Siūlome ištrauką iš JAV Heritage fondo vyresniojo mokesčių politikos ir ekonomikos eksperto Dr. Daniel J. Mitchell pranešimo, kuriame buvo nagrinėjama pagrindinė konferencijos tema – konkurencija mokesčiais ir konkurencingumas.
<…>
Mokesčių mokėtojo mobilumas – sugebėjimas „balsuoti kojomis“ – reiškia, kad šalys, taikančios didelius mokesčių tarifus, gali netekti pajamų. Vienintelis būdas sulaikyti mokesčių mokėtojus, kad jie nepaspruktų į mažesnių mokesčių šalis, yra įtikinti visas vyriausybes susitarti palaikyti didelius mokesčių tarifus – iš tikrųjų tai reiškia mokesčių kartelio sukūrimą.
Yra du mokesčių derinimo būdai. Tiesioginis mokesčių derinimas vyksta tada, kai šalys susitaria nustatyti minimalius mokesčių tarifus ar net nusprendžia taikyti vienodą apmokestinimo tarifą. Pavyzdžiui, ES valstybės narės turi taikyti ne mažiau kaip 15 proc. PVM. Jeigu mokesčių tarifai visose šalyse bus tiesiogiai suderinti, mokesčių mokėtojui liks vienintelė šešėlinės ekonomikos galimybė, kuri daugelyje išsivysčiusių Europos valstybių jau sudaro nuo ketvirtadalio iki trečdalio BVP.
Kitas būdas konkurencijai mokesčių srityje sustabdyti yra netiesioginis derinimas. Jis vyksta tada, kai šalys savo gyventojus gali apmokestinti pasaulinių pajamų pagrindu. Tačiau, norint apmokestinti minėtu pagrindu, šalies mokesčių rinkėjai privalo nustatyti, kokias pajams gauna kitų šalių gyventojai. Būtent dėl to „keitimasis informacija“ yra tokia svarbi Europos Sąjungos (ES) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO, angl.- OECD) darbotvarkių dalis.
Kodėl mokesčių derinimas yra neteisingas
Išpuolis prieš mokesčių mokėtojus
ES ir EBPO teigia, kad konkurencija mokesčių srityje yra blogas dalykas ir kad vyriausybės turėtų bendradarbiauti, kad sustabdytų „žalingą“ mokesčių praktiką. Tačiau iš tikrųjų tai reikštų didelius mokesčius taikančių šalių kartelio sukūrimą, kuris diktuotų savo valią nedidelius mokesčius taikančioms jurisdikcijoms.
Šį klausimą trumpai apibendrino australų ekonomistas Terry Dwyer, rašydamas, kad „jeigu dėl šalyje taikomo mokesčių režimo ekonominė veikla perkeliama kitur, tuomet visa konkurencija mokesčių srityje neabejotinai yra žalinga. Vienintelis būdas, padedantis išvengti investicijų perkėlimo į kitur, būtų visoms šalims taikyti vienodą mokesčių sistemą ir tuos pačius mokesčių tarifus“.
Mokesčių kartelio sukūrimas gali būti tik pradžia. ES ir EBPO projektų šalininkai pakartotinai pabrėžia būtinybę imtis „pasaulinių“ veiksmų. Deja, kitas žingsnis gali būti radikalus pasiūlymas sukurti naują tarptautinę organizaciją, kuriai būtų suteikti pasauliniai vykdymo įgaliojimai. Jungtinėje Karalystėje veikiantis Sandraugos sekretoriatas EBPO veiksmus vertina kaip „pirminį „pasaulinės mokesčių organizacijos“ branduolį“. Naujausioje Jungtinių Tautų ataskaitoje, kurioje buvo pakartotas EBPO puolimas prieš nedidelių mokesčių jurisdikcijas, taip pat raginama sukurti pasaulinę mokesčių organizaciją.
