, bet ir privalomą fizinį atskyrimą įmonių, veikiančių skirtinguose elektros energijos rinkos segmentuose. Tokiu atveju būtų dirbtinai apribojama rinkos plėtra, įmonės verčiamos dirbtinai skaidytis. Be to, tokie barjerai visuomet lengvai apeinami ir tepriverčia įmones išleisti daugiau lėšų steigiant dukterines bendroves. Siūlome atsisakyti nuostatų, neleidžiančių tai pačiai įmonei užsiimti skirtingomis veiklomis elektros energijos sektoriuje ir panaikinti 7 straipsnio 4 dalį bei 19 straipsnio 3 dalį.
2. 11 straipsnyje ir 30 straipsnio 3 dalyje numatyta prievolė dalį elektros energijos pirkti iš įstatyme nustatytų šaltinių. Tai nesiderina nei su konkurencijos, nei su efektyvių išteklių panaudojimo principu, todėl šios nuostatos siūlome atsisakyti ir panaikinti 11 straipsnį bei 30 straipsnio 3 dalį.
3. 12 straipsnis ir kiti straipsniai įtvirtina totalinį veiklos elektros energijos srityje licencijavimą: numatytos keturios licencijuojamos veiklos, o kitoms veikloms reikalingas leidimas (kas yra iš esmės tas pats). LLRI atlikta licencijavimo analizė parodė, kad licencijos, kaip reikalavimas gauti išankstinį leidimą užsiimti tam tikra veikla, nepasiekia savo tikslo. Norint sklandaus, suderinamo ir saugaus elektros energijos versle veikiančių įmonių darbo, galima numatyti joms konkrečius įpareigojimus, kiek jie yra būtini. Šie įpareigojimai turėtų būti nustatyti pačiame įstatyme, poįstatyminiams aktams paliekant tik šių reikalavimų detalizavimą.
Siūlome atsisakyti elektros energijos srityje veikiančių įmonių licencijavimo, nustatant joms būtinus konkrečius įpareigojimus pačiame įstatyme. 10 straipsnį reikėtų pakeisti nustatant, kad elektros energiją Lietuvos Respublikoje gali parduoti bet kuris fizinis ar juridinis asmuo. 12 ir 14 straipsnius reikėtų panaikinti nustatant konkrečius įpareigojimus elektros energijos rinkos dalyviams, jei tokie įpareigojimai yra būtini. Jei 12 ir 14 straipsnis nebūtų panaikinti, būtina juos pakeisti nustatant baigtinį licencijuojamų ar leidimų reikalingų veiklų sąrašą, o taip pat, kad leidimai ir licencijos turi būti išduodami visiems, atitinkantiems teisės aktuose nustatytus kriterijus.
4. 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirstymo tinklų operatorius gali statyti skirstomuosius tinklus savo teritorijos ribose. Ši nuostata iš pirmo žvilgsnio yra savaime suprantama ir be jos užrašymo. Tačiau siekiant apsaugoti konkurencijos laisvę įstatyme siūlome įtvirtinti kitą nuostatą – kad „teisė užsiimti skirstomųjų tinklų operatoriaus veikla negali būti apribojama geografine teritorija”, o taip pat iš 18 straipsnio 2 dalies 3 punkto išbraukti žodžius „savo aptarnaujamos teritorijos ribose”.
5. 19 straipsnio 1 dalis numato, kad vartotojai gali pirkti energiją tik iš visuomeninių ar nepriklausomų tiekėjų. Tai nepagrįstai apriboja elektros energijos rinkos dalyvių skaičių. Siūlome panaikinti šiuos apribojimus vartotojams ir atsisakyti 19 straipsnio 1 dalies.
6. 20 straipsnis numato, kad kiekvienas skirstymo tinklų savininkas turi įsteigti visuomeninį elektros energijos tiekėją. Toks įpareigojimas yra netinkamas (žr. 1 pastabą), todėl siūlome jo atsisakyti ir panaikinti 20 straipsnį.
Taip pat siūlome projekte atsisakyti tiekėjų skirstymo į visuomeninius ir nepriklausomus bei atskiro jų reglamentavimo šiame įstatyme, nes visi tiekėjai yra visuomeniniai, tačiau priklausomi nuo vartotojų ir savo savininkų. Nediskriminavimą ir vartotojų apsaugą ir taip reguliuoja, atitinkamai, Konkurencijos ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymai.
7. Įstatymo projekte (21 straipsnyje, 33 straipsnyje) yra nuostatos, kurios nustato elektros energijos tarifų tvirtinimą, kai ją tiekia „visuomeninis” tiekėjas. Kainų reguliavimas yra netinkama priemonė rinkos sąlygomis, arba sąlygojanti švaistūniškumą arba stabdanti investicijas. Siūlome atsisakyti numatyto kainų reguliavimo ir atitinkamai pakeisti 21 bei 33 straipsnius.
