Lietuvos Respublikos Finansų ministerija parengė ir pristatė Lietuvos Respublikos pajamų ir gyventojų turto deklaravimo įstatymo projektą. Šis įstatymas, jeigu būtų priimtas, turėtų pakeisti galiojančius Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno ir fizinių asmenų pajamų mokesčių įstatymus. Lietuvos Respublikos pajamų ir gyventojų turto deklaravimo įstatymo projektas įgyvendintų pagrindinį konservatorių bei buvusios ir esamos vyriausybių programinį punktą mokesčių srityje – panaikinti esamą pelno mokestį. LLRI pritardamas pelno mokesčio idėjai savo pastabas ir pasiūlymus dėl pajamų mokesčio taikymo tvarkos pateikė projekto rengėjams, Finansų ministerijai, Vyriausybei, Seimo komitetams.
Lietuvos Respublikos pajamų ir gyventojų turto deklaravimo įstatymo projektas buvo rengiamas daugiau nei 4 metus, keitėsi įstatymo pavadinimai, struktūra bei nuostatos. Vieną kartą parengti Įmonių ir gyventojų pajamų mokesčių projektai buvo pristatyti Seime, tačiau nepriimti, nes pasikeitė pats Seimas. Pristatytas įstatymo projektas suteikė vilties, kad pagaliau ledai pajudės. Deja, pajamų mokesčiai greičiausiai pažymėti nesėkmės ženklu, kadangi pasikeitus Vyriausybei, vėl pasikeitė Finansų ministerijos pozicija dėl to, kaip turėtų atrodyti naujasis pajamų mokestis. Vietoje vieno pajamų mokesčio įstatymo jo pagrindu Finansų ministerija vėl rengia du įstatymo projektus: įmonių ir gyventojų pajamų mokesčių įstatymų projektus. LLRI sužinojęs apie besikeičiančią poziciją, paskatino valdžią vykdyti savo įsipareigojimus dėl pelno mokesčio panaikinimo ir neatidėlioti naujo įstatymo priėmimo. Finansų ministro teigimu, nauji pajamų mokesčių įstatymų projektai bus pristatyti vyriausybei bei seimui spalio mėnesį. LLRI ir toliau teiks pastabas bei pasiūlymus, kad ydinga mokesčių teisė bei taikymo praktika būtų panaikinta.
Dėl pagrindinių įstatymo nuostatų
Įstatymo projektas parengtas, siekiant įgyvendinti Vyriausybės programoje numatytą pelno mokesčio panaikinimą. Išnagrinėjus įstatymo projektą, galima padaryti išvadą, kad pasirinktas tinkamas kelias pelno mokesčiui panaikinti, atsisakant ne tik paties mokesčio, bet ir visos mokestinės apskaitos, seniau buvusios būtinos mokesčio objektui apskaičiuoti.
Įgyvendinus svarstomo įstatymo projekto nuostatas, įmonėse nebereikės atskirai vesti mokestinės apskaitos pajamų mokesčiui apskaičiuoti (liks tik PVM administravimui reikalinga apskaita), įmonių finansininkai galės skirti pagrindinį dėmesį įmonės finansinei veiklai tobulinti bei finansinei apskaitai tvarkyti. Tai teigiamai atsilieps įmonių veiklos efektyvumui, kaštų mažinimui, atsiras daugiau prielaidų aktyviam savininkų ir juos atstovaujančių organų dalyvavimui šiuose procesuose.
Nagrinėjamas įstatymo projektas leidžia išspręsti prigimtinę tradicinio pelno mokesčio problemą – tai, kad yra apmokestinamas ne realus, bet subjektyviai apskaičiuotas, dirbtinis pelnas. Nauja tvarka leidžia pereiti prie neginčijamo objekto – paskirstomo realaus pelno dalies (dividendų) apmokestinimo. Pabrėžtina, kad ji nepanaikina pelno mokesčio visiškai, be to, nesukuria prielaidų laikyti Lietuvos ofšorų šalimi (šio įstatymo nuostatos vienodai taikomos vietinėms ir užsienio kapitalo įmonėms, be to, vykdančioms veiklą Lietuvoje ir jos nevykdančioms; taip pat numatyta griežta įvairių išmokų į užsienį apmokestinimo tvarka).
