Galiojantis Akcinių bendrovių įstatymas turi nemaža trūkumų, dėl kurių yra nepagrįstai suvaržyta Lietuvos Respublikoje veikiančių bendrovių veikla, mažinamas jos efektyvumas ir galimybės plėstis: įstatyme laikomasi „ultra vires” doktrinos, bendrovėms draudžiama skolintis, kišamasi į pelno paskirstymo reikalus, bendrovės kapitalų tarpusavio santykius ir kt. Deja, Ūkio ministerijos parengtas Akcinių bendrovių įstatymo projektas nepašalina daugumos dabartinio įstatymo ydų ir netgi sukuria naujų. Pagrindinė metodologinė yda yra siekis pernelyg detaliai ir imperatyviai reglamentuoti santykius bendrovėse. Kartais yra nepagrįstai prisidengiama Europos Sąjungos reikalavimais, o tokie įstatymo projekto suvaržymai, kaip skolinimosi, pelno paskirstymo ir pan., neabejotinai prieštarauja jeigu ne Europos Sąjungos nuostatų raidei, tai jų dvasiai. Įstatyme gausu sustabarėjusių ir abejotino tikslingumo teisės konstrukcijų, verčiančių gyvenime jas apeidinėti. Siekiant išvengti tokių netikslingų ir nevykdomų įstatymo nuostatų, reikėtų kuo daugiau santykių palikti bendrovių dispozicijai. Tad naujas įstatymas turėtų ne plėsti, o siaurinti bendrovių reglamentavimą, apsiribojant būtinų reikalavimų nuosavybės teisei realizuoti ir apsaugoti išdėstymu ir nustatant efektyvias jų įgyvendinimo procedūras, sudarant prielaidas korporatyvinio valdymo tradicijoms atsirasti ir stiprinti. Įstatyme būtina atsisakyti tiek savininkų teisių suvaržymų, tiek vadovėlinių tiesų kartojimo, ir, be abejo, su gyvenimu prasilenkiančio smulkmeniškų procedūrų biurokratinio reglamentavimo.
Atsižvelgiant į analizės išvadas, rekomenduojame neskubinti įstatymo projekto priėmimo. Siekiant panaikinti iš naujo įstatymo šiuo metu egzistuojančias teisinio reglamentavimo kliūtis verslui plėsti ir neįvesti naujųjų suvaržymų, projektą derėtų pateikti detaliam verslo ir teisinės visuomenės svarstymui.
Dėl bendrųjų nuostatų
3 straipsnyje siūlome tikslumo dėlei žodį „yra” pakeisti į „gali būti”, o taip pat pakeisti 3 straipsnio bei 4 straipsnio 1 dalies nuostatas taip, kad steigėjais ir akcininkais galėtų būti ir įmonės ar organizacijos, neturinčios juridinio asmens teisių.
Siūlome patikslinti 5 straipsnio 2 dalies 6 punktą nustatant, kad vienos rūšies akcijų į kitos rūšies akcijas keitimo tvarka įstatuose turi būti numatyta ne besąlygiškai, o tik tuomet, jei bendrovėje yra keleto rūšių akcijos. Tos pačios dalies 7 punkto siūlome atsisakyti, nes akcininkams ne visuomet yra poreikis riboti ir kitaip specialiai reglamentuoti uždarosios akcinės bendrovės akcijų pardavimo tvarką.
Dėl galiojančio įstatymo neapibrėžtumo bendrovės savo registravimo stadijoje yra priklausomos nuo registravimą vykdančių valstybės pareigūnų interpretacijų ir voliuntarizmo. Registruojant bendrovę ar jos įstatų pakeitimus, kyla daugybė nesusipratimų, kai įstatuose arba reikalaujama, arba atvirkščiai – draudžiama kartoti įstatymo nuostatas, neleidžiama įstatuose apsiriboti tik nuoroda į įstatymą, kuriame bet kuriuo atveju viskas nustatyta imperatyviai.
Todėl siūlome 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti, kad įstatuose galima, bet nebūtina, kartoti tų nuostatų, kurios yra įtvirtintos Akcinių bendrovių įstatyme ar kituose įstatymuose, taip pat, kad įstatuose gali būti nuorodos į įstatymus.
5 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad reikia laikytis įstatymų, reglamentuojančių ūkinę veiklą, iš dalies atkartoja 3 dalies nuostatą, be to, bendrovėms ir taip yra privalomi visi įstatymai, todėl siūlome 5 straipsnio 4 dalies atsisakyti.
