Ūkio ministerija ir Ekonomikos ir privatizavimo institutas parengė Lizingo įstatymo ir kitų susijusių teisės aktų pakeitimų projektus ir pateikė juos suinteresuotoms institucijoms.
LLRI parengė savo pastabas dėl Lizingo įstatymo ir pristatė jas Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos komiteto posėdyje (1998 06 15), Lizingo įmonių asociacijai, Ūkio ministerijos Kolegijos posėdyje dėl Lizingo įstatymo (1998 06 18), suinteresuotų šalių susitikime Ūkio ministerijoje (1998 06 25).
LLRI teisės ekspertas R.Šimašius Lizingo įstatymo projektą komentavo „M1 Plius” žinių laidoje (1998 06 18), tiesioginėje Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai” (1998 06 22), taip pat R.Šimašiaus nuomonę apie šį įstatymą spausdino dienraščiai „Kauno diena” (1998 06 18). ir „Lietuvos rytas” (1998 06). Visą LLRI ekspertizę spausdino „Mokesčių žinios” (1998 06).
Įstatymo projekto rengėjų deklaruojamas įstatymo tikslas buvo paskatinti lizingo plėtrą Lietuvoje ir tinkamai ją reglamentuoti. LLRI nuomone, šis tikslas nebus pasiektas, priešingai lizingo veikla bus labiau suvaržyta, o dalis jos apskritai taptų neįmanoma. LLRI pozicija yra ta, kad Lizingo įstatymas apskritai nėra reikalingas, nes įmanoma apsiriboti kai kurių įstatymų pakeitimais ir papildymais. Kol kas galutinis sprendimas dėl šio įstatymo priėmimo dar nėra priimtas. Net jei Ūkio ministerija ir pritartų įstatymo reikalingumui, LLRI pastabos dėl jo turinio būtų panaudotos kuriant galutinį įstatymo projekto variantą.
Kaip teigiama aiškinamajame rašte, Lizingo įstatymo projektas parengtas, siekiant reglamentuoti tai, ką šiuo metu reglamentuoja Civilinis kodeksas, kiti įstatymai bei teisės aktai. Be to, pripažįstama, kad „projektas nekeičia nusistovėjusių esminių lizingo veiklos reglamentavimo principų”. Kyla klausimas, ar tuomet apskritai būtina priiminėti šį įstatymą. Lizingo teisiniame reglamentavime esančias spragas tikslingiau būtų panaikinti, papildant Civilinį kodeksą – juk jis nustato bendrąsias nuosavybės ir prievolinės teisės taisykles ir atskiras sandorių rūšis. Su mokesčiais susijusios problemos taip pat yra sprendžiamos tik atitinkamuose mokesčių įstatymuose. Taip būtų pasiektas didesnis teisės aktų kompaktiškumas, harmoningumas. Beje, ir patys projekto autoriai teigia, kad „daugelyje valstybių nėra specialaus lizingo įstatymo, kai kuriose parengtas lizingo įstatymas vėliau buvo įtrauktas į Civilinį kodeksą”. Lizingo veikla užsiimančios bendrovės savo rašte „Dėl lizingo (išperkamosios nuomos) veiklos teisinio reglamentavimo” taip pat išreiškė nuomonę, jog lizingo reglamentavimui nereikia atskiro įstatymo, o tik papildyti galiojančius teisės aktus.
Pateiktame Lizingo įstatymo projekte esama abejotinų nuostatų, kurias reikėtų išspręsti nepaisant to, kur bus įtvirtintos lizingą reglamentuojančios normos. Atkreipiame dėmesį į šias nuostatas, pateikdami savo siūlymus.
Dėl vartojamų sąvokų
Pateiktas bendras lizingo apibrėžimas yra toks platus, kad į jį sutelpa nuomos bei panašūs santykiai. Siekiant atsieti lizingą nuo nuomos, siūlome susiaurinti lizingo sąvoką taip, kad lizingas visuomet būtų siejamas su nuosavybės perėjimu (prievole ar teise įsigyti lizingo objektą nuosavybėn). Be to, tokiems santykiams tikslinga būtų vartoti ir šių santykių esmę atspindinčią išperkamosios nuomos sąvoką, o patį lizingą (išperkamąją nuomą) apibrėžti ne teoriškai, o kaip sandorį, nustatant, ką kiekviena iš lizingo sutarties šalių pagal ją įsipareigoja.
Projektas apibrėžia dvi lizingo rūšis: finansinį bei veiklos lizingą. Be to, apibrėžtas veiklos lizingas yra beveik identiškas nuomos santykiams. Šių lizingo rūšių nereikia atskirti, nes joms taikomos vienodos nuostatos, o priėmus mūsų pateiktą apibrėžimą automatiškai neliktų ir lizingo skirstymo įstatyme problemos.