Įgyvendinus šį įstatymą, bus sudarytos sąlygos įmonėms investuoti be jokios mokesčių naštos, vadovaujantis įmonės naudos, o ne mokestinių taisyklių krite rijais. Nuo mokesčių naštos ir biurokratijos išlaisvintos įmonių investicijos sudarys sąlygas diegti reikalingas naujas technologijas, kurti naujas darbo vietas, tobulinti technologijų ir produktų kokybę (o tai būtina, norint patekti į Vakarų rinkas), gerinti konkurencingumą. Nagrinėjamas įstatymo projektas leis vieną kartą ir iš esmės išspręsti labai aktualią investicijų minus avimo problemą – šiandien dėl netinkamos ir itin neskaidrios investicijų minus avimo tvarkos yra stabdomas investicijų procesas, įmonėse bijoma naudotis įstatymo suteiktomis, tačiau realiai sunkiai realizuojamomis galimybėmis.
Iš esmės pritardamas Lietuvos Respublikos pajamų mokesčių įstatymo projektui, Lietuvos laisvosios rinkos institutas siūlo tobulinti kai kurias jo nuostatas. Siekiant, kad naujoji tvarka būtų nuosekliai įgyvendinta ir nebūtų suklaidinti įmonių finansininkai, įstatyme ypač svarbu atsisakyti nuostatų dėl pajamų pripažinimo tvarkos, bendrųjų įmonės pajamų nustatymo ir t.t., kurios nebetenka prasmės, perėjus prie naujų pajamų apmokestinimo principų. Įstatymo projekte taip pat yra kitų tobulintinų nuostatų, dėl kurių pateikiame savo pastabas bei pasiūlymus.
Dėl sąvokų (2 straipsnis)
2 straipsnio 7 dalyje „Bendrosios pajamos” apibrėžiamos vartojant „pajamų” sąvoką. Toks apibrėžimas nesuteikia pageidaujamo aiškumo, palieka interpretacijos galimybę (pvz., ar įplaukos už parduotą turtą yra pajamos, ar tik kita turto forma).
2 straipsnio 8 dalyje apibrėžiamos pajamos natūra. Pateiktas apibrėžimas nustato ne pajamas, o išlaidas natūra, kadangi vartojami žodžiai „perleistas”, „suteiktas”, „perduotas” nepažymi gavimo. Pajamas apibrėžiant žodžių „perleistas”, perduotas”, suteiktas” pagalba, tampa neaišku, kas bus mokesčio mokėtojas – turtą ir paslaugas perleidęs, suteikęs asmuo, ar tas, kuris šias paslaugas gavo. Be to, pateiktas pajamų natūra apibrėžimas apima ir panaudos sąvoką. Panauda, pagal Civilinio kodekso nuostatas, yra nemokamas turto perdavimas, taigi iš jos jokių pajamų negali būti gaunama. Pajamų negauna ir tas, kuris šiuo turtu naudojasi. Nuostata, kad jis turėtų mokėti už turto naudojimą prieštarauja pačiai panaudos santykių prigimčiai ir negali būti laikoma pagrindu mokesčiui taikyti. Atsižvelgiant į tai, pajamų natūra sąvoką būtina performuluoti kaip nemokamai nuosavybėn gautą turtą ir paslaugas, išskyrus panaudos būdu. Nutarimas dėl pajamų natūra apmokestinimo tvarkos turi būti parengtas dar iki įstatymo nuostatos įsigaliojimo.
2 straipsnio 9 dalyje apibrėžiamos pajamos iš paskirstyto pelno (pajamų). Reikėtų apibrėžimą patikslinti, nustatant, ar joms priskiriamos individualių įmonių savininkų pajamos, ir kokios. Būtina patikslinti paskutinįjį sakinį, žodį „skirta” keičiant į „gauta”, kadangi kalbama apie pajamas iš paskirstyto pelno. Paskirstytas pelnas nebegali būti vėl skirstomas.
10 dalyje pateikiamas palūkanų apibrėžimas klaidina. Palūkanomis negali būti laikomos „sumos už…”. Ypač tikslintina, kas norėta pasakyti apibrėžiant palūkanas už skolos vertybinius popierius, įskaitant diskontų dalį.
