Europos gyventojai sensta, o jų skaičius mažėja. Tai tendencija, kurią galima buvo puikiai pažaboti, jei būtų buvusi anksčiau įžvelgta. Tačiau dabar ji gali virsti katastrofa dėl augančių finansinių įsipareigojimų, kylančių iš valstybinių pensijų programų (angl. pay-as-you-go, toliau tekste – PAYGO). Šie įsipareigojimai dabar sudaro 200 proc. Prancūzijos ir Italijos BVP bei daugiau kaip 150 proc. Vokietijos BVP. Ši situacija ypač sunki kontinente, kur teisė gauti valstybės paramą yra giliai įsišaknijusi gerovės valstybės kultūroje.
Europos Komisija neseniai paskelbė, jog „yra rizika, kad maždaug pusės Europos Sąjungos valstybių finansų sistemos gali griūti. Šiame juodajame sąraše yra Belgija, Vokietija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Austrija ir Portugalija“. Dar daugiau, ES pinigų politikos komisaras įspėjo, kad „tėra menka galimybė, jog šalys sutvarkys savo valstybinius finansus iki 2010 metų, kai visuomenės senėjimo padarinius pajus ir biudžetas“ (EUobserver.com, 2003 m. gegužės 21 d.).
Taigi PAYGO pensijų sistema galėtų tapti viena iš skaudžiausių grėsmių bendrai Europos valiutai. Naelas Fergiusonas (Niall Ferguson) ir Laris Kotlikovas (Larry Kotlikoff) tvirtina (2000 m.):
Esmė ta, kad disbalansas tarp kartų visoje euro zonoje smarkiai grasina bendros valiutos vidutinės trukmės gyvybingumui [111]…. [Š]alys, kuriose kartų disbalansas yra didžiausias, gali imti spausti Europos centrinį banką, kad šis švelnintų monetarinę politiką. Juk XX a. pinigų spausdinimas buvo mažiausią pasipriešinimą kėlusi politika fiskalinių problemų turinčioms vyriausybėms [117]…. Taigi istorija rodo, kad asimetrinės fiskalinės problemos, dažniausiai sukeltos karo, greitai išardo monetarines sąjungas tarp finansiškai susijusių valstybių. Išsipūtusių socialinės apsaugos ir pensijų sistemų sukeltos fiskalinės problemos gali turėti panašų išcentrinį efektą Europos pinigų sąjungai, kur vietoj karo pagrindiniu veiksniu taps gerovės valstybė [120].
Parametrinė pensijų reforma ne išeitis
Kai kurios Europos šalys ima pripažinti fiskalinius šių demografinių neatitikimų padarinius. Tačiau, deja, jos tiki, kad, pakeitusios kai kuriuos pagrindinius PAYGO pensijų sistemos parametrus, jos gali išspręsti krizę. 2003 m. birželį Prancūzijos Premjeras Rafarinas (Raffarin) išraiškingai kalbėjo savo šalies Nacionalinei asamblėjai apie „lucidité demographique“ būtinybę ir jam pavyko panaikinti kai kurias akivaizdžias privilegijas valstybės tarnautojų pensijų sistemoje. Šios priemonės iš dalies koreguoja sistemos piktnaudžiavimus, tačiau ne jos ydingas šaknis. Neseniai įgyvendinta pensijų reforma Vokietijoje, kurios esmė – mokesčių lengvatos papildomam kaupimui – tapo nesėkme, nes per daug žmonių tiesiog neturi iš ko papildomai taupyti, kai sumoka milžiniškus mokesčius, taikomus pajamoms iš darbo. Dabar Kancleris Šrioderis (Schröeder) pradėjo savo „Programą 2010-ieji“, bet joje iš esmės numatytos nuosaikios PAYGO pensijų sistemos korekcijos, o ne reforma. Italijoje, kur gimstamumas mažiausias visame pasaulyje, valstybinėms pensijoms kasmet išleidžiama apie 14,5 proc. BVP. Italams, kurie jau dabar moka 33 proc. mokestį pensijoms, reikės pakelti šiuos mokesčius iki 48 proc., kad būtų išmokėtos žadamos pensijos pagyvenusiesiems.