Apibrėžiant lizingo mokėjimą, teigiama, kad jo dalimi gali būti lizingo davėjo pelnas, gaunamas iš sandorio. Pažymėtina, kad viena sandorio šalis iš kitos šalies gauna pajamas. Pelnas – yra įmonės veiklos rezultatas, apskaičiuojamas iš pajamų atėmus sąnaudas. Bandymas reglamentuoti kainodarą gali labai iškreipti lizingo santykius ir yra nepateisinamas. Reglamentuojant lizingą apskritai užtenka nustatyti, kad tai – atlygintinė sutartis, o nustatinėti iš ko susideda lizingo mokėjimas yra netikslinga.
Dėl lizingo objekto
Projekte numatoma uždrausti lizinguoti žemę ir miškus. Šie lizingo būdai paprastai nėra populiarūs, tačiau draudimas nepagrįstai apribotų civilinių santykių ir ūkio plėtrą. Draudimo lizinguoti žemę ir miškus būtina atsisakyti.
Dėl lizingo subjektų
Projekto 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad lizingo davėju gali būti arba lizingo objekto gamintojas, arba ūkio subjektas, kurio įstatinis kapitalas ne mažesnis nei 1 mln. Lt, jei jis užsiima tik lizingo veikla. Šis reikalavimas yra nepagrįstas, ribojantis teisę užsiimti lizingu, kita vertus, jis yra lengvai apeinamas – kiekviena įmonė savo įstatuose gali nustatyti, kad ji teikia lizingo paslaugas bei konsultuoja, taigi jai nebebus taikomas įstatinio kapitalo reikalavimas. Jeigu 1 mln. litų įstatinio kapitalo reikalavimas būtų taikomas be išlygų, lizingo veikla negalėtų užsiimti įstatinio kapitalo neturinčios įmonės bei gyventojai.
Minimalaus kapitalo reikalavimas nustatytas neatsižvelgus į lizingo veiklai būdingas rizikas. Pagrindinė lizingo įmonės rizika yra lizingo gavėjų nemokumas. Tačiau kapitalo reikalavimas šios rizikos nesumažina. Šiai rizikai minimizuoti, lizingo įmonė gali nustatyti reikalavimus lizingo gavėjui. Jei lizingo bendrovės kapitalas nustatomas, siekiant apdrausti jos pačios įsipareigojimus lizingo objekto pardavėjui, tai tokiu atveju įsipareigojimai garantuojami turtu, o ne kapitalu. Minimalaus kapitalo reikalavimo lizingo davėjui turėtų būti atsisakyta.
Projekte nustatytos trys lizingo šalys: turto pardavėjas, lizingo davėjas ir lizingo gavėjas, bei pateikti jų apibrėžimai. Santykiai tarp turto pardavėjo ir lizingo davėjo ir tarp lizingo davėjo ir lizingo gavėjo yra savarankiški ir atskiri, todėl jų negalima suplakti į vieną. Lizingo davėjas paprastai būna abiem šalim parankus tarpininkas tarp turto pardavėjo ir lizingo gavėjo. Nors atsakomybę už lizinguojamo daikto kokybę paprastai prisiima ne lizingo davėjas, o turto pardavėjas, visoms šalims naudingu būdu tai būtų nustatyta sutartimi, o ne įstatymu. Todėl reglamentuojant lizingą apskritai nereikia apibrėžinėti pirkimo – pardavimo santykių ir turto pardavėjo kaip vienos iš šių santykių šalies.
Dėl atsakomybės
Projekto 9 straipsnis nustato, kad lizingo davėjas ir gavėjas yra solidarūs kreditoriai lizingo pardavėjo atžvilgiu. Nuostatos dėl solidarių kreditorių privalomumas gali pažeisti sandorio pusių interesus, nes turto pardavėjui nevykdant savo įsipareigojimų dažnai nelabai apibrėžti ir nepatogūs taptų lizingo davėjo ir lizingo gavėjo tarpusavio santykiai. Solidari atsakomybė gali būti nustatoma sutartimi, tačiau ji jokiu būdu neturi būti privaloma. Juk sandoriai tarp lizingo objekto pardavėjo ir lizingo davėjo, tarp lizingo davėjo ir lizingo gavėjo gali būti visiškai atskiri ir nesusieti. Nustačius tik vieną įmanomą atsakomybės tipą, esant sutarčių bei gyvenimo įvairovei, problemų nebus išvengta. Tikslinga numatyti, kad atsakomybės pobūdį nustato sandorio pusės.