2 straipsnio 11 dalis apibrėžia susijusius asmenis, tarp kurių sandorių kainos galės būti koreguojamos. Apibrėžimo 3 punktas yra neprasmingas, jo taikymas bus labai komplikuotas. Įmonė gali biržoje įsigyti 3 procentus kitos įmonės balsų ne valdymo tikslais, ir tokiu būdu tapti didžiausiu akcininku, tačiau to nežinoti, kadangi nuosavybės struktūra nuolat keičiasi. Tikslinga 2 punkto išlygą „bet neturi daugiau balsų, negu kiti asmenys” išbraukti ir taip pat panaikinti 3 punktą.
14 dalyje apibrėžiant pajamas, kurių šaltinis yra Lietuvoje, 1 punkto sakinį būtina papildyti žodžiu „Lietuvoje”.
Dėl pajamų mokesčio tarifų (5 straipsnis)
Projekto 5 straipsnio 4 dalis apmokestinamas pajamas apibrėžia labai netiksliai ir painiai. Būtina patikslinti 4 dalies formuluotę, įvardinant pajamas kurios apmokestinamos nustatytu tarifu, o ne išskiriant tas, kurios neapmokestinamos. 5 straipsnio 5 dalis nustato, kad 4 dalyje nurodytoms pajamoms metų eigoje taikomas 29 procentų mokesčio tarifas, nors šių pajamų dalis, neviršijanti 12 NPD turi būti apmokestinama 15 procentų tarifu. Gaudamas nurodytas pajamas, gyventojas avansu mokės 14 procentinių punktų didesnį pajamų mokestį, o permoką atgaus tik pasibaigus metams (ir, greičiausiai, deklaravus pajamas iki gegužės 1 dienos). Toks biudžeto kreditavimas yra neteisingas ir todėl jo turi būti atsisakyta. Kadangi pajamų mokesčio laikotarpis yra metai, pajamų mokestis ir turi būti sumokamas jam pasibaigus. Jei nustatomi avansiniai mokėjimai, jie jokiu būdu neturi sukurti prielaidų iš anksto numatomai mokesčio permokai. Siūlome atsisakyti avansinių pajamų mokesčių mokėjimų, o jei jie išliktų – mokesčio laikotarpio eigoje taikyti mažesnį, o ne didesnį tarifą.
Dėl išmokų į mažų mokesčių šalis (5 straipsnis)
3 dalies 4 punktas nustato išmokų į mažų mokesčių šalis apmokestinimą 29 procentų tarifu. Ši nuostata yra perkelta iš galiojančių pelno ir pajamų mokesčių įstatymų, ji taikoma jau daugiau nei metus. Išmokų į mažų mokesčių šalis apmokestinimo patirtis tik patvirtino abejones tokio apmokestinimo tikslingumu ir veiksmingumu. Kaip ir buvo perspėta, šį mokesčių mažinimo modelį praktikuojančios įmonės lėšas nukreipė per į sąrašus neįtrauktas mažų mokesčių šalis. Be to, įmonės naudojasi išsivysčiusių Europos valstybių, tokių kaip Didžioji Britanija, Danija, Vengrija suteikiamomis nerezidentų įmonių galimybėmis. Taigi, išmokų apmokestinimas nepanaikino galimybių norintiems legaliai mažinti mokesčius, tačiau pakirto prekybinių ar kitų verslo santykių (pvz., turizmo) su mažų mokesčių šalimis vystymo perspektyvas. Išmokų į mažų mokesčių šalis apmokestinimas nėra bendra Europoje priimtina praktika, OECD dar tik svarsto, ar apskritai tikslinga tokias rekomendacijas savo šalims-narėms teikti. Atsižvelgiant į tai, kad eksperimentas apmokestinti išmokas į mažų mokesčių šalis nepasitvirtino ir neleido pasiekti keltų tikslų, tikslinga visas pasaulio valstybes traktuoti vienodai ir taikyti tokią pačią apmokestinimo tvarką. Siūlome panaikinti 5 straipsnio 3 dalies 4 punktą, 16 straipsnio 4 dalį, o iš 2 dalies 2 punkto ir 16 straipsnio 3 dalies išbraukti žodžius „išskyrus įregistruotų lengvatinio mokesčio tarifo valstybėse arba zonose”.
