Esu tikras dėl dviejų esminių dalykų. Pirma, Europoje, Amerikoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių paplitusios einamosiomis įmokomis finansuojamos pensijų sistemos (angl. – pay-as-you-go, toliau tekste – paygo) bankrutuoja. Jos lyg „Titanikas“, plaukiantis tiesiai į demografijos ledkalnį. Deja, daugelis Europos šalių lyderių elgiasi kaip „Titaniko“ kapitonas, kuris šoka ant denio, tačiau keleiviams nesako tiesos ir nekeičia laivo kurso. Antra, parametrinės, arba dalinės, pensijų reformos, kuriomis ilginamas pensinis amžius, didinami socialinio draudimo mokesčiai ir pan., gali tik sulėtinti į ledkalnį lekiančio „Titaniko“ greitį, tačiau nesprendžia esminių neteisingos ir ydingos sistemos problemų.
Kaip žinoma, paygo sistemą XIX a. pabaigoje sukūrė vokiečių kancleris Otto von Bismarkas. Tai būta politinio žingsnio, kuriuo siekta apmokestinti dirbančiuosius ir suteikti senatvės išmokas visiems žmonėms, ir taip padaryti juos priklausomus nuo valstybės. Teisę gauti išmokas žmogus galėjo sulaukęs 65 metų amžiaus, tačiau tuo metu vidutinis Vokietijos gyventojo amžius siekė tik 55 metus, taigi retas vokietis galėjo pasinaudoti šiomis išmokomis. Garsus ekonomistas Friedrichas von Hayekas yra įspėjęs visuomenę, jog egzistuoja „nesiektų pasekmių“ dėsnis, kuris ir pasitvirtino, kai paygo monstras pasklido po visą Vakarų Europą, 1925 m. atėjo į Čilę, o po dešimties metų ir į JAV Didžiosios depresijos metais. Ši bloga XIX a. Vokietijos idėja šiuo metu yra įgyvendinta beveik 90 pasaulio šalių ir kelia milžinišką pavojų laisvai visuomenei.
Kodėl paygo sistema eina visiško bankroto link? Pirma gerai žinoma priežastis yra demografinės tendencijos. Bismarkas, matyt, niekada nepagalvojo, kad žmonių skaičius ne visada didėja, ką šiandien mes visi gerai žinome. Gimstamumas drastiškai mažėja, taigi ateityje neišvengiamai mažės produktyvių darbuotojų, kurie mokėtų išmokas esamiems pensininkams.
Antras svarbus veiksnys, verčiantis susirūpinti esant tokioms demografinėms tendencijoms, yra nepaprastai padidėjusi gyvenimo trukmė. Niekas turbūt nesitikėjo, kad nauji vaistai, geresnės mitybos ir gyvenimo sąlygos leis žmonėms gyventi iki septyniasdešimties, vėliau iki aštuoniasdešimties, devyniasdešimties ir net iki šimto metų! Amerikoje pardavinėjami atvirukai, sveikinantys sulaukus šimto metų – vadinasi, yra nemažai žmonių, kurie tiek išgyvena, antraip tokios prekės nebūtų gaminamos. Dar nemačiau nė vieno sveikinimo su šimtas penktuoju gimtadieniu, tačiau tokį nusiuntus JAV socialinio draudimo fondo valdytojui, šis greičiausiai iššoktų pro langą. Juk kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo gilesnėje krizėje atsiduria paygo sistema.
Taigi demografinės tendencijos yra akivaizdžios, ir šalių vyriausybės negali padaryti nieko, kad jas pakeistų – niekas negali pajudinti demografijos ledkalnio!
Trečia struktūrinė ir be galo svarbi paygo sistemos yda yra ta, kad joje yra sunaikintas ryšys tarp pastangų ir atlygio, t.y. tarp mokamų įmokų ir gaunamų išmokų. Dabartinė senyvo amžiaus žmogaus gaunamos pensijos išmokoms vertė neturi jokio ryšio, arba labai menką, su dabartine įmokų verte. Būtų grynas atsitiktinumas, jei žmogus iš pensijų sistemos gautų tiek, kiek į ją įdėjo, nes egzistuoja vienas dėsnis, kuris lydi bet kokio pobūdžio socialinį spaudimą – tai yra populizmas ir demagogija. Net ir labiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse joks politikas neištars „ne“ bet kokioms ateities išmokoms, taigi politikai šiandien tiesiog žada ir kuria išmokas, už kurias turi mokėti dabartiniai žmonės.