7 straipsnio paskirtis yra tik apibrėžiamoji – jis nustato patronuojančių ir dukterinių bendrovių apibrėžimus ir kitas su tuo susijusias sąvokas. Siekiant, kad šio straipsnio nebūtų galima interpretuoti daugiareikšmiškai, siūlome visose jo dalyse naudoti ne formulę „… gali …”, o „… yra laikoma …”, nes dabartinės apibrėžimų formuluotės yra pretenduojančios nustatyti reguliavimus, o ne apibrėžimus.
Dėl bendrovės steigimo
Projekto 10 straipsnio 5 dalis nustato, kad už steigiamos bendrovės akcijas pradinius įnašus galima mokėti tik pinigais. Taip pat nustatoma, kad pradinių įnašų suma negali būti mažesnė, nei reikalaujamas minimalus įstatinis kapitalas. Tai nepagrįstai suvaržo steigėjų teises, nes iš esmės uždraudžia įnešti įnašus dalimis, kai bendrovės įstatinis kapitalas yra minimalus ar nedaug didesnis už minimalų, bei nepagrįstai susiaurina turtą, kuris gali būti įnašu už akcijas.
Siūlome pertvarkyti šias nuostatas remiantis Europos Sąjungos Antrosios įmonių direktyvos principu, kad įnašai į įstatinį kapitalą steigimo metu gali būti tokie, kurių ekonominė vertė gali būti įvertinta.
10 straipsnio 6 dalyje nustatyta pareiga įvertinti nepiniginius įnašus už akcijas „įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka” yra nereikalingas, nes pagrindiniai vertinimo ataskaitos vartotojai yra patys akcininkai, kuriems turėtų būti palikta laisvė pasirinkti vertinimo metodiką, o įstatymo lygmenyje gali būti reikalaujama tik vertinimo realumo, kas atsispindi ir Europos Sąjungos Antrojoje įmonių direktyvoje.
Dėl skolinimosi ribojimų
Nors projekte atsisakyta pasenusio bendrovės teisių vardinimo, suteikiant bendrovėms bendrąjį veiksnumą, teisė skolintis 16 projekto straipsnyje kažkodėl išliko. Išliko ir nepagrįstas bendrovės skolinimosi santykių suvaržymas.
Paplitus nereglamentuotam įmonių skolinimuisi, buvo priimta keletas jį ribojančių normų. LR įmonių įstatymo 12 straipsnyje numatyta, kad „…įmonėms ir jų junginiams draudžiama verstis kredito įstaigų veikla. Įmonės gali kaupti skolintas lėšas ir viešai apie tai skelbti tik LR įstatymų nustatyta tvarka išleisdamos ir platindamos kredito vertybinius popierius – obligacijas.” Apsauga nuo galimų piktnaudžiavimų bendrovėms skolinantis lėšas – galimo užsiiminėjimo perskolinimu yra užtikrinta 1993 metų liepos 15 dienos įstatymu Nr. I-226 Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims. Šis įstatymas nustato, kad įmonės negali paskolinti daugiau lėšų, negu yra jų nuosavas kapitalas. Keleto metų praktika parodė, kad šie apribojimai yra pakankamai veiksmingi, siekiant, kad įmonės nesiverstų kredito institucijos veikla.
Pateikto Akcinių bendrovių įstatymo projekto 16 straipsnio 2 dalis labai apriboja tiek bendrovių lėšų skolinimą, tiek skolinimąsi ir bereikalingai suvaržo įmonių veiklą. Šiuolaikinėje ekonomikoje paskolų tiekėjais yra ne tik bankai, bet ir tarptautinių korporacijų specializuoti finansiniai padaliniai, motininės kompanijos, partneriai ir t.t. Visiškai nedera ir nepagrįsta daryti išimties ne pelno organizacijoms ir paskoloms pagal valstybės institucijų patvirtintas programas. Taip užkertamas kelias įvairių rūšių, paskirčių, ekonomiką plėtojančioms privataus sektoriaus paskoloms. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, siūlome panaikinti 16 straipsnio 2 dalį, o taip pat 16 straipsnio 6 dalies 2 punktą. (Beje, dabartinė 2 dalies formuluotė yra netinkama ir teisinės technikos požiūriu, nes ji suteikia teisę, nieko neribodama, taigi skolinimosi ir skolinimo ribojimą galima tik numanyti, tačiau pats tekstas to neteigia.)