8. 29 straipsnyje numatyta, kad tiesiogines sutartis dėl elektros energijos pirkimo gali sudaryti tik „laisvieji vartotojai”. Taip įteisinamas didžiosios dalies vartotojų pririšimas prie konkretaus elektros energijos tiekėjų. Tai panaikina konkurenciją, o tuo pačiu ir sąlygas efektyviai elektros energijos sistemai susikurti. Siūlome leisti visiems vartotojams laisvai pirkti elektros energiją iš bet kurio šaltinio nelaukiant projekte numatytų 2010 metų ir atitinkamai pakeisti įstatymo 29, 31 ir kitų straipsnių nuostatas.
31 straipsnio 3 dalis nustato procedūrą, kuri Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai leidžia vartotojus pripažinti arba nepripažinti laisvais, nepriklausomai nuo įstatyme nustatytų kriterijų. Tokia diskrecija suteikia teisę pasirinktinai, o ne visiems taikyti įstatymo suteiktas galimybes ir taip diskriminuoti vartotojus. Siūlome šios nuostatos atsisakyti, paliekant visiems įstatyme numatytiems vartotojams neginčijamą laisvo vartotojo teisę, ir panaikinti 31 straipsnio 3 dalį.
9. Projekto 34 straipsnis nustato teisę apsirūpinti elektros energija tiesioginėmis linijomis. Tačiau tas pats straipsnis numato ir barjerą tokiai veiklai – leidimą tiesioginei linijai statyti. Numatyta netgi tai, kad atsisakymas išduoti leidimą gali būti grindžiamas visuomenės interesais. Tai atveria kelius spekuliacijoms visuomenės interesų vardu, vartotojų diskriminacijai, dabartinių monopolijų įtvirtinimui, konkurencijos panaikinimui. Esant tiesioginei linijai apie jokius visuomenės interesus negali eiti kalba (tinklo tiesimas fizine prasme jau yra reglamentuojamas kitomis įstatymų nuostatomis). Be to, nėra jokio pagrindo uždrausti apsirūpinti energija vartotojams, kurie pagal projektą nėra laisvi. Siūlome pakeisti 34 straipsnį ir jame besąlygiškai numatyti teisę visiems vartotojams apsirūpinti elektros energija per tiesiogines linijas.
10. Vienuoliktas projekto skirsnis skirtas visuomenės interesams elektros energijos sektoriuje. Tačiau tokio subjekto kaip visuomenė nėra, o šiuo atveju aktualūs yra vartotojų ir kitų rinkos dalyvių interesai, o taip pat kitų žmonių teisės, kurios turėtų būti nepažeidžiamos. 38 straipsnis bei 5 straipsnio 3 punktas įpareigoja Vyriausybę ar jos įgaliotą instituciją nustatyti visuomenės intereso paslaugas, o rinkos dalyvius – ją teikti. Taip tarsi planuojama sukurti paslaugas, kurios nėra pirmo reikalingumo paslaugos vartotojams (kitaip tos paslaugos jiems būtų siūlomos rinkoje), tačiau numatomos teikti kaip reikalingos neapibrėžtai visuomenei. Visos paslaugos yra ir turėtų būti laikomos normaliomis paslaugomis vartotojui. Ne pirmo būtinumo paslaugų teikimas vartotojams yra išteklių švaistymas, todėl siūlome atsisakyti visuomenės intereso paslaugų sampratos, panaikinant 38 straipsnį bei 5 straipsnio 3 punktą.
11. 39 straipsnis numato Rinkos reguliavimo fondo kaupimą, kuris pagal savo formavimo esmę (privalomi tiekėjų įnašai) reikštų mokesčių naštos didinimą, o tai savo ruožtu – energijos kainų augimą, sunkesnes verslo sąlygas. Kita vertus, numatytas fondo panaudojimas nenaudojamiems gamybos pajėgumams išlaikyti taip pat yra netinkamas, nes taip kitų sąskaita būtų subsidijuojami neefektyvūs gamintojai, būtų skatinamos neapgalvotos investicijos. Taigi, gamintojai tokiu būdu būtų skatinami veikti neefektyviai ir neapgalvotai. Siūlome atsisakyti Rinkos reguliavimo fondo ir panaikinti 39 straipsnį.
Išvada. Siūlome pritarti Lietuvos Respublikos Elektros energijos įstatymo projektui tik atsižvelgus į pateiktas pastabas dėl esminių jo nuostatų.