Tai labai didelė problema: juk žmones didžiąja dalimi išjudina paskatos, o jei nėra jokios paskatos mokėti sistemai, nes išmokos nepriklauso nuo įmokų, – tai kam tada iš viso mokėti? Ir tokiu būdu paygo sistemoje prasideda žaidimas, kai kiekvienas mėgina maksimizuoti tai, ką gali gauti iš valstybės. Prancūzų sunkvežimių vairuotojai nuolat streikuoja, kad į pensiją išeitų būdami 55 metų amžiaus, kitos grupės spaudžia vyriausybes, kad būtų mokama 92 proc. buvusio darbo užmokesčio dydžio pensija, vietoj 70 proc. Ir tą daro grupės, turinčios galios, o ne vargingiausi žmonės, ir žaidimas baigiasi tuo, kad galingųjų grupių darbuotojai gauna išmokas, už kurias iš esmės sumoka ne tokios įtakingi, dažniausiai vargingi žmonės.
Taigi paygo sistemoje vyksta žaidimas, kai stengiamasi maksimizuoti iš sistemos gaunamą naudą minimizuojant savo indėlį į ją. Kaip vyksta pastaroji dalis? Slepiant savo uždirbamas pajamas, pereinant į šešėlinę ekonomiką, kai įmokomos visai nemokamos, klastojant invalidumo pažymėjus, kai dirbti nebereikia visai. Trečdalis gaunančiųjų socialines pašalpas atrodo visiškai sveiki žmonės, nes jie „pasirūpino“ savo invalidumu nuėję pas savo draugą gydytoją, o už jų gaunamas išmokas moka kiti.
Neseniai JAV Prezidentas Džordžas Bušas pareiškė, kad „socialinės apsaugos sistema yra vienas iš didžiausių Amerikos pasiekimų“. Nesuprantu, kaip ir nuo kada tai vadinama didžiausiu Amerikos pasiekimu, nes taip prilygsta savižudžio, iššokusio pro langą, įsivaizdavimui, kad jis skrenda, nors tuojau tėkšis į žemę! Gal Prezidentas Bušas turi kitų paaiškinimų, tačiau akivaizdu, kad jis paprasčiausiai kiek susipainiojo ekonomikos srityje. Socialinės apsaugos sistema bankrutuoja kiekvieną dieną, ir tai nėra jokia didžioji Amerikos programa – paygo sistema buvo neteisinga sistema nuo pat pirmos dienos, kai ją sugalvojo Bismarkas.
Trečia didžiulė problema yra ta, kad sunaikinusi ryšį tarp pastangų ir atlygio ir patikėjusi valdžios atstovams ne tik atsakomybę, bet ir šių sudėtingų programų tvarkymą, bismarkiškoji paygo pensijų sistema tapo kertine gerovės valstybės ašimi, kurioje galimybė laimėti rinkimus perkant balsus kitų žmonių – netgi ateinančių kartų – pinigais išpūtė socialinius valstybių įsipareigojimus ir atvedė prie milžiniškų nepadengtų, ir paslėptų, valstybių įsipareigojimų. 99 proc. pasaulio politikų nesako tiesos apie paygo sistemą, o toliau žmonėms žada išmokas, nes tai yra vienintelis kelias laimėti rinkimus – sakyti žmonėms tai, ką jie nori girdėti. Tai lyg koks konkursas, kas pasiūlys daugiau išmokų, finansuojamų valstybės, taigi iš mokesčių mokėtųjų pinigų, taigi produktyviausių ir rimčiausių visuomenės narių! Tai korumpuota politika. Politikai žada dirbtines išmokas, tačiau nepasako žmonėms, kad būtent jie patys turės už jas susimokėti – didesnio pridėtinės vertės, pajamų, degalų ar turto mokesčio tarifu. Patys žmonės nesuvokia sąryšio tarp didesnių išmokų ir mokesčių. Eidamos tokiu keliu, kai kurios Europos šalys atsidūrė tokioje padėtyje, kad jų mokesčiai šiuo metu siekia 50, 53 ar net 55 proc. bendrojo nacionalinio produkto. Taigi pusę žmonių pajamų atima valstybė, o tokios visuomenės dar vadinamos laisvomis! Argi galime vadintis laisva visuomene, jei pusė mūsų uždarbio atimama jėga, nes valstybė, kaip policininkas, prisistatys ir įrems ginklą į kaktą iškart, kai tik nesusimokėsite mokesčių, ir įgrūs į kalėjimą. Tai neįtikėtinas žmogaus laisvės apribojimas!
