1. Apklausos rezultatai rodo, kad Lietuvos žmonės mažai žino apie gyvybės draudimą, draudimo įmonių teikiamas paslaugas, gyvybės draudimo naudą ir privalumus. Informuotumo stoka sąlygoja, kad žmonės nesuvokia poreikio apsidrausti, taigi jo ir nerealizuoja. Kadangi žmonės nežino pačių draudimo paslaugų esmės, konkrečios draudimo įmonės ar jos produktų reklama esant tokioms sąlygoms patenka tarsi į “neišpurentą dirvą”. Didinant žmonių supratimą apie gyvybės draudimą, gali pagelbėti švietėjiška kampanija, aiškinanti paties gyvybės draudimo tikslus ir jo teikiamus privalumus. Švietėjiška kampanija turi būti visaapimanti, daroma suprantamai, pateikiant konkrečius pavyzdžius, nenaudojant specialistų žargono. Efektyvu, kai draudimo paslaugų naudą aiškina ne konkreti draudimo bendrovė (žmonės tokius aiškinimus gali priimti tiesiog kaip norą “ištraukti pinigus”), bet neutrali pelno siekimo atžvilgiu institucija. Paprastai tokius veiksmus atlieka arba užsako asociacijos, nes švietėjiška kampanija nėra kurios nors vienos įmonės interesas, vienos įmonės vykdytos kampanijos nauda dažniausiai tenka visam draudimo verslui. Lygiagrečiai su švietėjiška veikla, gali būti vykdoma aktyvi konkrečios draudimo įmonės klientų aptarnavimo bei marketingo politika. Tai reiškia, kad draudimo kompanija turi ne laukti kliento, bet pati eiti pas jį, aktyviai ir intensyviai teikti informaciją apie savo paslaugas.
2. Nors gyvybės draudimui ir teikiamos mokesčių lengvatos, jos mažai padeda gyvybės draudimo plėtrai dėl dviejų priežasčių: žmonės, kaip minėta, nežino paties gyvybės draudimo esmės, antra, žmonės neturi informacijos apie įstatymo teikiamas lengvatas. Šio tyrimo metu nebuvo klausiama, tačiau remiantis analogiškų tyrimų duomenimis, dažniausiai informaciją apie lengvatas ar galimybes žmonės gauna ne iš paslaugas teikiančių įmonių, ne iš valdžios institucijų, bet vieni iš kitų, iš draugų, giminių ir pažįstamų. Tai patvirtina švietėjiškos veiklos bei aktyvios marketingo politikos būtinybę. Tačiau akcentuojant mokesčių lengvatas kaip patrauklią paskatą draustis, būtina įvertinti šių lengvatų pakeitimo ar panaikinimo riziką. Rengiamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas remiasi kita gyvybės draudimo įmokų – išmokų apmokestinimo koncepcija, nei yra taikoma dabartiniu metu. Projekte numatoma suvienodinti pensijų ir gyvybės draudimo apmokestinimo sąlygas (kas yra prasminga, neteikiant privilegijų kuriai nors veiklai), neapmokestinant įmokų ir apmokestinant išmokamą sukauptą dalį. Joks draudimo įmonių prisiimtų įsipareigojimų tęstinumas nenumatomas. Taigi, pakeitus įstatymą, draudimo įmonėms gali tekti susidurti su nusivylusių gyventojų nepasitenkinimu, kas labai smukdytų draudimo įmonės ir draudimo apskritai prestižą. Todėl sudarant gyvybės draudimo sutartis tikslinga “apsidrausti” nuo veiksnių, kurių draudimo įmonė nekontroliuoja, t.y. nuo valdžios žingsnių, informuojant besidraudžiančius apie tokių veiksnių galimybę ir riziką.