16 straipsnio 3 dalis nepagrįstai apriboja bendrovių ir akcininkų galimybes spręsti finansines problemas įmonėse, kai sunku gauti išorinį finansavimą. Beje, apsauga nuo galimo piktnaudžiavimo skolos sutartimis yra užtikrinta Akcinių bendrovių įstatymo nuostata, įpareigojančia bendrovės valdymo organus veikti tik bendrovės labui ir Civilinio kodekso nuostatomis dėl tariamų sandorių, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kai sandorio šalies atstovas piktavališkai susitaria su kita šalimi. Siūlome panaikinti 16 straipsnio 3 dalį.
Nesuprantama, kodėl 16 straipsnio 7 dalis nustato išimtį, kad Komerciniams bankams netaikomas draudimas įkeisti savo turto savo akcininkams. Ši nuostata apskritai yra abejotina ir gali tam tikrais atvejais sustabdyti bendrovės finansinių problemų sprendimą. Tačiau jei jau ja siekiama apsisaugoti nuo galimų piktnaudžiavimų, komerciniams bankams ji turėtų būti taikoma pirmiausiai.
Dėl akcininkų sutarties ir akcininkų teisių
18 straipsnio 4 dalis numato galimybę sudaryti akcininkų sutartį, tačiau numato ir apribojimą – sutarties tikslas turi būti akcininkų teisių įgyvendinimas. Iš to galima daryti išvadą, kad įstatymas draudžia sudaryti sutartį, kuria būtų atsisakoma dalies akcininko teisių arba jos perleidžiamos. T.y. akcininko teisių turėtojas negalės perleisti pačių teisių kaip nuosavybės objekto, o tik susitarti, kaip tomis teisėmis naudotis. Tačiau akcininkas tėra akcijos savininkas, o akcija – tik turtinių ir neturtinių teisių rinkinys, todėl visiškai priimtina, kad kai kurios teisės iš šio rinkinio gali būti perleidžiamos kitiems, o ne tik susitariama dėl jų įgyvendinimo. Nustatytas draudimas disponuoti akcijos suteikiamomis teisėmis suvaržo civilinius santykius, riboja bendrovės valdymo lankstumą.
18 straipsnio 4 dalis taip pat numato detalų akcininkų sutarties reglamentavimą. Tai gali sukelti problemų, nes tampa nebeaišku, kiek šiai sutarčiai taikomos Civilinio kodekso sutarčių teisės bendrosios nuostatos (kai kurie iš reikalavimų atkartojami aptariamoje dalyje), be to, kai kurios siūlomos įtvirtinti privalomos nuostatos yra nebūtinos (pavyzdžiui, šalys gali nenorėti atskirai nustatyti atsakomybės už įsipareigojimų nevykdymą). Siūlome atsisakyti detalaus akcininkų sutarties reglamentavimo, nustatant, kad akcininkas turi teisę sutartimi susitarti dėl bendro savo teisių įgyvendinimo, susilaikymo nuo savo teisių įgyvendinimo ar savo teisių perleidimo kitiems asmenims.
20 straipsnio 7 dalis nustato, kokia informacija turi būti pateikiama akcininkams. Siūlome nustatyti papildomą saugiklį, užtikrinantį, kad akcininkai gaus informaciją apie bendrovę ir nustatyti, kad valdyba komercinės paslapties statusą gali suteikti tik tai informacijai, kurios pobūdį jau yra nustatęs Visuotinis akcininkų susirinkimas arba kuri verslo praktikoje laikoma komercine paslaptimi.
Dėl neturinčių antspaudo užsienio juridinių asmenų
Projekto 9 straipsnio 5 dalis (steigimo sutarties pasirašymas) bei 21 straipsnio 1 dalis (įgaliojimų tvirtinimas) nustato, kad tvirtinant šiuos dokumentus antspaudo neturinčiam užsienio juridiniam asmeniui taikoma fiziniams asmenims nustatyta tvarka. Didelėje dalyje užsienio valstybių antspaudas juridiniam asmeniui nėra būtinas ir praktikoje nenaudojamas netgi stambiose įmonėse. Be to, antspaudas laikomas labai žemo lygio apsaugos priemone, nes yra itin lengvai padirbamas. Todėl šiuo metu galiojantis ir vėl siūlomas įtvirtinti projekto 9 bei 21 straipsniu reikalavimas neturintiems antspaudo užsienio juridiniams asmenims notariškai tvirtinti dokumentus tokius juridinis asmenis Lietuvoje stato į keblią padėtį. Jo atstovas yra priverstas atvykti į Lietuvą vien tik tam, kad galėtų notaro akivaizdoje pasirašyti, pavyzdžiui, steigimo dokumentus. Tokia padėtis žemina Lietuvos prestižą kitų šalių verslininkų akyse ir dėl savo ypatingo emocinio krūvio trukdo užsienio investicijoms.
