Būti švedu, vadinasi, būti tuo, kuriuo nuolat žavimasi. Švedija – „sėkmingiausia visuomenė, kokią pasaulis tik kada žinojo“, skelbia kairiosios pakraipos britų laikraštis the Guardian. „Švedai yra reformų Europoje lyderiai“, tvirtina laisvosios rinkos idėjoms prijaučiantis Financial Times. Tik Šiaurės Europos modelyje „suderinamas teisingumas ir efektyvumas“, aiškina neseniai paskelbta Europos Komisijos ataskaita.
Priešiškumo, riaušių ir neramumų lydimose europietiškose diskusijose Švedija atrodo lyg saugi užuovėja – neutrali, neginčytina, neturinti natūralių priešininkų. Švedija – tai lyg Rorschach‘o testas*: kairieji mato dosnią gerovės valstybę, o dešinieji – atvirą ekonomiką, skatinančią dereguliavimo procesus visoje Europos Sąjungoje. Vienintelis dalykas, dėl kurio pavyko sutarti britų reformatoriams ir prancūzų protekcionistams 2006 m. kovą Briuselyje vykusiame ES viršūnių susitikime, – tai pripažinimas, kad Europa turi mokytis iš Skandinaviškojo modelio gebėjimo suderinti dosnias socialines garantijas su aukštu ekonomikos augimu. Švedija laikoma priežodžiu tapusiu „trečiuoju keliu“, kuriame dera kapitalizmo atvirumas ir turto kūrimas bei socializmo perskirstymas ir socialinis saugumas – geriausi abiejų sistemų atributai.
Tačiau reikalai Švedijoje nėra tokie jau geri, kuo jos modelio šalininkai norėtų tikėti. Ilgai laikytas socialinės demokratijos įsikūnijimu, Švedijos modelis genda iš vidaus. Ironiška, tačiau unikalius socialinius ir ekonominius pamatus, kurie pirmą kartą leido Švedijai sukurti savo politinę sistemą, – ir dėl kurių šį modelį taip sunku kopijuoti kitoms šalims – pavojingai susilpnino ta pati sistema, kurią jie ir padėjo pastatyti. Toli gražu nebūdama išeitimi naujoms sergančioms Europos ekonomikoms, Švedija privalo atremti rimtus ir esminius iššūkius, kurie slypi pačioje jos socialinio modelio širdyje.
Gerovės valstybės ištakos
Sakyti, kad kitos šalys turi kopijuoti Švedijos socialinį modelį, duoda maždaug tiek pat naudos, kaip vidutinės išvaizdos žmogui teigti, kad jis turi atrodyti taip kaip švedų supermodelis. Juk egzistuoja specifinės aplinkybės ir tam tikros prielaidos, ribojančios galimybę imituoti. Supermodelio atveju kalba eina apie genus. Ekonominių ir socialinių modelių kontekste tai susiję su istorinėmis ir kultūrinėmis aplinkybėmis.
Intelektualiniais Švedijos socialinio modelio tėvais laikomi Gunnar ir Alva Myrdalai. XX a. 4-ajame dešimtmetyje jie įtikėjo, jog Švedija yra ideali kandidatė tapti gerovės nuo lopšio iki kapo valstybe. Visų pirma Švedijos populiacija buvo maža ir homogeniška, labai pasitikinti savo bendrapiliečiais ir valdžia. Kadangi Švedijoje niekada neegzistavo feodalizmas, o valdžia visada leido būti vienaip ar kitaip prieinama visai visuomenei, žemės turintys ūkininkai priprato laikyti pareigūnus ir vyriausybę daugiau savų žmonių ir visuomenės dalimi, o ne išorės priešu. Antra, valstybinės paslaugos buvo efektyvios ir nekorumpuotos. Trečia, protestantiška darbo etika – ir stiprus šeimos, draugų bei kaimynų spaudimas vadovautis šia etika – reiškė, kad žmonės dirbo sunkiai, netgi kai augo mokesčiai ir plėtėsi socialinė pagalba. Galiausiai, to meto darbo našumas buvo itin aukštas, nes Švedijos visuomenė buvo labai išsilavinusi, o eksporto sektorius – stiprus. Myrdalai priėjo išvados, kad jei gerovės valstybė negali veikti Švedijoje, tai ji neveiks niekur kitur.