Išpuolis prieš laisvąją ir pasaulinę prekybą
Siekdama priversti palankių mokesčių šalis laikytis jos reikalavimų, EBPO savo ataskaitoje siūlo, kad nedidelius mokesčius taikančios valstybės narės vykdytų griežtą ir diskriminuojantį finansinį protekcionizmą. ES grasinimai yra panašūs, ypač Šveicarijos atžvilgiu. Tačiau griežti apribojimai tarptautinio kapitalo srautams iškraipytų pasaulio ekonomiką. Iš tikrųjų konkurencijai mokesčių srityje prieštaraujantys politikai atitinkamoms šalims taikytų finansinę blokadą.
Kalbant konkrečiau, EBPO siūlo apsišarvuoti baudomis, delspinigiais, rinkliavomis, apribojimais ir kitomis priemonėmis, kurias galėtų taikyti jos narės. Neįtikėtina, bet EBPO šiuos žingsnius net yra pavadinusi „gynybinio pobūdžio priemonėmis“ (panašiai kaip Hitlerio „gynybinis“ puolimas prieš Lenkiją arba Japonijos „gynybinis puolimas“ Perl Harbore).
Prancūzai nuėjo dar toliau, teigdami, kad „Tarptautinis valiutos fondas turėtų kontroliuoti kapitalo įplaukas į šiuos centrus.“ Buvęs Prezidentas taip pat siūlė atsisakyti visų sentimentų, tvirtindamas esąs pasirengęs nutraukti visus bet kurios rūšies finansinius santykius „su šalimis pažeidėjomis“. Britų Manchester Guardian išreiškė panašų požiūrį, redakciniame straipsnyje teigdamas, kad „kaip galutinę sankciją galima net uždrausti bankinius sandorius tarp EBPO šalių ir bankų, veikiančių palankių mokesčių šalyse“.
Šie požiūriai prieštarauja laisvajai prekybai ir komercijai. Be to, finansinis protekcionizmas neatitinka EBPO palaikomos „laisvosios prekybos ir investicijų tarp šalių“ koncepcijos. Iš tiesų, visai tikėtina, kad EBPO savo darbotvarke pažeidžia Pasaulio prekybos organizacijos prievoles [*] (* Mark Warner).
Nieko stebėtino, kad kelios šalys atkreipė dėmesį į šią veidmainystę. Karibų salų vadovai yra pasakę, kad „konkurencija mokesčių srityje tėra tik kita laisvosios prekybos forma globalizuotame pasaulyje“. O Šveicarija yra pastebėjusi, kad „tokiu būdu užtikrinama nepriimtina didelius mokesčius taikančių šalių apsauga, kuri, be to, prieštarauja EBPO ekonominei filosofijai“.
Išpuolis prieš suverenumą
ES ir EBPO pasiūlymai gerokai pažeistų suverenių tautų teisę pačioms nustatyti savo mokesčių politiką. Didelių mokesčių šalys yra ypač suinteresuotos priversti vadinamąsias palankių mokesčių šalis padidinti savo mokesčių tarifus ir pašalinti finansinį privatumą. Tačiau buvęs JAV Prekybos rūmų viceprezidentas ir vyr. ekonomistas Richard Rahn pastebėjo, kad toks radikalus požiūris primena „finansinį imperializmą“.
Iš tikrųjų ES ir EBPO siekia nuversti 200 metų įtvirtintą tarptautinę praktiką, kad didelius mokesčius taikančios šalys galėtų apmokestinti už jų teritorijų ribų esantį turtą ir veiklos sritis. Tradiciškai vyriausybės vadovavosi „teritorijų“ arba „šaltinių“ apmokestinimo principu, leidžiančiu joms savo teritorijose apmokestinti visas pajamas ir veiklos sritis. Kadangi ši sistema nebuvo susijusi su ekonomine veikla kitose šalyse, nekilo jokie konfliktai.