Nors Europos lyderiai, atrodo, tiki, kad pakaks vadinamosios parametrinės pensijų reformos krizei panaikinti, yra trys pagrindinės priežastys, veikiančios šio tikslo nenaudai. Pirma, politinis kai kurių iš šių reformų įgyvendinamumas euro zonos šalyse yra aiškiai asimetriškas. Pavyzdžiui, būtų visai įmanoma žymiai padidinti pensinį amžių visiems vienodai tokioje korporatyvistinėje šalyje kaip Vokietija, jei sutarimas būtų priimtas aukščiausiu lygiu. Tačiau to nebūtų įmanoma padaryti Prancūzijoje, kurioje nesenos pastangos įvykdyti kai kuriuos pataisymus šioje srityje valstybės tarnautojams išprovokavo ne tik ilgus ir paralyžiuojančius streikus, bet ir sulaukė didžiosios visuomenės dalies palaikymo.
Antra, tikėtina, kad ryžtingiausias „parametrinis“ pokytis – amžiaus, kada darbuotojas įgyja teisę į visą valstybės pensiją, ilginimas – gali turėti nenumatytų pasekmių. Pavyzdžiui, tai gali sukelti pokyčių elgesyje tų darbuotojų, kuriems teks ilginti savo darbinį gyvenimą. Šalyse su išplėstomis gerovės programomis ir silpnomis invalidumo pašalpų procedūromis tai reikštų valstybės išlaidų perkėlimą į kitą programą ar ministeriją. Reikia turėti omenyje, kad griežtas darbo santykių reglamentavimas Europoje ne tik kad palaiko aukštą nedarbo lygį, bet ir apsunkina vyresnio amžiaus žmonių galimybę išlaikyti ar rasti naują darbą, nes darbo užmokestis negali taip greitai koreguotis žemėjimo linkme, kaip mažėja senesnio amžiaus darbo jėgos produktyvumas.
Galiausiai, tokios priemonės kaip pensinio amžiaus ilginimas, pašalpų mažinimas ar mokesčių didinimas mažina ir taip minimalią šių įmokų „grąžą“ ir taip veda link jaunų žmonių maišto – balsu (streikai ir pan.) ir išėjimu (paliekant sistemą ar net šalį). Šios priemonės didina egzistuojantį „grąžos neatitikimą“, paversdamos PAYGO sistemas dar nepalankesnes, palyginti su privataus kaupimo alternatyvomis.
Kadangi po 30 metų vienas dirbantysis Vokietijoje išlaikys vieną pensininką, pagal šį košmarišką scenarijų beletristikai galima apibūdinti galimą prievartos laipsnį: „2050 metais, norėdamas sutaupyti pinigų ir išlaisvinti vertingus darbuotojus, Bundestagas balsuoja už pensijų biurokratijos panaikinimą. Nuo šiol kiekvienam pensininkui bus paskirtas jo ar jos darbingo amžiaus vergas, kuris atiduos pusę savo algos“ (Theil 2003).
Kaupianti vs perskirstanti Europa
Taigi ryškėja pasidalijimas tarp to, ką galima įvardyti kaip „kaupianti Europa“ ir „perskirstanti Europa“. Pirmai grupei priklauso šalys su išplėtotomis privačiomis pensijų kaupimo sistemomis (Didžioji Britanija ir Olandija), taip pat šalys, kurios neseniai įdiegė asmenines pensijų kaupimo sąskaitas ir gali žengti dar toliau (Švedija ir Lenkija), ir tos šalys, kuriose valstybės finansai valdomi taip protingai, kad galima „finansuoti“ PAYGO sistemas iš bendrųjų biudžeto mokestinių pajamų (Airija ir Liuksemburgas). Antrajai grupei priklauso keturios didžiosios šalys, kuriose susitelkusi didžiausia Europos pinigų sąjungos populiacija ir sukuriamas didžiausias BVP – Prancūzija, Vokietija, Italija ir Ispanija – bei visos likusios šalys su perskirstosiomis PAYGO sistemomis.