Siūlome pakeisti 9 straipsnio 5 dalį ir 21 straipsnio 1 dalį išbraukiant iš jų sakinį „Neturinčiam antspaudo juridiniam asmeniui taikoma fiziniams asmenims nustatyta tvarka”. Tokiu atveju, būtų įtvirtinta tarptautinė verslo praktika ir juridiniai asmenys, kurie neturi antspaudo, galėtų pasirašyti juridiniams asmenims nustatyta tvarka, tačiau netvirtinant parašo antspaudu.
Dėl bendrovės įsipareigojimų galiojimo
Projekto 22 straipsnio 8 dalis nustato, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai. Jie neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus, šį ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymus. 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrovė gali sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus ir turėti kitų teisių ir pareigų, jeigu jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams.
Šios nuostatos tiksliai neįvardina, kad sutartys, sudarytos nors ir neįgalioto bendrovės atstovo, sukuria teises ir pareigas bendrovei, išskyrus jei kita šalis, remiantis protingumo kriterijumi negalėjo nežinoti apie įgaliojimų nebuvimą. Tai sukelia problemą, susijusią su kitos šalies interesų pažeidimu, nes civiliniuose ir komerciniuose santykiuose nėra priimta, o dažnai ir neįmanoma, prieš sudarant kokią nors sutartį su bendrove detaliai išnagrinėti jos įstatus ir valdymo organų sprendimus, suteikiančius arba nesuteikiančius įgaliojimus kitiems organams ar asmenims. Priimta praktika yra atsakomybė už bendrovės atstovų veiksmų teisėtumą nukelti pačiai bendrovei, o ne kitiems subjektams. Šis principas tiksliai įtvirtintas ir Europos Sąjungos Pirmosios įmonių direktyvos 9 straipsnyje. Susirūpinusiems šios problemos rimtumu, reikėtų ieškoti privačių apsisaugojimo priemonių.
Siūlome papildyti 22 straipsnį tokia 9 dalimi:
„7. Sandoriai, sudaryti pažeidžiant šio straipsnio 8 dalies reikalavimus, sukelia prievoles bendrovei, išskyrus atvejus, kai:
1) įrodoma, jog tretysis asmuo, sudarydamas sandorį, žinojo, jog sandoris sudaromas neturint tokios teisės ar dėl aplinkybių susiklostymo negalėjo to nežinoti;
2) pažeidžiamos įstatymuose nustatytos bendrovės valdymo organų privalomos kompetencijos ribos.
Asmuo, sudaręs sandorį pažeidžiant šio straipsnio 6 dalyje nustatytus reikalavimus, privalo įvykdyti prievoles, atsiradusias iš šio sandorio, jei kita šio sandorio šalis negavo visiško savo reikalavimų įvykdymo iš bendrovės.”
Dėl bendrovės valdymo organų
Tais atvejais, kai uždarosios akcinės bendrovės savininkas yra vienas asmuo, visuotiniam akcininkų susirinkimui taikomos taisyklės visiškai netinka, nes yra nelanksčios ir per daug sudėtingos (net ir tais atvejais, kai yra daugiau akcininkų). Siūlome papildyti 22 straipsnį dalimi, numatančia, jog tais atvejais, kai bendrovėje yra tik vienas akcininkas, jo raštiški sprendimai prilygsta visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams.
Siekiant sudaryti sąlygas lanksčiau ir paprasčiau valdyti vieno asmens kontroliuojamas bendroves, taip pat siūlome pakeisti 22 straipsnio 2 dalį, sudarant galimybę visų valdymo organų funkcijas pavesti visų akcijų savininkui tais atvejais, kai uždarosios akcinės bendrovės savininkas yra vienas asmuo.