3. Vykdant marketingo politiką, būtina atsižvelgti į tai, kad poreikis draudimo paslaugoms atsiranda tik visuomenėje, turinčioje išsivysčiusius rinkos santykius. Tuo labiau tai pasakytina apie gyvybės draudimą – jis imamas vertinti tuomet, kai visuomenėje yra pasiturinčių gyventojų. Ribotos gyventojų pajamų galimybės sukuria išorines marketingo veiklos efektyvumo ribas. Marketingo efektyvumas didėja, augant gyventojų pajamoms. Remiantis LLRI atliekamais Lietuvos makroekonominių rodiklių tyrimais, tyrimo ekspertai jau trečią tyrimą iš eilės nurodo didesnes gyventojų vidutines pajamas nei jas įvardina Statistikos departamentas. Pavyzdžiui, 1998 metais LSD duomenimis namų ūkio pajamos didmiestyje vienam namų ūkio nariui buvo 483 litai per mėnesį, tuo tarpu LLRI tyrimo duomenimis – 820,8 litai per mėnesį. LLRI tyrimo duomenimis, 1998 metais namų ūkis santaupoms skyrė 328 litus per mėnesį, 1999 metais ši suma turėtų siekti 357 litus. Beje, tai yra žymiai daugiau nei apklausoje nurodytoji 8 – 37 litų suma, priimtina skirti draudimui. Tai reiškia, kad likusi suma paprastai skiriama kitoms taupymo formoms: indėliams, taupymui “kojinėse” ir pan. Tai tik patvirtina, jog žmonės nesupranta gyvybės draudimo teikiamų privalumų, galimybės suderinti taupymą su rizikos draudimu. Gyventojų pajamų tyrimai bei ekspertinių vertinimų studijos gali pagelbėti, formuojant gyvybės draudimo įmonių strategiją, numatant bei planuojant tolimesnę veiklą, augimo galimybes.
4. Viena iš galimų draudimo įmonių plėtros krypčių galėtų būti pensijų draudimas, kuriant pensijų fondus, kuriems atsivėrė kelias priėmus Pensijų fondų įstatymą. Šis įstatymas yra palankus draudimo įmonėms tuo, kad patys pensijų fondai pensijų išmokų iki gyvos galvos arba vadinamųjų anuitetų negalės mokėti. Tai darys tik Draudimo priežiūros leidimą turinčios gyvybės draudimo bendrovės. Atsiradus pensijų fondams stipriai išaugs paklausa gyvybės draudimo produktams. Nors dabartiniai pensijų fondai bus skirti tik papildomoms santaupoms senatvei šalia valstybinės pensijų sistemos ir jokių išskirtinių lengvatų, išskyrus mokesčių atidėjimą, tikėtina, kad jie gali būti patrauklesni daliai gyventojų nei gyvybės draudimas. Taip gali atsiitikti jau vien dėlto, kad apie pensijas visuomenėje yra žinoma – kas tai yra, kokia jos paskirtis, gavimo sąlygos ir pan. Be to yra nemažas nepasitenkinimas egzistuojančia valstybine pensijų sistema. Todėl tikėtina, kad galintys atsidėti santaupų gyventojai rinktųsi pensijų fondus kaip patikimesnę alternatyvą apsirūpinti senatvei. Be to tikėtina, kad būtent šie savanoriški pensijų fondai ateityje gali tapti privalomais, kuomet kiekvienas draudžiamas gyventojas privalės dalį savo pajamų pervesti į tokius fondus ir taip kaupti senatvei nebe šalia “Sodros” pensijos, bet iš dalies vietoje jos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje jau yra suburta ekspertų grupė paruošti perėjimo prie tokios pensijų sistemos koncepcijai. Žinia, tokia strategija gali būti tik labai ilgalaikė, nes tiek pensijų fondams susikurti, tiek juose sukaupti sumas, pakankamas anuitetams įsigyti, reikia ilgo laikotarpio. Tačiau laipsniškas gyvybės draudimo rinkos vystymas marketingo pastangomis taip pat pareikalaus nemaža laiko.