Švedijos sėkmės istorija prasidėjo XIX a. pabaigoje, kai įvyko svarbus politinis lūžis laisvosios rinkos ir laisvos prekybos linkme. Švedų prekybininkai galėjo eksportuoti geležį, plieną ir medieną, o verslininkai įkūrė modernias pramonės įmones, tapusias pasaulio lyderėmis. Nuo 1860 iki 1910 m. realusis darbo užmokestis fabrikuose kilo po maždaug 25 proc. kas dešimtmetį, o valstybės išlaidos Švedijoje neviršijo 10 proc. BVP.
1932 m. į valdžią Švedijoje atėjo Socialdemokratų partija ir valdė šalį 65 metus iš pastarųjų 75 metų. Jos atstovai anksti suvokė, kad partija, pasisakanti už klasių kovą, Švedijoje ilgai neišsilaikys. Todėl jie tapo viduriniosios klasės partija ir sukūrė tokią socialinės apsaugos sistemą, kuri mokėjo daugiausia pensijų, bedarbio, motinystės ir nedarbingumo išmokų tiems gyventojams, kurie uždirbo daug. (Dauguma išmokų buvo proporcingos įmokėtoms sumoms, todėl vidurinioji klasė buvo suinteresuota palaikyti šią sistemą). Iš vartojimo pusės buvo vykdoma socializacijos politika: vyriausybė nekontroliavo gamybos priemonių, tačiau apmokestino darbininkus pardavimo ir pajamų mokesčių pavidalu, kad galėtų teikti gerovės valstybės išmokas. Stambiems verslams atiteko rinkos ir konkurencija, o žmonėms – gerovės valstybė. Vis dėlto visa mokesčių našta 1950-aisiais nesiekė 21 proc. BVP, ir tai buvo mažiau nei Jungtinėse Valstijose ir Vakarų Europoje.
Tai reiškė, kad Socialdemokratų partija siekė pamaloninti pramonę ir neleisti, kad socialinės apsaugos planai trukdytų ekonomikos pažangai. Laisva prekyba visada buvo norma. Įvesti reguliavimai buvo pritaikyti stambiajai pramonei: pavyzdžiui, darbo užmokestis visoje šalyje buvo suvienodintas, tačiau stambiojoje pramonėje buvo leista išlaikyti žemas algas, tuo tarpu mažos ir ne tokios produktyvios įmonės buvo priverstos trauktis iš verslo. Savo ruožtu profsąjungos gana teigiamai žiūrėjo į kapitalizmo kūrybinę destrukciją, taigi tol, kol buvo kuriamos naujos darbo vietos, jos leido nunykti senosios pramonės šakoms – žemdirbystei, laivybai ir tekstilei.
Tokia politika ir faktas, kad Švedija nesikišo į du pasaulinius karus, leido jos ekonomikai pasiekti stebinamų rezultatų. Švedija buvo turtinga: EBPO duomenimis, 1970 m. jos pajamos vienam gyventojui buvo ketvirtos pagal dydį pasaulyje. Tačiau tada Švedijos socialdemokratai ėmė darytis radikalesni – valstybės iždas buvo prikimštas stambių įmonių mokesčių pinigų, o valdininkų galvos – tarptautinio kairiųjų judėjimo idėjų. Socialinės išmokos buvo išplėstos, o darbo rinka tapo stipriai reguliuojama. Valstybės išlaidos nuo 1960 iki 1980 m. išaugo beveik dvigubai – nuo 31 iki 60 proc. BVP.
Tuo pat metu Švedijos modelį ėmė kamuoti problemos. Nuo 1975 iki 2000 m., kai pajamos vienam gyventojui Jungtinėse Valstijose išaugo 72 proc., o Vakarų Europoje – 64 proc., Švedijoje jos augo ne daugiau kaip 43 proc. Iki 2000-ųjų šalis nukrito į 14-ąją vietą EBPO reitingų lentelėse pagal pajamas vienam gyventojui. Jei Švedija įeitų į JAV sudėtį, ji būtų penkta vargingiausia valstija. Socialdemokratų Finansų ministras Bosse Ringholmas 2002 m. aiškino, kad “jei Švedijos augimas nuo 1970-ųjų būtų prilygęs vidutiniam EBPO šalių augimo tempui, tai šalies bendri ištekliai būtų taip išaugę, kad atitiktų 20 000 Švedijos kronų [2 500 JAV dolerių] daugiau kiekvienam namų ūkiui per mėnesį“.