24 straipsnio 2 dalies 19 punktas riboja disponavimą bendrovės turtu, suteikdamas teisę priimti kai kuriuos sprendimus dėl turto disponavimo tik visuotiniam akcininkų susirinkimui. Suprantamas noras apsaugoti akcininkų interesus, tačiau toks draudimas bendrovei ir jos akcininkams gali duoti atvirkštinių rezultatų, kuomet taps neįmanoma laiku priimti reikalingų sprendimų ir taip išvengti nuostolių. Atkreiptinas dėmesys, kad ir nesant šios nuostatos, įstatuose gali būti nustatyti apribojimai disponuoti net mažesnės vertės turtu – jei akcininkai nuspręstų taip apriboti kitų valdymo organų kompetenciją. Siūlome arba atsisakyti 24 straipsnio 2 dalies 19 punkto, arba nustatyti jame išlygą „… jei bendrovės įstatai nenustato kitaip.”
Dėl bendrųjų balsavimo biuletenių
30 straipsnis numato pareigą bendrovei parengti bendruosius balsavimo biuletenius, jeigu įstatuose yra numatyta galimybė balsuoti iš anksto, bei nustato su bendraisiais balsavimo biuleteniais susijusias procedūras. Deja, bendrieji balsavimo biuleteniai, užuot padėję smulkiesiems akcininkams dalyvauti bendrovės valdyme, sukels daugiau problemų ir painiavos.
Pirma, 30 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, jog bendrajame balsavimo biuletenyje turi būti įvardinti kandidatai į visuotinio akcininkų susirinkimo renkamus bendrovės organus reiškia, jog savo ar kitų kandidatūras būtina siūlyti iš anksto (neaišku, kokia tvarka), o galimybės pasiūlyti kandidatus vietoje nebeliktų. Taip kandidatus į renkamus organus realiai parinkinėtų ne akcininkai, o bendrovės administracija ir valdyba, akcininkams gi beliktų pasirinkti iš teikiamų alternatyvų.
Antra, nustatyta pareiga išsiųsti bendruosius balsavimo biuletenius paštu ir draudimas juos keisti nauju sąlygotų, kad atsitiktinai, kad ir dėl pašto klaidos, akcininko nepasiekęs biuletenis nebūtų pakeistas nauju, o akcininkas negalėtų įgyvendinti savo teisių.
Trečia, bendrovės įstatuose, laikantis įstatyme nustatytų visuotinio akcininkų susirinkimo procedūrų reglamentavimo, galėtų būti nustatyti ir kiti balsavimo mechanizmai, tačiau privalomas bendrasis balsavimo biuletenis užkerta kelią tokiems mechanizmams atsirasti. Verta taip pat pastebėti, kad bendrojo balsavimo biuletenio idėja nekilo iš smulkiųjų akcininkų (kuriuos jis neva turėtų apginti), o tik iš valdžios institucijų. Siūlome atsisakyti bendrojo balsavimo biuletenio, ir projekte panaikinti 30 straipsnį.
Dėl vadovavimo sutarties
38 straipsnio 9 dalyje nustatyta vadovavimo sutarties sudarymo galimybė yra labai apsunkinta nepagrįstais suvaržymais ir apribojimais (kad pagal vadovavimo sutartį gali vadovauti tik fizinis asmuo ar personalinė įmonė, kad tokios įmonės pagrindinė veikla turi būti vadovavimas, kad Vyriausybė turi tvirtinti vadovavimo sutarties nuostatus). Siūlome atsisakyti šių apribojimų, 38 straipsnio 9 dalyje nustatant tik tai, kad administracijos vadovu gali būti fizinis asmuo pagal darbo arba vadovavimo sutartį arba įmonė pagal vadovavimo sutartį.
38 straipsnio 12 dalyje nustatytas apribojimas, kad pagal vadovavimo sutartį galima vadovauti tik vienai įmonei yra nepagrįstas ir panaikina pačią vadovavimo sutarties prasmę, nes neleidžia plėtotis šiai veiklai kaip paslaugai ir verslo šakai. Siūlome atsisakyti 38 straipsnio 12 dalies.
Dėl bendrovės kapitalo
Projekto penktame skirsnyje vartojamos netikslios, nevienodos sąvokos ir išsireiškimai. Pavyzdžiui, 39 straipsnio 1 dalyje: „bendrovės kapitalas skirstomas į nuosavą ir skolintą.” „Nuosavas kapitalas formuojamas iš … kainos” (argi galima suformuoti iš kainos kapitalą?). „Skolintas kapitalas susiformuoja (jei taip – argi platinant obligacijas, o ne gaunant lėšų už išleistas obligacijas?), taigi gal – skolintą kapitalą sudaro? Būtina tikslinti 39 ir 40 straipsnių formuluotes.