Dėl pajamų pripažinimo (7 straipsnis)
Projekto 7 straipsnis nustato, kada pajamos pripažįstamos. 1 dalyje vartojama sąvoka „visos” pajamos. Tampa neaišku, ar įmonės ir toliau ves visų jos gaunamų pajamų mokestinę apskaitą. Jei taip, tuomet numatomas pajamų pripažinimo būdas pinigų srautų metodu turės didelės įtakos PVM taikymui, o jei taikomas tik šio įstatymo tikslais – privers įmones vesti apskaitą abiem būdais.
Panaikinus įmonių mokestinę sąnaudų ir pajamų apskaitą pelno mokesčio tikslais, nebetenka prasmės apibrėžti, kada pajamos pripažįstamos. Kadangi mokestinė apskaita nebetenka savo funkcijos, pakanka tik nustatyti, kaip sumokamas pajamų mokestis. Tai ir yra padaryta IV skyriuje. Siūlome 7 straipsnį panaikinti ir atitinkamai pakeisti II skyriaus pavadinimą.
Jei dėl kokių nors čia neišdėstytų priežasčių būtų laikoma būtinu palikti įstatyme pajamų pripažinimo būdą, 7 straipsnio pirmą ir antrą dalis tikslinga sujungti ir išdėstyti taip:
„1. Apmokestinamosios gyventojų ir įmonių pajamos pripažįstamos:
1) kai jos faktiškai gaunamos arba
2) kai jos išmokamos, jei mokestį nuo pajamų išskaičiuoja mokestį išskaičiuojantis asmuo.”
Dėl įmonių bendrųjų pajamų (11 straipsnis)
Projekto 11 straipsnis skirtas nustatyti įmonių bendrąsias pajamas, tačiau jų neapibrėžia, o tik nustato pajamų šaltinius. Šis straipsnis yra klaidinantis ir netikslingas, nes įstatymui visiškai nereikalinga (nenaudojama) „įmonių bendrųjų pajamų” sąvoka, o jos paminėjimas lyg ir preziumuoja, kad turi būti vedama ne tik finansinė, bet ir mokestinė visų įmonės gaunamų pajamų apskaita. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 16 bei 22 straipsniai išbaigtai nustato įmonių apmokestinamąsias pajamas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, siūlome 11 straipsnį panaikinti.
Dėl neapmokestinamųjų pajamų dydžio taikymo (13 straipsnis)
13 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad neapmokestinamas pajamų dydis didinamas už kiekvieną vaiką iki 18 metų koeficientu 0,2. Šį įstatymo reikalavimą įgyvendinti didelėse įmonėse bus sudėtinga dėl to, kad buhalterija fiziškai negalės sekti kiekvieno dirbančiojo šeimos sudėties. Būtina šį įstatymo straipsnį papildyti, atsakomybę už mokestį išskaičiuojančio asmens informavimą bei informacijos teisingumą numatant pačiam mokesčio mokėtojui. Nežinoma, ar koeficientas bus taikomas abiem tėvams, ar tik vienam iš jų. Būtina patikslinti žodžio koeficientas arba paties koeficiento dydžio vartojimą. Paprastai koeficientu laikomas dydis, iš kurio dauginama. Tokiu atveju, pritaikius koeficientą, NPD ne padidės, o sumažės. Be to, straipsnį būtina patikslinti, nustatant ar NPD sumuojami ir nuo kokio dydžio jie yra skaičiuojami, jei asmuo atitinka kelis nustatytus kriterijus, pvz., yra invalidas ir turi kelis vaikus iki 18 metų.
13 straipsnio 4 dalį būtina patikslinti, nustatant, ar nenuolatiniams Lietuvos gyventojams NPD gali būti taikomas tik nuo darbo pajamų, ar nuo bet kokių kitų pajamų tuo atveju, jei jis gauna su darbo santykiais susijusių pajamų.
Dėl neapmokestinamųjų pajamų (14 straipsnis)
14 straipsnio 6 punktas nustato kompensacijų ir reprezentacijų metu gautų pajamų neapmokestinimą. Šį punktą tikslinga papildyti komandiruotpinigiais.