Gero buvo per daug
Problemos kilo dėl lemtingos pačiame Švedijos modelyje slypinčios ironijos: modelis sugriovė esminius principus, kurie jį ir padarė gyvybingą.
Valstybinės paslaugos geriausiai iliustruoja šį reiškinį. Valstybinių paslaugų efektyvumas reiškė, kad valdžia galėjo plėstis, tačiau šis plėtimasis pakirto jų efektyvumą. Kaip rodo Europos centrinio banko atlikta 23 išsivysčiusių šalių studija, už vieną vyriausybės išleistą dolerį Švedijoje gaunama mažiausiai paslaugų. Švedija vis dar demonstruoja įspūdingus pragyvenimo lygio skaičius (kaip ir prieš gerovės valstybės įdiegimą po Antrojo pasaulinio karo), tačiau visiškai ne tokius, kokių galima būtų tikėtis iš didžiausius pasaulyje mokesčius taikančios šalies, šiuo metu siekiančius apie 50 proc. BVP. Jei valstybinis sektorius būtų toks efektyvus kaip, tarkim, Airijos ar Didžiosios Britanijos, išlaidos tai pačiai paslaugai galėtų būti sumažintos trečdaliu. Švedijos vietinių institucijų ir regionų asociacija praneša, kad gydytojai Švedijoje priima vidutiniškai keturis pacientus per dieną, kai 1975 m. šis skaičius buvo devyni. Tai yra mažiausias rodiklis visose EBPO šalyse ir net mažesnis nei pusė EBPO vidurkio. Priežastis ta, kad švedų gydytojai nuo 50 iki 80 proc. savo laiko praleidžia administraciniams darbams.
Ekonominėje plotmėje senoji Švedijos investicijų į stambią pramonę skatinimo sistema veikė gerai tol, kol egzistavo menkas inovacijų poreikis. Deja, kai toks poreikis atsirado, sistemą ištiko bėdos. Pramonės konkurencingumą teko kelti keletą kartų devalvuojant nacionalinę valiutą. Globalizacija ir naujoji žinių bei paslaugų ekonomika kaip niekad anksčiau išryškino būtinybę investuoti į žmoniškąjį kapitalą ir asmens kūrybingumą. Tačiau aukšti ribiniai gyventojų pajamų mokesčio tarifai sumenkino žmonių paskatas imtis rizikos ir didinti galimybes užsidirbti investuojant į savo išsilavinimą ir įgūdžius, taip pat nepaprastai apsunkino kvalifikuotų darbuotojų pritraukimą iš užsienio.
Dar daugiau, Švedijos modelis buvo priklausomas nuo nedidelio skaičiaus stambių pramonės įmonių. Kai jų svarba sumažėjo, arba jos persikėlė į kitas šalis, Švedijai reikėjo, kas stotų jų vieton. Tačiau didžiausioms kompanijoms taikyta palanki politika sukūrė smulkių ir vidutinių įmonių deficitą. Tos, kurios egzistavo, neaugo iš dalies dėl rizikos ir kaštų, kuriuos kėlė sunkios darbo santykius reglamentuojančios taisyklės, kliudžiusios samdyti darbuotojus. Iš tiesų, svarbiausios šiandieninės švedų kompanijos susikūrė laissez faire periodo metu prieš Pirmąjį pasaulinį karą; tik viena iš 50-ies stambiausių Švedijos kompanijų buvo įsteigta po 1970 m.! Tuo tarpu paslaugos, pavyzdžiui, švietimas ar sveikatos apsauga, galėjusios tapti naujais augančiais privataus kapitalo sektoriais, buvo monopolizuotos ir finansuojamos valstybės. Jų svarbai ir dydžiui augant, stabiliai kylanti Švedijos ekonomikos dalis tokiu būdu tapo apsaugota nuo tarptautinių rinkų ir investicijų, galėjusių paversti jas sėkmingais ir produktyviais verslais.
Gili recesija 10-ojo dešimtmečio pradžioje privertė Švediją atsisakyti daugelio dviejų ankstesnių dešimtmečių kraštutinumų. Ribiniai mokesčių tarifai buvo apkarpyti, centrinis bankas tapo nepriklausomas, valstybinės pensijos sumažintos ir iš dalies privatizuotos, įvestas mokinio krepšelis švietime, o į sveikatos apsaugą įsileisti privatūs paslaugų teikėjai. Keletas sektorių (energetikos, pašto, transporto, televizijos ir, svarbiausia, telekomo) buvo dereguliuoti, ir tai atvėrė kelią tokių kompanijų kaip „Ericsson“ sėkmei.
