Praeitą savaitę lankiausi Vienoje, kur kartu su Liberty Fund ir jo partneriais diskutavau tema „Sovereignity and Union in Europe“.
Šiandien Europos Sąjunga ir jos institucijos smarkiai nutolo nuo pirminės ES idėjos, paremtos 4 laisvėmis (laisvu žmonių, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimu). Paminėsiu du mano požiūriu svarbiausius skirtumus. Pirma, norėdamas suvienodinti taisykles ir dažnai prisidengdamas vieningo rinkos įgyvendinimu, Briuselis vis dažniau imasi įvairių sričių reguliavimo. Tam, kad vyktų prekyba ir konkurencija tarp skirtingų šalių, vienodų taisyklių nereikia, nes konkuruoja – ne tik prekės, paslaugos ar žmonės – bet ir taisyklės. Suvienodintas reguliavimas ir konkurencijos taisyklėse nebuvimas galiausiai reikš viena – vienodai apsunkintas veiklos sąlygas visiems. Ir tai yra grėsmė.
Antra – ES turi pinigų politikos ir vienos valiutos instrumentą. Ir tai, kaip ECB šiuo instrumentu naudojasi – stipriai pasikeitė šios ekonominės krizės metu. Euras vis dar išlieka stabili valiuta, o ES – mažos infliacijos ekonominė erdvė. Tačiau tai, kokia retorika šneka ECB vadovas ir kokius pinigų politikos instrumentus įgyvendina ir žada įgyvendinti ateityje – neramina. ECB nebėra vokiškuoju modeliu paremtas centrinis bankas. Supirkinėti ES valstybių skolą siekiant pagerinti jų skolinimosi galimybes, ar supirkinėti privačių institucijų leidžiamus vertybinius popierius siekiant „papumpuoti“ pinigų į rinką – nebėra tabu. Ir tai taip pat yra grėsmė. Ši politika ne tik sukelia infliacijos ateityje riziką, tačiau demonstruoja, kad Europoje problemos sprendžiamos ne reikalingomis reformomis ir privataus, o dar svarbiau – viešojo sektoriaus persitvarkymu, o pigiais pinigais. Tai labai trumparegiška. O taupyti su esamomis palūkanomis belieka tiems, kurie neturi fantazijos.
Klausimas, kurį bet kuris laisvę mylintis žmogus turėtų savęs klausti, ar ES judėjimas nuo keturių laisvių prie sąjungos, kuri šias laisves vis dažniau apriboja – yra neišvengiamas, užprogramuotas. Vienareikšmišką atsakymą pateikti sunku. Viena vertus, turbūt būtu naivu tikėtis, kad virš nacionalinių valstybių (kurios pačios savaime yra linkusios į protekcionizmą, valstybės kišimąsi į ekonominius reikalus) sukurta sąjunga nebus linkusi vis labiau centralizuoti savo politinės jėgos, ją plėsti ir demonstruoti. Kita vertus, yra priežasčių, kodėl virš valstybių esanti institucija gali būti mažiau linkusi į protekcionizmą nei kiekviena šalis atskirai. Juk tekstilės gamintojams tam, kad įtikintų šalies valdžią, kad reikia importo muito tam, kad nuo konkurencijos būtų apsaugota šios šalies tekstilės pramonė, yra daug lengviau, nei dėl muito būtinumo įtikinti instituciją, kuri atstovauja daugelį šalių (t.y. ir tas, kurios yra didelės tekstilės gaminių eksportuotojos ir suinteresuotos tokio muito nebuvimu). Tad sąjungoje ekonominės laisvės atžvilgiu veikia bent dvi priešingos jėgos. Viena kyla iš jėgos centralizavimo ir stambiųjų šalių noro unifikuoti taisykles taip mažinant konkurencija. Kita – sąjunga turi atstovauti daugelį šalių, kurios turi labai skirtingus ekonominiu interesus. Tad sprendžiant, kokius sprendimus centralizuoti, o kokius palikti šalims – verta prisiminti subsidiarumo principą. Centralizuoti tai, ką galima išspręsti tik centralizuotai, visa kita – palikti spręsti atskiroms šalims.
Tad nors keturių laisvių įgyvendinimui ES yra būtina, tai nereiškia, kad ji turi turėti galią spręsti, koks mokesčių dydis, kokia socialinės apsaugos politika įgyvendinama ar net kokia valiuta cirkuliuoja Lietuvoje.