9 punktas nustato skirtingą tvarką akcininkams bei personalinių įmonių savininkams (kooperatinių įmonių pajininkams). Įmonių savininkams grąžinti įnašai neapmokestinami, įskaitant vertės padidėjimą dėl indeksacijos arba perkainojimo, tuo tarpu akcininkams neapmokestinama tik įnešimo vertė. Būtina taikyti vienodą neapmokestinimo tvarką, nepriklausomai nuo įmonės organizavimo formos.
14 straipsnio 20 punktas nustato, kad neapmokestinamos tik tos už licencijas turinčiose kredito įstaigose laikomus indėlius mokamos palūkanos, kurios neviršija visų terminuotų indėlių litais vidutinės metų palūkanų normos. Kaip rodo palūkanų normų analizė, palūkanos už ilgalaikius indėlius viršija vidutines metines terminuotų indėlių palūkanas. Pavyzdžiui, 1999 sausio mėnesio duomenimis, neapmokestinamos palūkanos, esant projekto nuostatai, būtų 5,09 procentai. Už šias vidutines palūkanas mažesnės yra tik terminuotų indėlių iki 1 mėnesio palūkanų normos. Tuo tarpu visos kitos palūkanos už ilgiau nei mėnesį laikomus indėlius turės būti apmokestintos. Kuo ilgesnio termino indėlis, tuo didesnė apmokestinimo našta jam teks. Toks palūkanų apmokestinimas skatina skaidyti indėlio terminą, siekiant sumažinti bankinę riziką bei santykinę apmokestinimo naštą. Tokia tendencija yra ypač žalinga, įvertinant bankų poreikį ilgalaikiams kredito ištekliams, nepakankamą taupymą, (o ir einamosios sąskaitos deficitą, kurio mažinimui skiriama tiek daug pastangų). Įvertinant dar ir tokio administravimo sunkumus, tikslinga palūkanų apmokestinimo atsisakyti arba neapmokestinamą ribą kilstelėti bent jau iki dvigubo vidutinių metinių palūkanų dydžio.
18 punktas nustato, kad neapmokestinamos tik iš valstybės biudžetų ar tarptautinių fondų mokamos stipendijos. Tačiau stipendijas gali mokėti ne tik šie subjektai, darbuotojų mokymo išlaidas bei stipendijas savo darbuotojams gali apmokėti įmonė. Šiuo atveju stipendijos ir mokymo išlaidos (pastarosios greičiausiai būtų traktuojamos kaip pajamos natūra) būtų apmokestintos pajamų mokesčiu. Ši tvarka pažeistų mokesčio neutralumo principą, skirtingai traktuojant tas pačias pajamas, gaunamas iš skirtingas organizacines formas turinčių asmenų. Ši mokesčio nuostata stabdytų ir atitolintų taip reikalingą švietimo išvalstybinimą. Mokymo išlaidų ir stipendijų apmokestinimas lėtintų darbo jėgos perkvalifikavimo procesus, mažindamas Lietuvos įmonių konkurencingumą. Siūlome neapmokestinti stipendijų, nepriklausomai nuo to, iš kokio šaltinio jos yra mokamos. Įmonių patiriamų mokymo išlaidų siūlome nelaikyti gyventojų pajamomis ir tai atspindėti įstatymo tekste.
Vadovaujantis 21 punktu, konkurso tvarka gautos premijos neapmokestinamos tik tuomet, jei jos skiriamos iš valstybinių fondų ar institucijų. Konkursą „geriausiam” išrinkti gali skelbti ne tik valdiškos institucijos, bet ir įvairūs fondai, asociacijos ir pan. Nesuprantama, kodėl mokesčių tikslais „pripažįstami” tik valstybiniai konkursai. Tikslinga suvienodinti sąlygas bei neapmokestinti visų konkurso tvarka gautų premijų.