39 straipsnio 4, 5 ir 6 dalys bei 26 straipsnio 5 dalies 1 punktas yra skirti tam, kad būtų užtikrintas bendrovės įstatinio kapitalo „realumas”. Siekis užtikrinti įstatinio kapitalo realumą apskritai yra neįgyvendinamas, nes negalima uždrausti bendrovei turėti nuostolių. Beje, net ir mokesčių įstatymai leidžia bendrovėms „kilnoti” nuostolius į kitus metus, o tai reiškia, kad daugelis įmonių, ypač veiklos pradžioje, gali turėti neigiamą nuosavą kapitalą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatinio kapitalo tikslas nėra tas, kad bendrovė visuomet turėtų atitinkamos vertės turtą (bendrovės vertę parodo akcijų rinkos kainų suma), o tik tas, kad būtų įmanoma nustatyti, kas ir kokiomis proporcijomis yra bendrovės savininkas. Deja, siūlomos priemonės nereikalingam ir neįgyvendinamam tikslui – kapitalo „realumui” užtikrinti – apsunkina bendrovės veiklą. Reikalavimas sumažinti įstatinį kapitalą, ypač pradedančiajai bendrovei gali reikšti, kad sumažinti bus privalu žemiau reikalaujamo įstatinio kapitalo dydžio, todėl bendrovės būtų priverstos sustabdyti savo veiklą arba dirbtinai išpūsti įstatinį kapitalą.
Siūlome vietoje nuosavo kapitalo santykio su įstatiniu kapitalu ribojimo nustatyti privalomą bendrovės finansinės padėties apsvarstymą, jei nuosavas kapitalas tapo mažesnis už įstatinį ir tai nebuvo numatyta bendrovės akcininkų susirinkimo ar kito valdymo organo patvirtintame verslo plane. Tai nepablogintų nei akcininkų teisių, nes jie yra tinkamai informuoti, nei trečiųjų asmenų padėties ir atitiktų Europos Sąjungos Antrosios įmonių direktyvos nuostatas.
43 straipsnio 6 dalis apriboja privilegijuotų akcijų dividendų dydį bei nustato nepagrįstai nepaslankų dividendų nustatymo būdą. Siūlome: pirma, atsisakyti privilegijuotų akcijų dividendų ribojimo, nes tai nesiderina su rinkos tvarka, antra, atsisakyti privalomo dividendų dydžio įtvirtinimo įstatuose, nes sprendimas dėl privilegijuotų akcijų vis tiek priimamas visuotiniame akcininkų susirinkime ir dividendo užrašymas įstatuose nieko iš esmės nekeičia, trečia, sudaryti galimybę nustatyti privilegijuotų akcijų dividendų dydį ne tik procentais nuo akcijos nominalios vertės, bet ir sąlyginiais vienetais. Siūlome atitinkamai pataisyti 43 straipsnio 6 dalį.
Projekto 45 ir 46 straipsnyje aprašomos darbuotojų akcijos ir specialiosios akcijos. Kadangi akcininkams įstatais gali būti suteiktos skirtingos teisės ir pareigos, tai leidžia bendrovėje nustatyti ne tik specialiąsias bei darbuotojų, bet ir kitų rūšių, įstatyme neįvardintas akcijas. Todėl siūlome atsisakyti atskiro darbuotojų ir specialiųjų akcijų reglamentavimo, panaikinant 45 ir 46 straipsnius, vietoje to 19 straipsnyje tiksliau įtvirtinant kokias akcininkų teises turi turėti visi akcininkai ir kad įstatuose galima nustatyti kitas nevienodas akcininkų teises ir pareigas.
Projekto 52 straipsnio 5 dalis nustato, kad jei padidintas įstatinis kapitalas buvo laiku neįregistruotas, jis laikomas nepadidintu. Tai gali labai pažeisti konvertuojamų obligacijų savininkų teises. Įsigydami konvertuojamų obligacijų, kurios praėjus tam tikram laikui turėtų būti konvertuojamos į akcijas, jų savininkai negali būti užtikrinti, kad ši procedūra bus įvykdyta ir tampa priklausomi nuo bendrovės. Konvertuojamų obligacijų savininkų teisės neturi būti priklausomos nuo bendrovės, kuri arba įregistruoja įstatinio kapitalo padidėjimą laiku, arba ne. Siūlome 52 straipsnio 5 dalyje nustatyti išimtį tiems atvejams, kai įstatinis kapitalas didinamas konvertuojant į akcijas konvertuojamas obligacijas.
