Vyriausybės beveik patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio programa, atrodo, yra sukoncentruota į vieną idėją – didžiuosiuose miestuose „Lietuvos energija“ pastatys elektrines, kurios gamins šilumą ir elektrą. Šilumą parduos miestui, elektrą – šaliai. Planuojama, kad į šių elektrinių statybą bus leidžiama investuoti žmonėms (valstybei pasiliekant 51% akcijų), ir tai yra puiki mintis. Tai yra pavyzdys, kaip Lietuvoje ir anksčiau buvo galima įgyvendinti ne vieną energetikos projektą, riziką prisiimant investuotojams, o ne užkraunant vartotojams.
Tačiau, pažvelgus atidžiau, kyla keletas klausimų. Pradžiai – trumpa įžanga apie tai, kaip yra susijusi šilumos ir elektros energija.
Dabar vartotojus pasiekianti elektros energija yra mišinys, susidedantis iš pigios importuotos energijos ir brangios, pagamintos Lietuvoje. Kadangi vartotojai visai nenori pirkti brangios elektros energijos, ją nupirkti liepia valdžia. Tai vadinama „Viešuosius interesus atitinkančiomis paslaugomis“ (VIAP), kurios 2014 metais vartotojams kainuos beveik 700 milijonų litų arba 8,5 ct kiekvienoje 46,5 ct kainuojančioje elektros energijos kilovatvalandėje. Žaliosios energijos rėmimas vartotojams kainuos 216 mln. Lt, „Lietuvos elektrinė“ – 268 mln. Lt, bendra šilumos ir energijos gamyba (kogeneracija) – dar 94 mln. Lt.
Sistema veikia taip: elektrinė degina kurą, pagamina du produktus, t. y. šilumos energiją ir elektros energiją. Šilumą nuperka šalia esantis miestas už mieste nustatytą kainą. Elektros energija visos šalies vartotojams parduodama jau už valdžios nustatytą kainą, beje, daug didesnę nei rinkos. Šiuo metu elektros energija rinkoje kainuoja apie 15 ct/kWh, o iš mūsų minėtų elektrinių vartotojai priversti elektrą pirkti po 32 ct/kWh. Šis „permokėjimas“ ir sudaro tuos 94 mln. litų, kurie yra padalinami visiems vartotojams.
Į elektrinę pinigai iš vartotojų ateina dviem srautais. Pirmas – iš kaimyninio miesto gyventojų už šilumą. Antras – iš visos šalies vartotojų už elektros energiją, kurią už aukštesnę nei rinkos kainą vartotojams liepė nupirkti valdžia. Jei miestui šilumą tiekia elektrinė, kuri dar parduoda ir elektrą, padidinus pinigų srautą per elektrą, galima sumažinti pinigų srautą per šilumą. Ekstremalus pavyzdys: jei iš miesto elektrinės valdžia elektrą visos šalies gyventojams lieptų pirkti už labai aukštą kainą, pvz., už 2 Lt už kilovatvalandę, tai šilumą miestiečiams gal net būtų galima tiekti ir už dyką. Kitaip tariant, šalies elektros vartotojai sumokėtų už miestiečių šilumą.
Valdiškų investicijų grėsmės ir galimybės
Taigi, klausimai valdžios planams. Pirma, kokia yra elektrinių statymo logika: pigiai gaminti šilumą, o elektrą parduoti kaip šalutinį produktą? Ar gaminti brangią, vartotojų subsidijuojamą elektros energiją, o šilumą, kaip šalutinį produktą, tiekti miestui?
Klausimas svarbus, nes Lietuvoje elektrinių, gaminančių elektrą ir šilumą jau yra ne viena. Elektros energijos vartotojų negalima versti pirkti vis daugiau ir daugiau brangios elektros energijos, nes smarkiai pabrangtų elektra. Vartotojai šilumos energijos suvartoja irgi ribotą kiekį. Čia kyla antras klausimas: kuriuos dabar veikiančius šilumos ar brangios energijos gamintojus planuoja nukonkuruoti šios naujosios elektrinės?
Trečias ir dar svarbesnis klausimas – kaip tai bus padaryta. Optimistinis scenarijus: naujos valdžios elektrinės energiją gamina pigiau nei dabartiniai gamintojai ir juos sąžiningai nukonkuruoja. Nors ir toks scenarijus nėra visiškai sąžiningas. Leidimus statybai valdžia gaus lengvatinėmis sąlygomis. Bendruomenės ir politikų pasipriešinimą, kuris būtų praktiškai neišvengiamas, jei panašią statybą vykdytų privatūs investuotojai, valdžia paprasčiausiai ignoruos.
Jei projektas bus vykdomas per valstybei priklausančią „Lietuvos energijos“ įmonių grupę iškyla bent dvi interesų konflikto grėsmės. Pirma, kaip užtikrinti kad „Lietuvos energija“ nepasinaudos finansiniais ištekliais, kuriuos įmonių grupė gauna iš monopolinės tinklų veiklos? Antra grėsmė: pastačius dvi naujas elektrines ir sprendžiant, iš ko pirkti brangią elektros energiją, o iš ko ne – ar nebus pirmenybė teikiama „Lietuvos energijai“ priklausančioms elektrinėms?
Galimas ir dar prastesnis scenarijus – valdžia tiesiog paskelbs, kad vartotojai brangią elektros energiją privalo pirkti tik iš valdžiai priklausančių elektrinių. Arba, kad šilumos tiekimo įmonės privalo pirmumo tvarka nupirkti šilumos energiją iš naujai pastatytų, valdžiai priklausančių elektrinių. Žinoma, toks nurodymas būtų apipintas įvairiais žodžiais ir parašytas taip, kad neatrodytų kaip tiesioginis nurodymas, bet esmės tai nekeistų.
Šios grėsmės yra ne teorinės, o labai galimos ir aktualios. Pastarojo penkmečio energetikos projektų Lietuvoje problema yra ne ką statyti, o kaip. Politikai, vietoje to, kad užsiimtų strateginiu mąstymu, sąžiningų taisyklių kūrimu ir priežiūra, tapo statybininkais, inžinieriais ir konkrečių energetikos projektų viešųjų ryšių atstovais. Viso to pasekmė –ignoruojami vartotojų interesai, kuriamos ginčytino sąžiningumo taisyklės.
Vienas investuotojas (kad ir valstybinis) nori kažką statyti – puiku, bet gal yra ir kitų investuotojų? Kuris iš jų vartotojams pasiūlys geresnes sąlygas? Sąžiningos taisyklės visiems investuotojams ir maksimaliai apginti vartotojų interesai. Štai kuo turėtų rūpintis politikai. O ne tuo, kokį katilą, kokioje elektrinėje instaliuoti. Ir tikrai ne įstatymų, kurie verčia vartotojus pirkti brangią energiją, kūrimu.
P.S. O gerai pradžiai užtektų paskelbti patį pertvarkos dokumento tekstą ar paaiškinti visuomenei, kuo „protokolinis nutarimas“ skiriasi nuo tikro Vyriausybės nutarimo.