Teritorinės sistemos problema, bent jau ES ir EBPO požiūriu, yra ta, kad ši sistema leidžia šalims konkuruoti mokesčių srityje. Tokiu būdu, neatsižvelgiant į egzistuojančią taisyklę, kad viena šalis neturėtų būti verčiama rinkti mokesčių kitos šalies naudai, ES ir EBPO, pasirodo, nori atsisakyti tradicijos, kad jose dalyvaujančios valstybės galėtų gauti kuo daugiau pajamų.
Išpuolis prieš trečiojo pasaulio šalis
Daugelis ES ir EBPO šalių nuo neturtingos žemės ūkio ekonomikos prie išvystytos pramonės ekonomikos perėjo 1800 m. Tai laikotarpis, kai nebuvo taikomi beveik jokie pajamų mokesčiai. Šiandien iš neturtingų valstybių reikalaujama netaikyti tokios politikos. Tokį reikalavimą vienas kanadietis pavadino „minėtų šalių suverenumo pažeidimu, kurį vykdo baltųjų tautų grupė“. Demonstruodamas pritrenkiančią aroganciją, vyresnysis EBPO pareigūnas netiesiogiai yra pasakęs, kad projektas dėl konkurencijos mokesčių srityje buvo skirtas „veikiančioms izoliuotoms sistemoms panaikinti“.
EBPO jau nuo pradžių laikėsi vienašališko požiūrio į besivystančias šalis. Pavyzdžiui, vienas Europos politikas atvirai gyrėsi: „Tai tarsi karinė kampanija“. Susidūrę su tokia retorika nė kiek neperlenktume lazdos sakydami, kad EBPO taktika šiuo atžvilgiu yra tarsi šiuolaikinis kanonierinio laivo demokratijos atitikmuo.
ES ir EBPO primygtinai tvirtina, kad jos tik stengiasi palaikyti tarptautiniu lygiu pripažintus standartus, tačiau nėra jokių požymių, ką tai galėtų reikšti. Kaip nurodo The Financial Times, „tai reiškia EBPO ketinimą tam tikras galingiausių pasaulio valstybių taisykles ir praktiką mokesčių srityje taikyti tarptautiniu lygiu kitoms jurisdikcijoms“. Atmetus diplomatines melagystes, anot The Financial Times, tai paprasčiausiai yra „bandymas įbauginti palankių mokesčių šalis, kad jos padidintų savo mokesčių tarifus“.
Išpuolis prieš privatumą
Kadangi pasaulinių pajamų neįmanoma apmokestinti, nežinant viso pasaulio mokesčių mokėtojų turto ir veiklos sričių, finansinio privatumo sunaikinimas yra neatsiejama ES ir EBPO pasiūlymų dalis. Jų iniciatyvos suteiktų didelius mokesčius taikančioms vyriausybėms teisę gauti asmeninę finansinę informaciją apie rezidentų investicijas kitoje jurisdikcijoje. Tai vadinamoji „keitimosi informacija“ politika. Kalbant konkrečiau, mokesčių rinkėjai turėtų teisę tikrinti bet kurioje pasaulio vietoje esančią banko sąskaitą, o ES ir EBPO nori, kad tokia informacija būtų teikiama savaime.
Keitimasis informacija yra drastiškas žingsnis, pažeidžiantis bendrąjį teisės principą, kad banko paslaptis yra netiesiogiai numatyta bankininko ir kliento sutartyje. Finansinis privatumas nuo seno buvo laikomas pagrindine piliečio apsisaugojimo nuo diktatoriškos teisės priemone. Iš tikrųjų, garsieji Šveicarijos įstatymai, reglamentuojantys banko paslaptį, buvo gerokai sustiprinti 1934 m. po to, kai Hitleris Vokietijoje kontrolę perėmė į savo rankas.
Banko paslapties įstatymai ne tik gina privatumą. Jie taip pat yra visą laiką naudingi finansų įstaigoms. EBPO netgi mano, kad „klientai vargu ar patikėtų savo pinigus ir finansinius reikalus bankams, jeigu nebūtų įsitikinę savo sandorių su bankais konfidencialumu“. Dėl to banko paslaptį reglamentuojantys įstatymai gali padėti skatinti aktyviai veikiantį finansinių paslaugų sektorių.