Dėl kitų Lizingo įstatymo projekto nuostatų
Projekto 7 straipsnyje numatytos lizingo gavėjo teisės pasirinkti lizingo objektą ir jo pardavėją. Tai yra deklaratyvi nuostata, nes neegzistuoja mechanizmai, įgalinantys ją įgyvendinti. Ši nuostata yra nebūtina, nes bet kuris vartotojas turi šias teises ir niekas negali jo priversti lizinguotis nenorimą turtą. Kita vertus, šimtaprocentinis šios nuostatos įgyvendinimas sukeltų neigiamų pasekmių, nes užkirstų kelią lizingu užsiimančių bendrovių specializavimuisi. Paties turto gamintojo ir lizingo davėjo sutapimo viename asmenyje ar buitinio lizingo atveju ši nuostata būtų ypač žalinga, nes verstų juos užsiimti jiems nebūdinga veikla, ieškant „pasirinkto” lizingo objekto. Reglamentuojant lizingą reikėtų atsisakyti tokių nebūtinų ir deklaratyvių nuostatų.
Dėl mokesčius reglamentuojančių teisės aktų pakeitimo
Didžioji dalis lizingo problemų yra susijusios su ydingomis mokesčių, o ypač PVM, įstatymų nuostatomis. PVM įstatymo pakeitimai turėtų tapti pagrindiniais pakeitimais, siekiant pagerinti lizingo įmonių veiklos sąlygas.
Pateikti PVM įstatymo bei Vyriausybės nutarimo Nr. 546 pakeitimai numato, kad lizingas atleidžiamas nuo PVM, be to lizingui taikoma pagreitinta PVM susigrąžinimo tvarka. Taikant PVM, abi šios nuostatos kartu galioti negali. Jei veikla yra atleidžiama nuo PVM, įmonės, užsiimančios šia veikla, PVM neskaičiuoja, nesiregistruoja PVM mokėtojomis – jos tampa galutiniais vartotojais, sumokančiais pridėtinės vertės mokestį. Taigi, atleistoms nuo PVM veikloms jų sumokėtas PVM nėra grąžinamas. Atsižvelgiant į tai, būtina pasirinkti tik vieną iš pakeitimų: arba atleisti lizingą nuo PVM, arba leisti jam pagreitintai susigrąžinti sumokėtą PVM.
Siekiant mokesčių neutralumo, tikslinga taikyti kuo mažiau PVM išimčių ir nuo šio mokesčio atleisti tik tas finansų ir bankininkystės sritis, kuriose sunku pritaikyti Lietuvoje naudojamą netiesioginį atėmimo (invoice) PVM skaičiavimo metodą. Lizingas šioms sritims nepriklauso, apskaičiuoti lizingui taikomą PVM nereikia kurti atskiros metodikos, pakanka pritaikyti bendrą tvarką. PVM taikymas lizingui reikšmingai neįtakoja nei lizingo, nei jų paslaugomis besinaudojančių įmonių veiklos, kadangi jos atskaito sumokėtą PVM. Mokesčių našta nepadidėtų, kadangi lizingo paslaugos dabartiniu metu apmokestinamos PVM. Beje, net ir vadovaujantis tarptautine praktika, nuo PVM atleidžiamas tik nekilnojamo turto lizingas. Taigi, tikslingiau būtų lizingo paslaugas apmokestinti PVM, tačiau nustatyti pagreitintą PVM susigrąžinimo tvarką.
Be kita ko, reikėtų PVM įstatyme išspręsti eksporto pripažinimo problemą, kuri labai aktuali paslaugas teikiančioms įmonėms. Kadangi paskolos suteikimo vieta šiame mobiliame pasaulyje yra sunkiai nustatoma, tikslinga pripažinti eksportuota tą paslaugą, už kurią sumoka užsienio subjektas. Importuota paslauga būtų laikoma ta, už kurią vietos subjektas sumokėjo užsienio subjektui.Lizingo atveju, nuo PVM turėtų būti atleistos tos lizingo paslaugos, kurias Lietuvos įmonės teikia užsienio subjektams. Ir priešingai, jei Lietuvos subjektas lizinguoja turtą iš užsienio subjekto, tai turėtų būti pripažįstama importu ir apmokestinama PVM.
Manome, kad teisinę bazę lizingo santykiams tikslingiausia būtų tobulinti šiuo būdu:
1) pagal pateiktus siūlymus pataisyti mokesčių įstatymus;
2) nepritarti siūlomam Lizingo įstatymo projektui;
3) atsižvelgus į pateiktus siūlymus ir suderinus projektą su lizingo veikla užsiimančiomis įmonėmis, papildyti Civilinį kodeksą nuostatomis, reglamentuojančiomis lizingo sutartį.