24 punktas nustato, kad iš tikinčiųjų gaunamos dvasininkų, religinių patarnautojų ir aptarnaujančio personalo pajamos yra neapmokestinamos, išskyrus asmenis, atliekančius statybos darbus. Ši nuostata yra netiksli ir neįgyvendinama, kadangi iš tikinčiųjų pajamas gauna bažnyčia, dvasininkai gauna pajamas iš bažnyčios, o statybos darbus atliekantys asmenys pajamas gauna iš dvasininkų. Tikslinga bažnyčios iš tikinčiųjų gaunamas pajamas neapmokestinti, o fizinių asmenų gaunamas pajamas iš bažnyčios apmokestinti bendra tvarka: jei sudaryta darbo sutartis – kaip darbo pajamas, jei ne – kaip visas kitas gyventojų pajamas. Dvasininkai kaip ir kiti gyventojai naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis, todėl ir apmokestinimo taisyklės neturėtų skirtis.
Gyventojų neapmokestinamąsias pajamas būtina papildyti pensijų fondų išmokomis tuo atveju, kai pensijų fondas pensijų išmoką perveda gyvybės draudimo įmonei, pensijų nariui ten įsigyjant anuitetą (rentą). Šios nuostatos būtinybė atsirado, Seimui priėmus Pensijų fondų įstatymą. Jame nustatyta, kad pensijų fondas negali užsiimti rentų mokėjimu (tai jau būtų draudiminė veikla, kurią vykdo draudimo įmonės, o prižiūri kita priežiūros institucija). Jei asmuo nori gauti pensiją iki gyvos galvos, jis turi išeiti iš pensijų fondo, o už gautą išmoką įsigyti anuitetą. Esant pateiktai įstatymo redakcijai, gyventojas turėtų sumokėti 29 procentų mokestį nuo visų pensijai sutaupytų pinigų, o anuitetą įsigyti tik už likusią sumą. Be to, gyvybės draudimo išmokos taip pat būtų apmokestintos, taip sukuriant dvigubą apmokestinimą. Priėmus siūlomą papildymą, mokestis būtų mokamas vieną kartą – tuomet, kai asmuo (apdraustasis) gautų iš draudimo įmonės reguliarias išmokas pagal įsigytą anuitetą.
Dėl leidžiamų atskaitymų (15 straipsnis)
15 straipsnio 1 dalis nustato leidžiamus atskaitymus iš gyventojo bendrųjų pajamų. Šios įstatymo nuostatos taikymas apsunkins mokesčio administravimą, todėl ją reikia taikyti tik tuomet, kai leidžiami atskaitymai būtini, siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo (pvz., pensijų ar kitokio gyvybės draudimo atveju). Visus kitus leidžiamus atskaitymus, pvz. palūkanas už kreditą gyvenamajam būstui, siūlome panaikinti.
15 straipsnio 2 dalis nustato, kad bendra gyventojui leidžiamų atskaitymų suma neturi viršyti 25 procentų bendrųjų pajamų, atėmus neapmokestinamąsias pajamas. Šio reikalavimo laikymąsi turi kontroliuoti mokestį išskaičiuojantis asmuo. Tokio reikalavimo vykdymas įmonėje yra neįmanomas. Įmonės buhalterija negali žinoti, kokias kitas pajamas gauna jos darbuotojai. Ji tik gali kontroliuoti, kad jos vykdomi atskaitymai neviršytų 25 procentų jos išmokamų pajamų. Įstatymo nuostatą dėl atskaitymų dydžio kontrolės būtina keisti. Leidžiamų atskaitymo neapmokestinamos dalies vykdymas turi būti tikrinamas metų pabaigoje, pateikiant deklaraciją. Jei ir susidarytų mokesčio nepriemoka, ji nėra tokia pavojinga kaip mokesčio permoka, kurią teks grąžinti iš tuomet, kai biudžetas jau bus išeikvotas – metų pabaigoje.
Dėl įmonių apmokestinamųjų pajamų (16 straipsnis)
16 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktas nustato dvigubą pajamų už parduotą turtą apmokestinimą. Be to, 10 straipsnis nekalba apie „pajamas už parduotą turtą”, o tik apie kapitalo prieaugio pajamas. Tikslumo dėlei, būtina 10 ir 23 straipsnius sujungti ir pateikti teisingas nuorodas 16 straipsnyje.
16 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsienio įmonių filialų gautos apmokestinamosios pajamos laikomos užsienio valstybių motininių įmonių pajamomis. 22 straipsnis nustato, kad užsienio įmonių filialai, išmokėdami išmokas užsienio įmonėms (taigi, tame tarpe ir savo motininėms) vėl privalo išskaičiuoti pajamų mokestį. Šiuo atveju susidaro dvigubas pajamų apmokestinimas, kuomet pajamos apmokestinamos ir tuo atveju, kai jos neišeina už įmonės ribų. Dvigubo apmokestinimo galima išvengti panaikinant 16 straipsnio 5 dalį arba keičiant 22 straipsnio 1 dalį.