Galiausiai, privatumo dėka nusikaltėliams sunkiau pasirinkti sau aukas. Daugelis piliečių, ypač besivystančiose šalyse, nori patikimai sumažinti pagrobimų ir kitų žiaurių nusikaltimų tikimybę. Galimybė turėti asmenines sąskaitas užsienyje taip pat padeda žmonėms apsisaugoti nuo finansinio nestabilumo ir ekspropriacijos.
Grėsmė technologijoms ir inovacijai
Noras išlaikyti mokesčių pajamas yra priežastis, dėl kurios vyriausybės nori apriboti inovacijas ir kontroliuoti naujas technologijas. Vienas iš perspektyviausių finansinių pasiekimų yra „protingų kortelių“ (angl. – smart cards) (kortelių, kuriose yra mikroprocesorius, klaviatūra ir skystųjų kristalų principu veikiantis ekranas), sukūrimas. Šios kortelės primena iš anksto apmokėtas telefono korteles, kurias galima naudoti prekyboje, atsiskaitant grynais. Deja, ES ir EBPO pasiūlymų šalininkai bijo, kad šios sukauptos vertės kortelės apsunkins mokesčių surinkimą. Kalbant konkrečiau, jiems nepatinka tai, kad „protingas korteles“ galima naudoti anoniminėms operacijoms.
Tiesioginio ryšio elektroninė bankininkystė taip pat yra susijusi su mokesčių rinkėjais, daugiausia dėl to, kad šaliai gali būti sunku ar net neįmanoma uždrausti savo piliečiams atsidaryti sąskaitas už jos ribų veikiančiose įstaigose. Elektroninės komercijos plėtra taip pat kelia galvos skausmą vyriausybėms, kadangi internetas sudaro galimybę žmonėms apsipirkti ir vykdyti verslą ten, kur taikomi mažesni mokesčiai.
Vartotojai, savaime aišku, mėgsta modernius naujus produktus ir paslaugas. Dėl to ES ir EBPO negali tiesiogiai pulti naujausių technologijų sektoriaus. Vietoj to jos pateikia gąsdinančius įspėjimus apie anoniminius finansinius sandorius. Pavyzdžiui, vienas EBPO pareigūnas rašė, kad tiesioginio ryšio elektroninė bankininkystė buvo pavojingas pasiekimas. Kitų kritikų nuomone, problema glūdi kibernetinėse mokėjimo sistemose. Atsiranda neabejotina grėsmė, kad tie, kurie siekia užbėgti už akių konkurencijai mokesčių srityje, trukdys inovacijoms ir technologijų vystymuisi. Pavyzdžiui, EBPO pasiūlė „apriboti tiesioginio ryšio elektroninių paslaugų rūšis arba tokių sandorių skaičių“.
Išpuolis prieš teisės normas
ES ir EBPO projektai, nukreipti prieš konkurenciją mokesčių srityje, pažeidžia šalyje ir užsienyje nusistovėjusius teisinius principus. Jos stengiasi sumažinti, o gal net visai panaikinti skirtumą tarp teisėto ir neteisėto vengimo mokėti mokesčius. Tačiau, kaip sakė buvęs žymus Amerikos teisėjas Learned Hand, „nėra nieko blogo taip tvarkyti savo reikalus, kad mokesčiai būtų kuo mažesni… kadangi niekas neprivalo mokėti daugiau nei reikalauja įstatymas“.
ES ir EBPO pasiūlymai aiškiai pateisina esminį posūkį tradicinėje praktikoje, reglamentuojančioje tarptautinį mokesčių įstatymų taikymą. Tai neišvengiama pastangų apmokestinti kitose šalyse uždirbtas pajamas pasekmė. Dėl to kyla visų rūšių konfliktai, ypač kai ES ir EBPO šalys stengiasi apmokestinti pajamas iš kapitalo padidėjimo, paveldėtą turtą ir kitose jurisdikcijose piliečių gautas pajamas.