Pirmieji susirėmimai dėl Mastrichto kriterijų atitikimo jau prasidėjo. Nors Belgijos premjeras sako, kad taisyklės dėl deficito yra „mūsų Biblija“ (The Economist, 2003 10 04), Prancūzijos premjeras atšauna: „Mano pareiga nėra spręsti matematines problemas, kad įsiteikčiau konkrečiai ministerijai ar šaliai“ (The Economist, 2003 09 13). „Perskirstančios Europos“ lyderiai gali sumanyti pasekti senu Lotynų Amerikos pavyzdžiu – devalvacija, kad po to kilsianti infliacija sumažintų pensijų išmokų perkamąją galią. Tačiau „kaupianti Europa“ greičiausiai pasipriešins euro devalvacijai. Susikirtimas gali įvykti tarp sprendimų priėmimo centrų Europoje, ypatingai Europos centrinio banko valdyboje. Žinoma, tokios perspektyvos gali nenorėti vis daugiau „kaupiančios“ šalys kaip Britanija, Danija ir Švedija dėl prisijungimo į euro zoną.
Negalima atmesti, kad Europos darbuotojai PAYGO sistemoje yra lyg Titaniko keleiviai. Išardant esminę sąsają tarp pastangų ir atlygio, tarp įmokų ir išmokų, ši kolektyvistinė sistema skatina, kaip Bastiatas vadino, „legalų apiplėšimą“. Ir palikus sistemos finansus priklausomus nuo gimstamumo lygio ir gyvenimo trukmės, sistema nukreipta į klaidingą XXI a. Europos demografinės megasrovės pusę – senėjimo ir mažėjančios populiacijos link.
Kai kurie žmonės mano, jog masinė imigracija į Europą galėtų atidėti ar net išspręsti problemą. Tačiau taip nėra dėl kelių priežasčių. Pirma – ekonominė. Masinė mažai apmokamų darbuotojų imigracija tik pagilintų nedarbo problemas ir numuštų atlyginimus, sumažindama galimas įplaukas iš darbo mokesčių. Antra – atsiskaitymo problema. Tokie darbuotojai sumokės daugiau mokesčių dirbdami, tačiau gyvens tiek, kad gautų išmokas, taigi tai bus tik pensijų laiko bombos atidėjimas. Trečia, kadangi atlyginimų skirtumai lyginant su Šiaurės Afrikos šalimis yra dideli, negalima neįvertinti asimiliacijos problemų ir religinės įtampos tarp islamo tikėjimo imigrantų ir likusiųjų.
Išeitis – paradigmatinė pensijų reforma
Išeitis yra įvesti asmenines pensijų kaupimo sąskaitas, kurios atkurtų tą esminę sąsają tarp pastangų ir atlygio ir judėtų link apibrėžtų įmokų, o ne apibrėžtų išmokų pensijų sistemos. Jau 15 šalių nuėjo šiuo keliu, įskaitant tokias Europos šalis kaip Lenkija ir Švedija (Pinera 2001).
Viljamas Šipmanas (William Shipman) tvirtina, kad “pereinamojo laikotarpio finansavimas sudėtingas klausimas“, bet kad „yra pigiau eiti link rinkos santykiais paremtų sistemų nei tęsti dabartines PAYGO sistemas“. Iš tikrųjų, jis mano, kad „yra įmanoma sumodeliuoti pereinamojo laikotarpio scenarijų, pagal kurį išloštų visos kartos“. Palaipsnis ir ekonomiškai įgyvendinamas perėjimas į privačią sistemą jau buvo parengtas Ispanijai (Pinera 1996).
Sistema su asmeninėmis pensijų sąskaitomis taip pat pagerintų darbo jėgos mobilumą, o tai yra dar vienas pagrindinis raktas į gerai funkcionuojančią pinigų sąjungą. O jei šis žingsnis būtų žengtas kartu su invalidumo pašalpų sistemos pertvarka, tai padidintų darbo jėgos skaičių ir sumažintų gausias valstybės išlaidas.