Pensijų reforma Čilėje
Tačiau gera žinia ta, kad pasaulinė pensijų sistemos krizė leidžia suteikti galių dirbantiesiems viešosios politikos priemonėmis ir kartu skleisti laisvės principus.
Kadangi beveik visi dirbantieji ir taip privalo mokėti didelę dalį darbo užmokesčio į valstybines paygo pensijų sistemas, jų transformavimas į tokias sistemas, kuriose turtas būtų kaupiamas individualiose pensijų sąskaitose, taptų nauju pavyzdžiu, galinčiu sukurti dirbančiųjų kapitalistų pasaulį.
Tikiu, kad pasaulis būtų geresnė vieta, jei kiekvienas dirbantysis būtų kapitalo savininkas. Visi dirbantieji turėtų naudos dėl jų turto vertės kilimo per ilgą laikotarpį ir būtų labiau susiję su bendra ekonomine situacija. Dirbančiųjų interesai būtų labiau suderinami su interesais tų, kurie valdo ir kontroliuoja jų turtą, būtų mažiau turtinių skirtumų, o dirbantieji labiau vertintų stiprias nuosavybės teises ir įstatymo viršenybę. O svarbiausia, dirbantiesiems atsivertų naujas laisvės ir jų gyvenimo orumo matmuo.
Tokia vizija mane lydėjo prieš 25 metus, kai būdamas Čilės Socialinės apsaugos ministru, kūriau ir įgyvendinau tuo metu radikalią pensijų reformą. Aš netikiu dalinėmis reformomis. Paygo sistemos yra tarsi vėžys, ėdantis visuomenes, o vėžį juk gydome išplaudami jį visą – ne trečdalį ar pusę. Taigi Čilės pensijų sistemos reforma visiškai pakeitė visą valstybinę paygo sistemą individualiomis pensijų sąskaitomis, kurias valdė privatus sektorius. Reforma buvo be galo sėkminga.
Svarbu paminėti, kad Čilės pensijų reforma buvo įgyvendinta kaip nuosekli radikalių laisvosios rinkos reformų dalis, suvokiant kad vienu metu įgyvendinant tokius pokyčius yra geriausias kelias siekiant ekonomikos augimo ir maksimalių reformų rezultatų. Įgyvendinus šias reformas, Čilės ekonomika daugiau nei dešimtmetį išaugdavo po maždaug 7 proc. Vidutinis pensijų sąskaitų pelningumas siekia daugiau nei 10 proc. nuo pat jų įvedimo 1981 m. gegužę, o pensijų valdytojų turtas išaugo ir sudaro apie 80 proc. BVP.
Tačiau Čilės pensijų reformos rezultatai buvo kur kas svarbesni nei įspūdingi ekonominiai rodikliai. Ši reforma leido radikaliai perkelti galią iš valstybės į pilietinės visuomenės rankas, dirbančiųjų pavertimas individualiais šalies kapitalo savininkais sukūrė labiau su laisvąja rinka, demokratija ir laisva visuomene suderinamą politinę ir kultūrinę atmosferą. Pensijų sąskaitų pinigai tapo dirbančiųjų nuosavybe, ir joks politikas negali jų panaudoti tunelio iš Čilės iki Kinijos tiesimui, kad ir koks prestižas tai būtų.
Kiekvienas Čilės dirbantysis su savimi nešiojasi pensijų pasus, kuriuos privalo išduoti privačios pensijų bendrovės ir kuriuose žymima sukaupto turto vertė. Tą taip pat galima padaryti elektroniniu būdu, o specialios kompiuterinės programos leidžia apskaičiuoti, po kiek ir kiek laiko žmogui reikia kaupti, jei jis į pensiją nori išeiti anksčiau. Pagal Čilės modelį, žmogui leidžiama į pensiją išeiti tada, kai jos sukauptas turtas leidžia jam gauti išmokas, kurios sudaro 50 proc. buvusio darbo užmokesčio – to visiškai užtenka, kad žmogus normaliai išgyventų be didelės prabangos.