Tačiau Švedija išlaikė didžiausius pasaulyje mokesčius, dosnią socialinės apsaugos sistemą ir stipriai reguliuojamą darbo rinką, o tai suskaldė šalies ekonomiką: Švedija gerai gamina prekes, bet ne darbo vietas. Neseniai atlikta 35 išsivysčiusių šalių studija parodė, kad tik dviejose šalyse – Švedijoje ir Suomijoje – ekonomika auga nekurdama darbo vietų. Švedijos ekonomikos augimas per pastaruosius 25 metus neturėjo jokios koreliacijos su darbo rinka. (Palyginimui, 1 proc. augimas 0,25 proc. padidina darbo vietų skaičių Danijoje, 0,5 proc. Jungtinėse Valstijose ir 0,6 proc. Ispanijoje.) Stebinantis faktas, Švedijoje nebuvo sukurta nė viena reali darbo vieta privačiame sektoriuje nuo 1950 m.
Recesijos 10-ojo dešimtmečio pradžioje metu nedarbo lygis Švedijoje siekė apie 12 proc. Oficialus nedarbas nuo to laiko sumažėjo perpus, tačiau tai lėmė dramatiškai išaugusios kitokio pobūdžio pravaikštos. Pavyzdžiui, visoje 9 milijonų Švedijos populiacijoje esti 244 000 oficialiai nedirbančių darbuotojų. Tačiau į šį skaičių neįtraukti 126 000 gyventojų, dirbančių pagal darbo rinkos programas (tai dažniausiai nesėkmingos programos, įdiegtos siekiant padėti žmonėms įgyti įgūdžių, reikalingų susirasti darbą) arba 89 000 ieškančiųjų darbo, kurie gauna tam tikrą mokymą. Ir dar yra 111 000 „paslėptų bedarbių“, žmonių, kurie nėra apibrėžiami kaip darbo jėgos dalis, tačiau kurie gali ir norėtų dirbti. Jei visi šie dirbantieji būtų skaičiuojami, tai tikrasis Švedijos nedarbo lygis tebebūtų 12 proc. (Nors kitų šalių, tame tarpe ir Jungtinių Valstijų, nedarbo rodikliai taip pat neatspindi tikrojo neturinčiųjų darbo lygio, gausybė Švedijos valstybės finansuojamų darbo ir mokymo programų ypatingai iškraipo šiuos rodiklius. Švedija taip pat neskaičiuoja darbo ieškančių studentų, taip laužydama tarptautines taisykles).
Be to, nedarbo lygis visiškai nieko nesako apie kitą paslėpto nedarbo problemą – paplitusias pravaikštas. Švedai yra bene sveikiausia viso pasaulio tauta, tačiau, kaip rodo turimi duomenys, jie taip pat dažniau nei kitos tautos neina į darbą dėl ligos. 2004 m. ligos pašalpos išeikvojo 16 proc. nacionalinio biudžeto, o pravaikštų dėl sveikatos skaičius nuo 1998 m. padvigubėjo. Nenuostabu, kad šalyje plinta pravaikštų epidemija, kai ligos pašalpa sudaro 80 proc. gavėjo pajamų (priklausančių nuo jo darbo užmokesčio). Dar daugiau, apie 10 proc. darbingo amžiaus populiacijos išėjo į pensiją gaudami invalidumo išmokas. Pagrindinės profsąjungos LO tyrėjas neseniai išėjo iš darbo, kai jam nebuvo leista paskelbti skaičiavimų, rodančių, kad netoli 20 proc. švedų yra bedarbiai, kurie arba oficialiai, arba „paslėptai“ dalyvauja darbo rinkos programose, arba turi ilgalaikį nedarbingumą, arba yra anksti išėję į pensiją.