Euro ir Europos integracijos perspektyvos taptų daug geresnės, jei viena iš didžiųjų euro zonos šalių pradėtų pakeitimus šia kryptimi, rodydama kelią kitoms (Pinera 1998). Pagaliau jei europiečiai, amerikiečiai ar japonai nenori turėti užtektinai vaikų, jie turės sukaupti užtektinai eurų, dolerių ar jenų savo asmeninėse pensijų sąskaitose.
Europietiška integracija vs bismarkiškoji gerovės valstybė
Viena iš svarbiausių paskutinių dviejų šimtmečių figūrų buvo Prūsijos „Geležinis kancleris“ Otas fon Bismarkas. Jis įgyvendino du politinius pakeitimus, kurie turėjo didžiulės įtakos mūsų civilizacijai. Pirmasis buvo Vokietijos suvienijimas, jo žodžiais tariant, „per geležį ir plieną“. Tai XX a. paženklino visiems mums gerai žinomais padariniais.
Antrasis buvo privalomų valstybinių pensijų įvedimas. Bismarkas teigė, kad lygiai taip kaip kareiviai armijoje turi teisę gauti pensiją už savo paslaugas valstybei, taip ir visi kiti darbuotojai turi būti laikomi „darbo kareiviais“, turintys teisę į valstybės pensiją ir tokiu būdu, kaip jis aiškiai išsireiškė, „lengviau valdomi“ nei gaunantys privačią pensiją. Šiandien valstybė nuėjo kur kas toliau nei senatvės draudimas. Gerovės valstybės apraiškos yra aiškiai matomos, kadangi kiekvienas politikas stengiasi laimėti rinkimus atimdamas pinigus iš negalinčių apginti savo sunkiai uždirbto darbo užmokesčio, kad atiduotų tiems, kurie gali mobilizuoti balsus ir gatvės jėgą.
Kad ir kokie būtų euro įvedimo privalumai, vieninga valiuta yra faktas, o jos baigtis susilpnintų kilnias ir aiškią viziją turinčias pastangas plėsti bendrą ekonominę erdvę Europoje, kuri atnešė klestėjimą ir užtikrino taiką. Jei europiečiai trokšta išlaikyti savo bendrą valiutą, jie turės atsisakyti bismarkiškojo pensijų sistemos modelio ir, išlaikant valstybės finansuojamą socialinę apsaugą, pradėti pereiti prie visapusės pensijų sistemos paremtos nuosavybe, asmens laisve ir savikliova.
2005-07-10
„Laisvoji rinka” 2005 Nr. 2
2005 m. spalį į Lietuvą atvykstantis pasaulyje plačiai žinomas Čilės ekonomistas Chose Pinera (José Piñera) šiame straipsnyje apžvelgia pensijų sistemos problemas Europoje ir siūlo išeitį demografinių bėdų kamuojamam regionui. Autorius pasaulyje yra pagarsėjęs kaip sėkmingos Čilės pensijų reformos architektas ir iniciatorius, padėjęs ne vienai šaliai adaptuoti Čilės pensijų reformos modelį pagal individualią šalies situaciją ir galimybes. Straipsnis publikuotas 2004 vasarą JAV nevyriausybinės organizacijos CATO leidinyje Cato Journal (Vol.24, Nos.1-2, Spring/Summer 2004).
________________________________________
Nuorodos:
Feldstein, M. (1997) “EMU and International Conflict.” Foreign Affairs,(November/December): 60–73.
Ferguson, N., and Kotlikoff, L. (2000) “The Degeneration of EMU.” Foreign Affairs (March/April): 110–21.
Piñera, J. (1996) “A Proposal for the Reform of the Pension System in Spain.” Círculo de Empresarios, Madrid.
(1998) “A Way Out of Europe’s Pension Crisis.” Wall Street Journal Europe (June 25).
(2001) “Liberating Workers: The World Pension Revolution.” Cato Letter No 15, Washington.
Shipman, W. (2003) “Retirement Finance Reform Issues Facing the European Union.” Social Security Paper No. 28 (January). Washington: Cato Institute.
Theil, S. (2003) “A Heavy Burden.” Newsweek International, Atlantic ed. (June 30): 28.