Teisė konvertuoti vertybinius popierius į bendrovės akcijas galėtų atsirasti ne tik konvertuojamų obligacijų atveju. Būtina neužkirsti kelio atsirasti santykiams, kuomet suteikiamos teisės įsigyti naujai išleidžiamų bendrovės vertybinių popierių. Deja, projektas nenustato tokios galimybės ir tokių sprendimų priėmimo kompetencijos. Siūlome papildyti 24 straipsnio 2 dalį punktu, suteikiančiu teisę visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti sprendimus dėl į akcijas konvertuojamų vertybinių popierių išleidimo, ar teisės įsigyti naujai išleidžiamus bendrovės vertybinius popierius suteikimo.
56 straipsnis ir jo 11 dalis draudžia uždarosioms akcinėms bendrovėms leisti obligacijas. Tai suvaržo obligacijų rinkos galimybes, apriboja bendrovių finansavimo alternatyvas. Siūlome atsisakyti šio apribojimo (pabrėžiame, kad obligacijų viešą platinimą reglamentuoja Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas ir šio pasiūlymo priėmimas nereikš galimybės viešai platinti uždarųjų akcinių bendrovių obligacijų.
Dėl bendrovės finansų ir pelno paskirstymo
Kaip ir penktame skirsnyje, projekto šeštame skirsnyje vartojamos netikslios, nevienodos sąvokos ir išsireiškimai, galintys sukelti neaiškumų ir painiavos. Pavyzdžiui, vartojamos sąvokos „uždirbtas grynasis pelnas (nuostolis)” (61 straipsnio 1 ir 3 dalis), „pelnas (nuostolis)” (61 straipsnio 1 dalis), „pelnas” (61 straipsnio 2 dalis), „paskirstytinasis rezultatas” (61 straipsnio 2 dalis), „grynasis finansinių metų rezultatas (pelnas arba nuostolis) (61 straipsnio 3 dalies 2 punktas), „paskirstytinasis pelnas” (61 straipsnio 4 dalis), „grynasis pelnas” (61 straipsnio 5 dalis), „pelnas” (61 straipsnio 5 dalis, 24 straipsnio 2 dalies 16 punktas). Būtina tikslinti 59, 60 ir 61 straipsnių formuluotes.
59 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrovės „išteklių” skirstymas į vidinius ir išorinius yra nereikalingas ir beprasmis, nes vėliau jis nenaudojamas. Siūlome atsisakyti šio skirstymo ir 59 straipsnio 1 dalies.
59 straipsnio 2 dalyje nustatyta valdybos kompetencija – nustatyti amortizacinių atskaitymų apskaičiavimo metodą ir normatyvus savo ilgalaikio turto nusidėvėjimui atstatyti ir ilgalaikio turto remontui padengti. Siūlome tai nukelti į 35 straipsnį, kur kalbama apie valdybos kompetenciją.
60 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, kuomet uždarajai akcinei bendrovei būtinas auditas, yra visai nesusiję su akcininkams kylančiomis grėsmėmis. Auditas turi būti atliekamas savanoriškai, kai tam yra poreikis. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti platinamos viešai, o auditas yra brangus, todėl siūlome atsisakyti šio bendrovių kaštus didinančio ir bereikalingo įpareigojimo.
61 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jei privalomojo rezervo ir akcijų priedų dydžių suma yra mažesnė kaip 1/10 įstatinio kapitalo, tai atskaitymai į privalomąjį rezervą yra privalomi ir negali būti mažesni kaip 1/20 paskirstytinojo pelno. Paties rezervo formavimo tikslingumo klausimą derėtų palikti akcininkams, nes jie yra bendrovės ir jos pelno savininkai. Prievartinis rezervo reikalavimas įšaldo bendrovės lėšas, o išoriniuose santykiuose neatlieka jokio vaidmens. Siūlome atsisakyti privalomojo rezervo, arba bent patikslinti šią nuostatą, nustatant, kad atskaitymai gali būti ir mažesni, jei tai leis pasiekti 1/10 įstatinio kapitalo dydžio privalomąjį rezervą.