Imigracija ir politika
Švedijoje nėra oficialiai nustatyto minimalaus atlyginimo, tačiau profsąjungos, pasitelkusios politinę galią, nustatė de facto minimalias algas per kolektyvines derybas. Ši de facto minimali alga, mokama Švedijos darbuotojui, sudaro maždaug 66 proc. vidutinio gamybos sektoriaus darbo užmokesčio, palyginti su 32 proc. Jungtinėse Valstijose. Kalbant ekonominiais terminais, tai reiškia, kad jei tavo darbo našumas nesiekia 66 proc. vidutinio Švedijos gamybos sektoriaus darbuotojo našumo – galbūt dėl to, jog esi nekvalifikuotas, neturi patirties ar gyveni tolimesnėje vietovėje – greičiausiai nerasi darbo. Bet kuri kompanija, kuri jus samdytų, būtų priversta mokėti daugiau nei galite sukurti. Ir jei jums niekada nepavyks susirasti darbo, jūs niekada taip ir neįgysite įgūdžių ir patirties savo gebėjimams ir našumui didinti.
Labiausiai nuo to kenčia imigrantai. Nuo devintojo dešimtmečio pradžios Švedija priėmė daug pabėgėlių iš Balkanų, Vidurio Rytų, Afrikos ir Lotynų Amerikos, ir tai padėjo tašką šalies homogeniškumo istorijoje. Šiandien vienas septintadalis darbingo amžiaus žmonių yra gimę užsienio kilmės šeimose, tačiau kur kas mažesnė dalis jų realiai dirba. Švedijoje egzistuoja vienas iš didžiausių skirtumų išsivysčiusiose šalyse tarp vietinių gyventojų ir imigrantų dalyvavimo darbo rinkoje. Daugumos imigrantų šeimų paskatas menkina darbo perspektyvų stoka ir jie galiausiai lieka priklausomi nuo socialinių garantijų.
Nedarbo problemos savo ruožtu veda į de facto segregaciją. Nors rasinių konfliktų istorija Švedijoje trumpa, darbo rinka yra labiau izoliuota nei Amerikoje, Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ar Danijoje – šalyse su kur kas labiau komplikuota rasine istorija nei Švedijos. Liberalų partijos ataskaita, paskelbta prieš 2002-ųjų rinkimus, parodė, kad daugiau nei 5 proc. Švedijoje rajonų užimtumo lygis žemesnis nei 60 proc., nusikalstamumas smarkiai didesnis, o mokymosi rezultatai prastesni nei kitose vietovėse. Dauguma šių rajonų yra priemiesčiai, taigi pašalinė akis juos retai išvysta. Izoliuotų rajonų skaičius toliau auga. Kai kuriuose kvartaluose vaikai užauga taip niekada ir neišvydę, kad kas nors ryte eitų į darbą. Formuojasi nedarbo ir socialinės atskirties židiniai, ypač rajonuose, kur yra daug ne europiečių imigrantų. Kai švedai pamato, kad tiek daug imigrantų gyvena iš valstybės, jų noras mokėti sistemai kaip mat išgaruoja.
Kaip ir kitose Vakarų Europos vietose, imigrantų segregacija gimdo visišką uždarumą, nusikalstamumą ir, kai kuriais atvejais, radikalizmą. Praėjusiais metais kurdė Nalin Pekgul, Nacionalinės socialdemokračių moterų federacijos tarybos pirmininkė, paaiškino, kad buvo priversta išsikelti iš Stokholmo priemiesčio dėl nusikalstamumo ir plintančios Islamo radikalistų veiklos. Šis pranešimas sukėlė šoko bangas visoje politinėje sistemoje. Labiausiai paplitusi metafora, vartojama diskusijose apie Švedijos socialinę atskirtį, – „bomba, laukianti sprogimo“.
Tie imigrantai, kurie išlaiko verslumo dvasią, išsiveža ją kitur. Kiekvienais metais šimtai somaliečių ir iraniečių išsikelia iš Švedijos į Britaniją, kur jiems paprastai pavyksta susirasti darbą. Patirtys sukrečiamai skiriasi. Švedų ekonomikos istorikas Benny Karlsonas neseniai palygino imigrantų iš Somalio patirtį Švedijoje ir Mineapolyje, Minesotoje. Tik 30 proc. tokių imigrantų turėjo darbą Švedijoje, tuo tarpu Mineapolyje tokių buvo bene perpus daugiau. Mineapolyje taip pat egzistuoja 800 somaliečių valdomų kompanijų, o Švedijoje – tik 38. Karlsonas cituoja du imigrantus, kurie apibendrino šiuos skirtumus. „Čia yra galimybių,“ – teigė Jamal Hashi, turintis afrikiečių restoraną Mineapolyje. Jo draugas, kuris migravo į Švediją, papasakojo visai kitokią istoriją: „Jautiesi kaip musė įstrigusi po stiklu. Tavo svajonės čia sugriautos“.