5. Kaip rodo analogiški gyventojų nuomonės tyrimo duomenys 1998 metų lapkričio mėnesį, esant neprivalomam valstybiniam socialiniam draudimui, Lietuvos gyventojai būtų linkę patys kaupti senatvei, ligai, nedarbui (36 proc. Respondentų) arba apsidraustų privačioje draudimo bendrovėje/pensijų fonde (15 proc. Respondentų). Atstovaujantys elitą, labiausiai būtų linkę apsidrausti privačioje draudimo bendrovėje / pensijų fonde. Du iš penkių Lietuvos žmonių linkę pritarti tokiai pensijų reformai, kai dalis privalomų socialinio draudimo įmokų būtų mokamam Sodrai, o dalis – privatiems pensijų fondams. Tarp elito pritariančių tokiai reformai yra net 80 procentų. Verta taip pat atkreipti dėmesį, kad Lietuvos gyventojų nuomone (1998 metų lapkričio mėnesio tyrimas) senais žmonėmis, pensininkais turėtų rūpintis tik valstybė (68 proc. respondentų), arba didžiąja dalimi valstybė. Elito nuomonė nėra tokia kategoriška, tačiau iš esmės panaši. Tas pats tyrimas parodė, kad net 26 procentai Lietuvos gyventojų nesitiki gauti tokios pensijos, kaip dabar nustatyta įstatymais, tuo tarpu elito dauguma tikisi gauti netgi didesnę pensiją, nei nustatyta.
Šie duomenys rodo, kad šiokia tokia dirva pensijų draudimui yra – nemaža dalis žmonių jau dabar apsidraustų, jei būtų tinkamos sąlygos. Verta atkreipti dėmesį, kad pensijų draudimas turėtų veikti nepasitikėjimo socialinio draudimo pensijomis atmosferoje. Todėl ypatingas dėmesys turėtų būti kreipiamas išaiškinti žmonėms, kad pensijų draudimas ir savarankiškas “kaupimas senatvei” (kuriuo žmonės labiausiai pasitiki) neprieštarauja vienas kitam, o taip pat kad privatus pensijų draudimas remiasi kitais principais nei valstybinis. Panagrinėjus atsakymus į skirtingus klausimus apie pensijas ir pensijų draudimą matyti, kad nuomonė ganėtinai netvirta, atsakymai į vienus klausimus ne visada pilnai atitinka anksčiau išsakytą nuomonę (žmonės linkę kaupti senatvei, tačiau taip pat priskiria aprūpinimo senatvėje funkciją valstybei). Tai rodo, jog pensijų draudimas yra sunkiai suprantama sąvoka.
6. Vertinant apklausos rezultatus dėl konkrečių draudimo įmonių žinomumo, pirmauja “Lietuvos draudimas”, tiek pagal spontaninių paminėjimų kriterijų, tiek pagal sutartis sudariusių respondentų skaičių. Tokį “Lietuvos draudimo” populiarumą lėmė buvimo rinkoje ilgalaikiškumas, buvęs valstybinis šios įmonės statusas, dažnas šios įmonės vardo minėjimas žiniasklaidoje (įmonės rengimo privatizavimui kontekste), susiklostęs įvaizdis dėl nedidelių šios įmonės įkainių, tradicinis mažmeninis šios įstaigos veiklos pobūdis (darbas su gyventojais). Drauda pagal žinomumo gyventojų tarpe rodiklius yra antroje – trečioje vietoje, kas nėra pesimistinis rodiklis, tačiau indikuojantis plėtros galimybes. Beje, žinomumas neatspindi įmonės “vartojamumo”. Tai yra, susidūręs su konkrečiu poreikiu apsidrausti, žmogus nebūtinai renkasi tą kompaniją, kurią jis spontaniškai pamini, o ieško, lygindamas draudimo sąlygas. Konkretus Draudos charakteristikų vertinimas (papildomas rodiklis šalia žinomumo ir vartojamumo) yra didesnis nei vidutinis.