Dėl Darbo kodekso 181 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto (XIP-5004), susijusio su Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektu (XIP-5003)
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Darbo kodekso 181 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus.
Įstatymo projektu numatoma suteikti papildomas 5 darbo dienų mokamas atostogas neformaliam suaugusiųjų ugdymui.
Už valstybės politiką neturi mokėti darbdaviai
Valstybės vykdoma politika – skatinti suaugusiuosius mokytis visą gyvenimą. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymo projekto (XIP-5003) 4 straipsnis numato, kad neformaliojo suaugusiųjų švietimo tikslai yra sudaryti sąlygas: asmeniui tenkinti savišvietos ir saviugdos poreikius, lavinti kūrybines galias ir gebėjimus, asmeniui tapti aktyviu demokratinės visuomenės piliečiu, tobulinti bendrąsias ir specialiąsias kompetencijas.
Taip pat Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymo projekte įvardinama, kad neformalusis suaugusiųjų švietimas yra „valstybės arba savivaldybių finansuojamų priemonių visuma, kuria siekiama strateginių neformaliojo suaugusiųjų švietimo tikslų.“ (2.5 str.). Tačiau įgyvendinimui Projekto rengėjai siūlo, kad darbdavys suteiktų papildomas mokamas 5 darbo dienų atostogas. O darbdaviai šalyje yra ne tik valstybė ar savivaldybės, bet ir privatus sektorius.
Į konkrečiai darbo vietai reikalingas darbuotojo kvalifikacijas darbdaviai investuoja savo iniciatyva. Kiekviena darbovietė moka už jų įgijimą ir tobulinimą ir į tai investuoja tiek savo vidinių išteklių, tiek perka paslaugas iš išorės. Konkrečiam darbuotojui reikalingą kvalifikaciją apibrėžia darbo sutartis. Joje darbuotojas ir darbdavys susitaria dėl tolesnių mokymų, įgūdžių lavinimo ir išlaidų tam padengimo.
Tai, kad valstybė neskiria, įstatymo rengėjų nuomone, pakankamai finansavimo, nereiškia, kad šią naštą reikia užkrauti ant darbdavių, kurie jau moka už profesinių įgūdžių lavinimą ir darbuotojų kompetencijos kėlimą.
Papildomos atostogos nėra darbo santykių reguliavimo lankstumo didinimas
Tokią priemonę, suteikti papildomas 5 darbo dienas mokamų atostogų, įstatymo rengėjai pasirenka motyvuodami nelanksčiais darbo santykiais, kurie neleidžia dirbantiems asmenims turėti daugiau galimybių dalyvauti neformaliojo suaugusiųjų ugdymo programose. Tenka sutikti su Lietuvos darbo santykių reguliavimo nelankstumu, tačiau skirti papildomų finansuojamų atostogų nėra darbo įstatymo lankstinimas. Priešingai – papildomos naštos sukūrimas.
Darbo santykių lankstumo ir dirbančių asmenų dalyvavimo problemą išspręstų vidutinio darbo laiko apskaita. Šiuo metu galima dirbti maksimaliai 8 valandas per darbo dieną. Tai neleidžia darbuotojui planuoti savo laiko ir derinti darbo įsipareigojimų ir asmeninių/šeimyninių poreikių. Vidutinio darbo laiko apskaita leistų darbuotojui tapti savo laiko šeimininku: pvz., išlaikius reguliavimą dėl maksimalios 40 valandų darbo savaitės, bet leidus skaičiuoti ne maksimaliai 8 valandas per darbo dieną, bet vidutiniškai – reikštų, kad 40 valandų savaitės darbo laiką galima atidirbti per 3,5 darbo dienos, o kitas skirti savo poreikiams, taip pat ir neformaliam ugdymui, savišvietai.
Vidutinio darbo laiko apskaita padėtų išvengti papildomos naštos darbdaviams (tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje) dėl papildomų atostogų, taip pat eliminuotų Projekto rengėjų nuogąstavimus dėl to, kad neįvedus reikalavimo darbdaviams skirti papildomas mokamas atostogų dienas, dirbantieji, norintys dalyvauti neformaliojo ugdymo programose, turėtų prarasti dalį atostogų arba darbo užmokestį.
Papildomų atostogų kaina
Patvirtinus Projektą Lietuva turėtų 33 dienas mokamų atostogų. Tokias ilgas, t.y. penkių savaičių atostogas Europoje turi tik danai, švedai ir olandai. Vokietija, Estija, Italija, Liuksemburgas turi 28, Austrija, Suomija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė – 25, Šveicarija, Airija – 20. Europos Sąjunga reikalauja 4 savaičių mokamų kasmetinių atostogų.
Atostogos reiškia ne tik poilsį, bet ir nesukurtą vertę, negautas pajamas. Šioje grandinėje nukenčia tiek darbuotojas, tiek darbdavys, tiek valstybės biudžetas. Valstybei viena nedarbo diena kainuoja apie 470 mln. litų per metus. Būtent tiek preliminariai nesukuriama produkto, jei nedirbama vieną dieną. Statistikos departamento duomenimis per 2011 metų 4-ą ir 2012 metų tris ketvirčius šalies BVP buvo 112, 7 mlrd. litų, o šiame laikotarpyje buvo 240 darbo dienos. O penkios tokios dienos reikštų 2, 4 mrld., t.y. apie 2, 1 % BVP.
Taip pat numatoma, kad darbuotojas, panaudojęs šias atostogas ne pagal paskirtį, turės atlyginti žalą. Tačiau mechanizmas nedetalizuotas. Dėl to abejotinas jo efektyvumas ir piktnaudžiavimo prevencija.
Atsižvelgiant į visa tai:
– siūlome nepritarti DK 181 straipsnio pakeitimams ir neįtvirtinti papildomų mokamų 5 darbo dienų atostogų neformaliam ugdymui;
– svarstyti vidutinio darbo laiko apskaitos įtvirtinimą atitinkamai keičiant Darbo kodekso 144 straipsnį:
2 dalį išdėstant: „Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti vidutiniškai aštuonių darbo valandų. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai, ir kolektyvinės sutartys. “;
3 dalį išdėstant „Vidutinis maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų.“
