Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) 1998 m. spalio – gruodžio mėnesiais atliko Lietuvos socialinės politikos kokybės, struktūros ir dinamikos tyrimą. Tyrimo analitinė ataskaita pristatyta vasario 9 d. LLRI ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje surengtame
seminare.
Tyrimo tikslas buvo išanalizuoti ir įvertinti vykdomą socialinės apsaugos politiką, pateikti gaires tolimesnei jos plėtrai. Vertinant socialinę politiką, neišvengiamai teko nagrinėti jai keliamus bendruosius tikslus bei atskirų priemonių tinkamumą tiems tikslams pasiekti.
Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad nėra aiškiai suformuluotų dabartinės socialinės politikos tikslų, o jų nesant socialinė pagalba teikiama nekryptingai: dėmesys ir lėšos išbarstomos daugeliui sričių, o tinkamo rezultato nei vienoje nepasiekiama.
Šiuo metu vykdoma socialinė politika orientuota daugiau į pasekmių neutralizavimą, o ne į pagrindinį bet kokios valstybės socialinį tikslą – materialinę žmonių gerovę. Instituto nuomone, valstybė pirmiausia turėtų rūpintis, kad būtų užtikrintos sąlygos žmonėms patiems savimi pasirūpinti, kad jiems neprireiktų valstybės pagalbos. Efektyviausia priemonė tam yra kliūčių darbui ir ekonominei veiklai panaikinimas. Taip įvardinus bendriausius socialinės politikos tikslus, socialinė parama siaurąja prasme turėtų būti koncentruojama ties tais, kurie nebeturi privačių priemonių savimi pasirūpinti.
Nemaža dalis dabartinių socialinių priemonių turi tiek socialinės šalpos, tiek draudimo elementų. Norint racionalizuoti ir efektyvinti socialinės apsaugos sistemą, socialinio draudimo ir šalpos dalis būtina visiškai atskirti ir nuosekliai laikytis kiekvienos jų principų.
Socialinio draudimo išmokas padarius grynai draudimines, atsirastų sąlygos jas privatizuoti, t.y. perduoti privačioms draudimo įmonėms ir taikyti laisvanorišką draudimą. Ypač tai pasakytina apie draudimą ligos išmokoms. Jis turėtų tapti darbuotojo ir darbdavio derybų objektu.
Pati socialinė šalpa turėtų būti pertvarkyta. Ji turi būti skiriama tik pagal formalius turto ir pajamų kriterijus, neskirstant potencialių gavėjų į kategorijas. Kaip rodo praktika, potencialių socialinės paramos gavėjų neįmanoma kategorizuoti, visuomet atsiranda nenumatytų atvejų, kuriais šalpa turėtų būti teikiama.
Minimalių remiamų pajamų dydis turėtų būti kur kas didesnis nei dabar, užtenkamas ir pragyventi, ir susimokėti minimalias būsto išlaidas. Tačiau faktinių šeimos pajamų kompensavimo lygis turėtų būti mažesnis (50-70 procentų vietoje 90), kad pašalpos gavėjams išliktų paskatos ieškoti darbo ir užsidirbti.
Visas socialinės paramos išmokas (šildymo kompensacijas, transporto lengvatas, šalpą vaikams) reikėtų sujungti į vieną socialinę pašalpą ir teikti tik pajamų ir turto testavimo principais.
Dabartinių kategorinių pašalpų reikėtų iš viso atsakyti kaip neefektyvių. Kategorinės pašalpos, kadangi jos skiriamos visiems tam tikros grupės (sakysim, šeimoms su vaikais) gavėjams, yra per mažos, kad iš tiesų galėtų išspręsti šeimų, reikalingų paramos, problemas. Jos yra teikiamos ir tiems, kuriems šių pašalpų visiškai nereikia.
Atlikus tyrimą, galima padaryti išvadą, kad socialinę politiką būtina reformuoti. Visų pirma, reikia nusistatyti tikslus, kurių siekiama, ir nuspręsti, kurios priemonės leistų efektyviausiai juos pasiekti. Žinoma, socialinė sritis yra labai jautri reformoms, todėl jas siūlome daryti laipsniškai, tačiau nenukrypstant nuo užsibrėžtos krypties kurso.