Standartinė tarptautinė praktika, vadinama „dvigubo nusikalstamumo“ principu, reikalauja, kad viena šalis neturėtų tikėtis, jog kita šalis turi padėti tirti tariamą netinkamą veiką, nebent pagal abiejų šalių įstatymus būtų tiriama nusikalstama veika. Kadangi daugelis „mokesčių rojų“ netaiko mokesčių pajamoms, pajamoms iš kapitalo padidėjimo arba paveldėtam turtui, prašymas, kad jos padėtų įgyvendinti kitų šalių įstatymus šiuo atžvilgiu pažeistų tarptautines normas.
Kalbant labiau apibendrintai, kaip aiškino vienas ekspertas, jokia šalis neturi „… įstatyminės teisės tirti bet kurio asmens veiklos bet kurioje kitoje šalyje, jeigu negauna išankstinio šalies, kurioje turi būti atliktas minėtas tyrimas, sutikimo ir jeigu minėtoji šalis nebendradarbiauja atliekant tokį tyrimą. Net ir tokiu atveju tyrimą būtina atlikti ne pagal jį atliekančios šalies, o pagal šalies, kurioje jis turi būti atliekamas, įstatymą“.
Dvigubo nusikalstamumo principas yra svarbus saugiklis prieš piktnaudžiaujančią vyriausybę. Pavyzdžiui, JAV (greičiausiai) niekada negalvotų padėti Kinijai persekioti pabėgusius demokratijos priešus arba moteris, besislapstančias nuo vyriausybės vykdomos priverstinių abortų politikos. Kodėl? Todėl, kad minėtų rūšių veikla JAV nėra kriminalinis nusikaltimas. Tačiau, jeigu ES ir EBPO šalys reikalautų šio principo atsisakyti, siekdamos taikyti griežtus mokesčių įstatymus, kaip galima sustabdyti kitas šalis, kad jos nereikalautų sustabdyti dvigubą nusikalstamumą, kad galėtų įgyvendinti savo įstatymus.
ES ir EBPO pasiūlymai ne tik prieštarauja tarptautinėms tradicijoms ir praktikai. Jie taip pat kelia pavojų pagrindinėms civilinėms laisvėms. Pavyzdžiui, JAV Teisingumo departamentas vadovaujasi prielaida, kad visus asmenis, turinčius sąskaitas užsienio bankuose ar kitose užsienyje veikiančiose finansų įstaigose, tikriausiai galima apkaltinti pinigų plovimu. Specialusis finansinių priemonių taikymo padalinys (FAFT) yra tokios pat nuomonės, manydamas, kad visi, norintys užsitikrinti finansinį privatumą, yra potencialūs pinigų plovėjai. Vienas šios krypties kritikas, skaitydamas pranešimą JAV grupei, pasakė, „Man kelia abejonių ketinimas nereikalauti įrodymų tokiais atvejais. Ketindami bet kurį asmenį apšaukti nusikaltėliu, turime tai neginčijamai įrodyti“. <…>
2003-01-10
„Laisvoji rinka” 2002 Nr. 4
2002 m. gruodžio 5-6 d. Vilniuje LLRI kartu su partneriais surengė bene didžiausią per penkerius metus tarptautinę konferenciją Baltijos regione „Mokesčių įtaka šalių konkurencingumui“. Renginyje Baltijos, Rusijos ir Europos šalių ekonomistai, valdžios atstovai ir verslininkai svarstė, kaip mokesčių politikos dėka padidinti šalių konkurencingumą ir sėkmingai konkuruoti tarpusavyje po įstojimo į Europos Sąjungą. „Laisvosios rinkos“ skaitytojams siūlome ištrauką iš JAV Heritage fondo vyresniojo mokesčių politikos ir ekonomikos eksperto Dr. Daniel J. Mitchell pranešimo, kuriame buvo nagrinėjama pagrindinė konferencijos tema – konkurencija mokesčiais ir konkurencingumas.