Daugiau nebe pavyzdinis modelis
Taigi, jeigu Myrdalai buvo teisūs sakydami, kad jei gerovės valstybė negali veikti Švedijoje, vadinasi, negali veikti niekur, tai ką reikštų, jei Švedijos sistema sugriūtų? Atsakymas, atrodo, akivaizdus.
Švedijos modelis gyvavo dešimtmečius, tačiau tiesa ta, kad jo sėkmė buvo pastatyta ant ankstesnio modelio palikimo – ekonomikos augimo ir plėtros laikotarpio prieš įvedant socialistinę sistemą. Sunku įsivaizduoti, kaip kitos šalys – ypač problematiškas sistemas turinti Vakarų Europa, taip trokštanti įdiegti švediškąjį požiūrį, tačiau kuri neturi tų unikalių gerovės valstybei būtinų komponentų, kuriuos pirmieji pastebėjo Gunaras ir Alva Myrdalai, – tvarkytųsi su panašia gerovės valstybe. Panašu, kad didesnėse ir skirtingesnėse šalyse, kuriose mažiau pasitikima valdžia ir daugiau įtarumo kitų grupių atžvilgiu, išryškėtų stipresnė tendencija išnaudoti sistemą, mažiau dirbti ir piktnaudžiauti socialine parama. Jungtinės Valstijos ir didžioji Vakarų Europos dalis susiduria su ne mažiau bauginančiais iššūkiais dėl imigracijos kaip ir Švedija.
Švedijos ekonomika pakilo po praėjusio dešimtmečio recesijos ir po to sekusių reformų (skirtingai nei stagnuojančiose kontinentinės Europos ekonomikose) daugiausiai dėl kelių sėkmingai veikiančių tarptautinių kompanijų. Tačiau bėda ta, kad vis daugiau žmonių nėra įtraukiami į ekonomiką, o senasis požiūris į darbą ir verslą nyksta. Nuo 1995 m. verslininkų skaičius Europos Sąjungoje išaugo 9 proc.; Švedijoje jis 9 proc. nukrito. Beveik ketvirtadalis darbingo amžiaus Švedijos gyventojų neturi darbo, o apklausos rodo dramatišką pasitikėjimo gerovės valstybe ir jos reguliavimais stoką.
Didelių mokesčių ir dosnios valstybės pagalbos sistema gyvavo taip ilgai, nes buvo itin stipri tradicija pasikliauti savimi. Tačiau mentalitetas linkęs keistis, kai keičiasi paskatos. Mokesčių ir pašalpų augimas baudė sunkiai dirbančiuosius ir skatino pravaikštas. Imigrantai ir jaunoji švedų karta susidūrė su iškreiptomis paskatomis ir neišsiugdė darbo etikos, kuri buvo puoselėjama dar iki tada, kai gerovės valstybės padariniai ėmė dirbti ardomąjį darbą. Kai kiti apgauna sistemą ir išsisuka, staiga į tave imama žiūrėti kaip į kvailį, jei keliesi anksti ryte ir dirbi iki vėlumos. Apklausų duomenimis, bene pusė Švedijos gyventojų laiko priimtinu dalyku iš darbo atsiprašyti neva dėl ligos, tačiau iš tiktųjų dėl visai kitų priežasčių. Beveik pusė švedų mano, kad taip jie gali elgtis, kai kuris nors šeimos narys sunegaluoja, ir beveik tiek pat galvoja, kad taip galima daryti, kai darbe yra per daug darbo. Mūsų protėviai dirbo net tada, kai sirgo. Šiandien mes neiname į darbą „dėl ligos“ net kai jaučiamės puikiai.
Tikrąjį rūpestį kelia tai, kad Švedija ir kitos gerovės valstybės pasiekė tokią ribą, kai, nepaisant prastų rezultatų, nebeįmanoma įtikinti masių, jog sistemą reikia keisti. Suprantama, jei esi priklausomas nuo valdžios, abejoji, ar reikia mažinti jos dydį ir kainą. Vidurinioji klasė, pati mažai sukurianti, yra priklausoma nuo socialinės apsaugos. Toks ir buvo Bismarko planas, kai jis įvedinėjo sistemą – jis siekė, kad tuos priklausomus žmones galima būtų padaryti „dar labiau patenkintais ir dar lengviau valdomais“.
