Palūkanų normos už indėlius šiuo metu Lietuvoje yra ypatingai žemos. Pasidėjus 1 metų indėlį didžiuosiuose Lietuvos bankuose palūkanos nesiekia ir pusės procento. Prie šių palūkanų žemumo prisideda ir tai, kad indėlininkai netiesiogiai turi pirkti valstybinio indėlių draudimo paslaugą – panašiai tiek, kiek siekia dabartinės palūkanos, bankai sumoka Valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ už privalomąjį indėlių draudimą. Šiuo metu indėlių draudimo tarifas bankams yra 0,45 proc., kredito unijoms – 0,2 proc.
Aišku, techniškai į indėlių draudimo fondą pinigus perveda bankas ar kredito unija. Tačiau jei šių sąnaudų nebūtų, jis norėdamas prisitraukti indėlių tuo pačiu procentu galėtų padidinti palūkanas už indėlius.
Tačiau tai, kad valstybinis indėlių draudimas žmonėms kainuoja mažesnes palūkanas yra tik ledkalnio viršūnė. Valstybinio indėlių draudimo institutas yra problemiškas dar ir dėl kitų svarbių priežasčių.
Pirma, esant tokiam draudimui rizikos ir kredito įstaigos patikimumo klausimas gyventojams tampa antraeiliu. Siekiant, kad žmonės priimtų tinkamus ir pasvertus sprendimus, jie turi jausti ne tik priimtų gerų sprendimų naudą, tačiau ir priimtų blogų sprendimų nuostolį. Tačiau valstybinis indėlių draudimas užtikrina – kad ir kokioje kredito įstaigoje bus padėtas indėlis, jis bus atgautas su palūkanomis iki 100 tūkstančių eurų. Vienas svarbiausių principų rinkoje – atsakomybė už savo priimtus sprendimus – kaip mat išnyksta.
Čia pat kyla ir įdomių paradoksų. Viena vertus, indėlininkai yra „saugomi“ dėl to, jog jie dažnai yra neprofesionalūs, nepatyrę rinkos dalyviai. Kita vertus, jie tuo pat metu skatinami dar mažiau galvoti apie savo priimamus investicinius sprendimus. Koks skirtumas, kur padėti indėlį, jei jį garantuoja valstybė. Indėlis nebėra investicinis sprendimas, apie jį pernelyg daug galvoti nereikia.
Dar daugiau, bandant apsaugoti indėlininkus nuo blogų sprendimų, jie tuo pat metu skatinami indėlius laikyti ten, kur jie mažiau saugūs. Juk kai rizikos vertinti nebereikia, norisi tiesiog rinktis didesnes palūkanas. O didesnės palūkanos gali būti susijusios ne tik su geru įstaigos valdymu, bet ir su rizikinga kredito įstaigos veikla. Taip, valstybės indėlių draudimas apsaugo indėlininkus nuo galimų nuostolių, tačiau tuo pat metu sukuria žalingas paskatas investuoti ten, kur rizikingiau, ir šios rizikos nepatirti.
Antras paradoksas. Indėlių draudimas iškraipo ne tik indėlininkų motyvaciją, bet turi įtakos ir pačių kredito įstaigų veiklai.
Per 2012–2014 m. Lietuvoje bankrutavo keturios kredito unijos. Apie poreikį keisti kredito unijų veiklos reguliavimą Lietuvoje aktyviai šneka Finansų ministerija ir Lietuvos bankas. Pastarasis dar kovo mėnesį paskelbė viešą dokumentą su pasiūlymais dėl kredito unijų sektoriaus stiprinimo, kuriame teigiama, kad „[Kredito unijų] Nariai indėlininkai iš esmės yra suinteresuoti tik didesnėmis palūkanomis, gaunamomis už apdraustus indėlius, kredito unijos valdymu ar jos patikimumu jie mažai tesidomi. Visa indėlio suma (iki 345 280 Lt), įskaitant ir sukauptas palūkanas, unijos nemokumo atveju yra kompensuojama. Taip bet kokios kredito unijos mokumo problemos perkeliamos indėlių draudimo sistemai, o galiausiai tampa ir visos valstybės, t. y. visų mokesčių mokėtojų įsipareigojimais“.
Tad, pasak Lietuvos banko, iš indėlių draudimo kylantis indėlininkų nesuinteresuotumas vertinti kredito unijos riziką bei dalyvauti jos valdyme (norint padėti indėlį į kredito uniją reikia tapti jos nariu) lemia neatsakingą kai kurių kredito unijų veiklą.
Valstybinis indėlių draudimas taip pat yra geras pavyzdys, kaip vienas reguliavimas veda prie poreikio įvesti naujus reguliavimus. Tai visiškai natūralu, juk jei valdžia prisiima įsipareigojimą padengti indėlius tuomet, kai kredito įstaiga tampa nemoki, ji suinteresuota ir kuo griežčiau prižiūrėti finansinį sektorių, kad nemokumo atvejų neįvyktų.
Jau dabar siūlomose pertvarkose linkstama prie griežtesnio reguliavimo. Pvz., norima įvesti dviejų lygių sistemą, jog kredito unijas prižiūrėtų kooperacinis bankas ir Lietuvos bankas. Taip pat siekiama griežtinti kapitalo reikalavimus kredito unijoms, norima, jog jos (o tiksliau kooperacinis bankas, į kurias turėtų jungtis visos kredito unijos) atitiktų visus komerciniams bankams keliamas priežiūros reikalavimus.
Noras turėti mažiau nemokumo atvejų ir stabilumą – gerai. Bet stabilumas rinkoje turi kilti ne iš to, kad niekas nebankrutuoja, o iš to, kad kai kažkas bankrutuoja, labiausiai nukenčia tie, kurie padaro blogus sprendimus. Bandymas užtikrinti stabilumą per reguliavimą ir atsakomybės apribojimą sukelia daug neigiamų pasekmių ir paskatų. Dažniausiai pastebima ir akcentuojama yra valstybinio indėlių draudimo sukuriama apsauga ir sumažinta bankų sisteminė rizika. Kas nematoma – iškreipti žmonių ir finansų įstaigų motyvai, nuostoliai žmonėms ir mokesčių mokėtojams ir iš noro šiuos nuostolius mažinti kylantis poreikis finansinį sektorių reguliuoti dar griežčiau. O kuo griežtesnis reguliavimas, tuo sunkiau juos tenkinti, tuo mažiau konkurencijos, tuo brangesnės paslaugos, tuo mažesnės indėlių palūkanos.
Ką daryti? Nubraukti iliuzijas, kad rinkos dalyvių saugojimas nuo rinkoje kylančių rizikų valstybės lėšomis veda prie saugumo. Atvirkščiai, siekiant stabilios finansų sistemos rinkos dalyvių pasirinkimus būtina tiesiogiai sieti su jų pasekmėmis ir galima rizika. Apie tai reikia galvoti ne tik svarstant esamus ir naujus finansų sektoriaus reguliavimus Lietuvoje, tokią žinutę būtina siųsti ir ES institucijoms.