Projekto 61 straipsnio 5 dalis, ribojanti pelno naudojimą paramai, tantjemoms ir darbuotojų premijoms, nesiderina nei su privačios nuosavybės principu, nei su rinkos dėsniais, nei su Vyriausybės politika skatinti labdarą ir paramą. Šie apribojimai ypač kenkia bendrovėms, siekiančioms kuo daugiau investuoti ir neskirstyti dividendų, ir akivaizdžiai prasilenkia su Vyriausybės politika skatinti investicijas ir naujų darbo vietų kūrimą. Aktyvi investicijų politika bendrovėje nereiškia, kad jai nereikia skirti lėšų tantjemoms, premijoms, kad draudžiama užsiimti labdara. Beje, akcininkų turtas dėl neišmokėtų dividendų ir padarytų investicijų tik didėja, taip kad jie nėra skriaudžiami. Atsižvengiant į šiuos argumentus, siūlome atsisakyti 61 straipsnio 5 dalies.
Dėl kvalifikuotos daugumos
29 straipsnio 5 dalies 2 punktas ir kitos projekto nuostatos nenumato kvalifikuotos daugumos dydžio priimant sprendimus visuotiniame akcininkų susirinkime, tačiau netiesiogiai sprendžiant iš 29 straipsnio 6 dalies bei 78 straipsnio 4 dalies nuostatų galima manyti, jog siekiama nustatyti privalomą 3/4 daugumą priimant 29 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytus sprendimus.
1998 metų kovo 19 dienos Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimais, padidinančiais kvalifikuotos daugumos dalį, pažeidžiamos akcininkų teisės, kurie, turėdami didžiąją dalį nuosavybės bendrovėje, nebegalėtų įtakoti jos naudojimo. Akcininkai, iki įstatymo pataisų priėmimo įsigiję 2/3 bendrovės akcijų paketą, įsigijo jį kaip kontrolinį akcijų paketą, o kovo 19 dienos pakeitimai iš esmės sumažino šių akcijų vertę. 2/3 arba įstatuose nustatyta didesnė dauguma kai kuriems sprendimams visuotiniame akcininkų susirinkime priimti yra pakankama mažesniųjų akcininkų teisių apsauga. 2/3 kvalifikuota dauguma visuotiniame akcininkų susirinkime nustatyta ir Europos Sąjungos direktyvose. Taigi, kvalifikuotos daugumos didinimas Lietuvoje buvo neteisingai grindžiamas Europos Sąjungos direktyvomis ir jau yra tapęs ne smulkiųjų akcininkų gynimo, bet stambiųjų akcininkų prievartavimo įrankiu. Būtina pastebėti, kad kvalifikuotos daugumos padidinimas, be aukščiau minimų ydų, nesiderina su dažnai išsakomu pageidavimu, kad bendrovėse būtų „aiškus šeimininkas”.
Siūlome atsisakyti nuostatų, padidinančių kvalifikuotos daugumos dalį visuotiniame akcininkų susirinkime. Tai leistų didžiajai daugumai bendrovių, kurios dar nebuvo pakeitusios savo įstatų didinant kvalifikuotą daugumą visuotiniame akcininkų susirinkime, jos nekeisti ir apsaugotų daugelio savininkų teises.
Dėl bendrovių perregistravimo
79 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas bendrovėms per 18 mėnesių pakeisti savo įstatus pagal šį įstatymą. Deja, ši nuostata ignoruoja faktą, kad galiojantys bendrovės įstatai gali ir neprieštarauti imperatyvinėms naujojo įstatymo nuostatoms. Žinant ligtolinę praktiką beveik nekyla abejonių, kad tokia nuostata registratorių būtų traktuojama kaip privalomas bendrovių įstatų perregistravimas visais atvejais. Atkreipiame dėmesį, kad įstatymas bet kokiu atveju yra aukštesnę teisinę galią turintis dokumentas, nei bendrovės įstatai, todėl perregistravimas yra teisiškai beprasmis ir tik sukuria papildomų problemų ir išlaidų bendrovėms ir papildomo darbo registratoriams.
Siūlome atsisakyti reikalavimo perregistruoti bendroves, arba bent nustatyti, kad bendrovės privalo suderinti savo įstatus su imperatyvinėmis Akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis.