Anksčiau ar vėliau politikai pradeda atskirti naują ir įtakingą balsuotojų bloką – tuos, kurie gyvena kitų sąskaita. Buvęs socialdemokratų pramonės ministras neseniai atskleidė, kaip atrodė jų partijos susitikimai šiaurinėje Švedijos dalyje: „Ketvirtadalis dalyvių turėjo nedarbingumo lapelius, ketvirtadalis – invalidumo pašalpas, ketvirtadalis buvo bedarbiai“.
Taip kuriamas žalingas ratas. Esant dideliems mokesčiams, rinka ir savanoriškos bendruomenės yra išstumiamos, o tai reiškia, kad kiekvienai naujai problemai reikės surasti valdžios sprendimą. Jei pokyčiai atrodo tolimi, tai didelė elektorato dalis tampa labiau suinteresuota išsaugoti geras bedarbio ir nedarbingumo sąlygas nei kurti galimybes ekonomikos augimui ir darbui. Tas pats pasakytina ir apie tuos, kurie turi darbą. Jei dėl reguliavimų sunku susirasti naują darbą, tada labiau jaudiniesi, kad neprarastum turimo, taigi siūlymus dereguliuoti darbo rinką laikysi pavojingais. EBPO interviu rezultatai rodo, kad saugomi Švedijos, Prancūzijos ir Vokietijos darbuotojai kur kas labiau bijo prarasti darbą nei mažiau reguliuojami JAV, Kanados ir Danijos dirbantieji.
Esant tokiai padėčiai, sklerotiškumas gimdo visuomeninį poreikį imtis priemonių, vedančių į dar didesnę stagnaciją. Tai gali padėti paaiškinti, kodėl, nepaisant politinių ambicijų, Europoje reformos nevyksta. Kuo daugiau problemų, tuo pavojingesni elektoratui atrodo radikalūs pokyčiai. Mąstoma taip: jei reikalai jau dabar tokie prasti, tik įsivaizduokit, kaip viskas blogai būtų be valstybės apsaugos. Štai, panašu, kad Švedijos rinkėjai dabar nori išguiti Socialdemokratų vyriausybę rugsėjo rinkimuose**. Bet taip yra tik dėl to, jog centro kairės opozicija atsisakė radikalesnių planų – darbo rinkos reformos ir socialinių išmokų mažinimo – ką kažkada propagavo.
Radikalios reformos atrodo labai toli. Kita vertus, kaip žingsnis po žingsnio konstruota gerovės valstybė lėtai, bet užtikrintai sumenkino norą dirbti ir savikliovos jausmą, taip ir politinės priemonės, kurios išplėstų pasirinkimo laisvę ir mažintų paskatas gyventi savo bendrapiliečių sąskaita, gali atnaujinti šias fundamentaliąsias vertybes ir paskatinti norą vykdyti reformas.
2006-10-27
Straipsnis, „Laisvoji rinka” 2006 Nr.3
LLRI toliau nagrinėja Europos gerovės valstybės modelio temą ir šiame numeryje pristato dar vieną straipsnį apie Švedijos modelį. Šiame straipsnyje – Švedų rašytojas atskleidžia, kaip gimė daugelio Europos valstybių pavyzdiniu laikomas Švedijos gerovės valstybės modelis, kas lėmė jo gyvavimą ir sėkmę daugelį metų ir kokią įtaką jis padarė visai Švedijos ekonomikai ir visuomenės mentalitetui…
Straipsnio autorius Johan Norberg yra švedų rašytojas ir vienas aktyviausių laisvosios rinkos idėjų puoselėtojų Švedijoje. Jis yra idėjų istorijos magistras. Jis taip pat įkūrė ir redaktoriavo laisvarinkiškame portale frihandel.nu. Straipsnis publikuotas leidinyje „National Interest“ 2006 m. vasarą.
________________________________________
* Rorschach‘o testas (angl. tarimas [ror-shok]) – tai metodas, naudojamas psichologiniam įvertinimui atlikti. Psichologai šį testą naudoja mėgindami išsiaiškinti asmens savybes ir emocinę pacientų būseną (red. past.).
* * 2006 m. rugsėjį Nuosaikiųjų partijos lyderio Fredriko Reinfelto vadovaujamas centro dešinės aljansas vos 2 proc. laimėjo Švedijos parlamento rinkimus, tačiau to užteko nutraukti ilgai trukusį socialdemokratų valdymą (red. past.).