Projekto 16 straipsnio 3 bei 4 dalis nustato, jog pajamų mokesčiu apmokestinamos nustatytų rūšių užsienio įmonių pajamos, gaunamos iš Lietuvos įmonių. Nors toks apmokestinimas formaliai laikomas užsienio įmonių pajamų apmokestinimu, tačiau realiai dėl mokesčių numetimo fenomeno tai yra Lietuvos įmonių sąnaudų padidinimas, jas apmokestinant. Tikslinga atsisakyti 3 dalies pirmame, antrame, trečiame, šeštame bei septintame punktuose nustatytų pajamų apmokestinimo, o taip pat suvienodinti išmokų į visoms užsienio įmonėms apmokestinimą.
Dėl gyventojų B klasės pajamų (19 straipsnis)
19 straipsnio 2 dalis nustato avansinius ketvirtinius B klasės pajamų mokesčio mokėjimus. Pajamų mokestis nuo B klasės ketvirčio pajamų turi būti sumokėtas iki sekančio ketvirčio pirmo mėnesio 15 dienos. B klasės pajamoms priskiriamos individualios pajamos, kurias nustatant galima atimti kai kurias sąnaudas, patvirtintas dokumentais. Tačiau tam tikrais atvejais per 15 dienų gali būti neįmanoma gauti šiuos dokumentus (pvz., telefono sąskaitas), ypač jei sąnaudos yra nuolatinio pobūdžio ir yra kaupiamos. Be to, esant avansiniams mokėjimams, sudėtinga tampa atskaitymų minus avimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, tikslinga atsisakyti avansinio B klasės pajamų mokesčio mokėjimo arba jį daryti pusmetinį, atidedant mokesčio sumokėjimo terminą pusmečiui pasibaigus bent mėnesiui. Nuo avansinio mokesčio mokėjimo privalo, o ne „gali” būti atleisti visi, atitinkantys 5 dalies kriterijus. 5 dalį tikslinga papildyti 7 punktu – „dėl svarbių priežasčių – ligos, ilgalaikio išvykimo ar kt. negali laiku deklaruoti pajamų ir sumokėti pajamų mokesčio „, nes tokių atvejų gali iškilti, tačiau jiems pritaikyti bus reikalingas įstatymo pakeitimas.
Nuostatos dėl pajamų deklaravimo ir mokesčio mokėjimo yra išskaidytos 19 ir 26 straipsniuose taip, kad susidaro įspūdis jog šie du procesai nėra susiję. Įstatymo aiškumo ir kompaktiškumo dėlei, siūlome atsisakyti nuostatų išskaidymo. Pajamų deklaravimą (specialiosios deklaracijos pateikimą) bei apmokestinimą siūlome aprašyti kartu ir nuosekliai.
Dėl įmonių pajamų mokesčio mokėjimo tvarkos (22 straipsnis)
22 straipsnis nenustato mokesčio sumokėjimo tvarkos, kuomet 16 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytas pajamas Lietuvos įmonės išmoka užsienio valstybių įmonių filialams ir atstovybėms.
Dėl pajamų mokesčio perskaičiavimo (23 straipsnis)
16 projekto straipsnis nustato, kad užsienio valstybių įmonių filialų gaunamos 3 ir 4 dalyje nustatytos pajamos (tame tarpe ir pajamos už parduotą turtą) yra apmokestinamos kaip užsienio valstybių pajamos. 23 straipsnis nustato, kad pajamų mokesčio nuo pajamų už parduotą turtą perskaičiavimu gali pasinaudoti tik nenuolatinis Lietuvos gyventojas arba užsienio valstybės įmonė. Vadinasi užsienio valstybės įmonės filialas negali pasinaudoti mokesčio perskaičiavimu. Būtina suvienodinti apmokestinimo sąlygas, o šią problemą padėtų išspręsti ir siūlomas dvigubo apmokestinimo panaikinimas.