Ar galite įsivaizduoti, kad žmogus, pasitaręs su savo šeimos nariais, pats, o ne valdžia nusprendžia, kada išeis į pensiją! Juk pasirinkimas dirbti ar ne dirbti yra viena iš svarbiausių asmens laimės sąlygų. Tai visai nereiškia, kad žmonės nenori dirbti: vieni mielai dirba iki 90 metų, nes jiems to reikia, o kiti ir miršta nesulaukę 65-ies. Tačiau kaip laisvoje visuomenėje galima toleruoti tokį dalyką, kai vieną iš svarbiausių sprendimų žmogaus gyvenime priima saujelė politikų, o galėdamas rinktis iš dešimčių kapučino kavos rūšių žmogus net negali rinktis, o yra prikaustytas prie vienos valstybinės pensijų sistemos?! Tai milžiniškas laisvės apribojimas.
Reikia pridurti, kad pensijų sistemos pavyzdys buvo panaudotas, nors ir netobulai, ir Čilės sveikatos ir užimtumo srityse, kur buvo įdiegtas individualus sveikatos draudimas ar nedarbingumo sąskaitos, kurias valdo privatus sektorius.
1990-aisiais dar devynios Lotynų Amerikos šalys nuėjo Čilės atvertu keliu, ir šiuo metu apie 60 milijonų Lotynų Amerikos dirbančiųjų turi finansinio turto, esančio asmeninėse pensijų sąskaitose. Dešimtajame dešimtmetyje keletas Centrinės ir Rytų Europos šalių įstojo į reformuotojų klubą ir apie 20 milijonų europiečių šiuo metu taip pat turi asmenines pensijų sąskaitas. Dar daugiau, 2001 m. sausį gerovės valstybė Švedija leido savo darbuotojams pervesti 2,5 proc. iš 18,5 proc. pensijos draudimo įmokos į asmenines sąskaitas.
Svarbu pabrėžti, kad Čilės pensijų reforma yra visapusiška alternatyva kanclerio Otto von Bismarko inicijuotam socialiniam kolektyvizmui, kuris tapo gerovės valstybės etalonu XX a.
Pasaulinės demografinės tendencijos – ilgėjanti gyvenimo trukmė ir mažėjantis gimstamumas – paspartins paygo sistemų krizę, ypač tokiose išsivysčiusiose šalyse kaip Europa, JAV ir Japonija. Kaip pastebėjo buvęs JAV ekonomikos sekretorius Pitas Petersonas, „pasaulio visuomenės senėjimas pareikalaus tiek lėšų, kad net turtingiausios pasaulio valstybės neišgalės tiek mokėti – nebent pensijų sistemos bus radikaliai reformuojamos. Jei nebus laiku ir drąsiai tam pasirengta, šios problemos iššauks tokias ekonomikos krizes, kad net Azijos ir Rusijos akcijų rinkų kritimas atrodys menkas. Dėl šių ir kitų priežasčių visuomenės senėjimas taps ne tik nepaprastu ekonominiu, bet ir politiniu XXI a. rūpesčiu“.
2005-11-04
„Laisvoji rinka” 2005 Nr. 3
Toliau pristatoma Čilės ekonomisto dr. Chose Pineros kalba, skaityta 2-ajame Europos laisvosios rinkos institutų suvažiavime. Jo pranešimas po renginio buvo papildytas ir tikslintas. Dr. Chose Pinera yra buvęs Čilės Socialinės apsaugos ir darbo ministras. Jam vadovaujant Čilė įgyvendino pensijų sistemos reformą, paremtą privačiu kaupimu, kurios pavyzdžiu pasekė ne viena pasaulio valstybė. Jis taip pat dirbo Čilės išteklių ministru ir inicijavo konstitucinį kasybos įstatymą, įteisinusį nuosavybės teises šiame Čilei itin svarbiame sektoriuje. Dr. Pinera taip pat buvo vienas iš pagrindinių 1980 m. Čilės Konstitucijos propaguotojų ir signatarų. Jis yra Tarptautinio pensijų reformos centro įkūrėjas (www.pensionreform.org), kuriam šiuo metu vadovauja, bei JAV Cato instituto vyresnysis ypatingasis ekspertas (www.cato.org).