23 straipsnio 4 dalis atkartoja 22 bei 17 straipsnių nuostatas. Siekiant teisės aktų kompaktiškumo, jos tikslinga atsisakyti.
Dėl užsienio valstybių gyventojų pajamų deklaravimo (27 straipsnis)
27 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienio valstybės gyventojai, tapę nuolatiniais gyventojais, pajamas deklaruoja nuo tos dienos, kuomet jie pirmą kartą atvyko į Lietuvą. Šis pirmasis vizitas į Lietuvą gali būti buvęs senai ir visai nesusijęs su tapimu nuolatiniu gyventoju. Nesuprantama, kodėl reikia deklaruoti tas seniai gautas pajamas, jei tokių buvo. Be to, nesuprantama kuo skiriasi „deklaracijos pateikimas” nuo „pajamų deklaravimo”. Šią projekto dalį būtina patikslinti.
Dėl kainų koregavimo ir netiesioginio apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo (36 straipsnis)
36 straipsnio nuostatos yra nekonkrečios, sudaro sąlygas mokesčių inspektorių interpretacijoms bei piktnaudžiavimams. Be to, praktiškai neįmanomas būtų šių nuostatų įgyvendinimas. Siekdama taikyti šį straipsnį, įmonė turėtų kaupti duomenis apie kiekvieną asmenį, su kuriuo sudaro sandorį (o jų įmonėse yra ne vienetai, o tūkstančiai, nes kiekvienas įsigijimas ar paslaugos suteikimas, prekių pardavimas yra sandoris). Tie duomenys turėtų įrodyti, kad asmenys yra (ar nėra) susiję. Duomenys turėtų apimti įvairiausią informaciją ne tik apie įmonės nuosavybės struktūrą, bet ir jos vadovų giminystės ryšius. Galima prognozuoti, kad tie, kurie nori pritaikyti kai kurias paplitusias schemas, galės apeiti šio straipsnio kontrolę, pasitelkdami „nesusijusius” asmenis ar naudodami fiktyvius sandorius. Tačiau visoms Lietuvos įmonėms bus užkrauta didžiulė ir beprasmė biurokratijos našta. Be to, atsiras pavojingas neapibrėžtumas – kaip elementarius verslo veiksmus traktuos mokesčių inspektorius. Šiuo įstatymu atsisakant didelės dalies mokestinės apskaitos, ir taip sumažinant įmonių mokesčių administravimo kaštus, yra neprasminga ir nepriimtina įvedinėti papildomą ir betikslę kainų koregavimo biurokratiją Atsižvelgiant į tai, siūlome atsisakyti įstatyme kainų koregavimo nuostatų.
Dėl nuorodų į nesančias tvarkas ir mokesčio administratoriaus įgaliojimų
Įstatymo projekte esama apie dešimtį nuorodų į tvarkas, kurios nėra parengtos ir, kaip ir būdavo iki šiol, bus patvirtintos gerokai po įstatymo įsigaliojimo. Įgyvendinant šį labai svarbų įstatymą, turi būti užkirstas kelias ydingai praktikai, kuomet įmonės nežino kaip išskaičiuoti ar sumokėti mokestį, nes nėra patvirtinta tai nustatanti tvarka. Todėl kartu su įstatymo projektu turėtų būti pateikiami ir reikalingų nutarimų projektai, o jų pagrindinės nuostatos turėtų būti įtvirtintos pačiame įstatyme.
Įstatymo projekte esama daug nuorodų į mokesčių administratoriaus parengtas tvarkas. Kadangi mokesčio administratorius, kaip ir mokesčio mokėtojas, taip pat yra šio įstatymo vykdytojas, jam negali būti pavesta aiškinti, pildyti bei traktuoti įstatymą, nustatant įvairias tvarkas. Siūlome nuorodas į mokesčio administratoriaus parengtas tvarkas keisti nuorodomis į Vyriausybės parengtas tvarkas.
Kitos redakcinės pastabos
9 straipsnio 1 dalies 5 punktą papildyti žodžiu „teises”.
Tikslinga pakeisti 18 bei 19 straipsnių pavadinimus į „Gyventojų A klasės pajamų apmokestinimas” bei „Gyventojų B klasės pajamų apmokestinimas”.
