Karas… yra žalingas, ne tik nugalėtajam, bet ir nugalėtojui. Visuomenė atsirado iš taikių darbų; visuomenės esmė yra taikos kūrimas. Taika, o ne karas yra visų daiktų kūrėja. Tik ekonominiai veiksmai sukūrė gerovę aplink mus; darbas, o ne kario profesija neša laimę. Taika stato, karas griauna.
Rinkos ekonomika yra susijusi su taikiu bendradarbiavimu. Ji žlunga, kai piliečiai tampa kariais ir, užuot keitęsi prekėmis ir paslaugomis, kovoja vienas su kitu. Ekonominiu požiūriu karas ir revoliucija visuomet yra blogas verslas.
Karo teikiama gerovė yra kaip gerovė, kurią atneša žemės drebėjimas arba maras. Žemės drebėjimas reiškia geras pajamas statybininkams, o cholera gerina gydytojų, vaistininkų ir laidojimo biurų verslą; tačiau nė vienas dėl šios priežasties dar nemėgino aukštinti žemės drebėjimo ar choleros kaip produktyvių jėgų stimuliatorių bendram labui.
Karas iš tiesų negali sukelti jokio ekonomikos suklestėjimo, bent jau ne tiesiogiai, kadangi turto padidėjimas niekada neatsiranda iš daiktų naikinimo.
Vadinamosios karo gerovės esmė; karas praturtina vienus tuo, ką atima iš kitų. Tai ne gerovės didinimas, o gerovės ir pajamų perkėlimas.
Protekcionizmo filosofija yra karo filosofija. Mūsų amžiaus karai neprieštarauja populiarioms ekonominėms doktrinoms; priešingai, jie yra neišvengiamas nuoseklaus šių doktrinų taikymo rezultatas.
Šiuolaikinė visuomenė, būdama paremta darbo pasidalijimu, gali būti išsaugota tik ilgalaikės taikos sąlygomis.
Tik tolerancija gali sukurti ir išsaugoti socialinės taikos būseną, be kurios žmonija turėtų vėl nugrimzti į barbariškumą ir seniai praėjusių amžių nepriteklius.
Šiuolaikinis karas nėra karališkųjų armijų karas. Tai tautų karas, totalinis karas. Tai karas valstybių, kurios nepalieka savo piliečiams jokios privačios sferos; visus gyventojus jos laiko karinių pajėgų dalimis. Visi tie, kurie nekariauja, privalo dirbti tam, kad padėtų armijai ir ją apginkluotų. Armija ir tauta yra vienas ir tas pats. Piliečiai aistringai dalyvauja kare. Nes tai jų valstybė, jų Dievas kovoja.
Žmonės kovoja vieni prieš kitus, nes yra įsitikinę, kad priešininko sunaikinimas yra vienintelė priemonė savo paties gerovei pakelti.
Ginklų pramonės egzistavimas yra karingos dvasios pasekmė, o ne jos priežastis. Tikimybė išvengti karų, tiek užsienio, tiek vidaus (revoliucijų, pilietinių karų), yra tuo didesnė, kuo glaudžiau darbo pasidalijimas susieja žmones.
Teiginys, kad vieno žmogaus laimė yra kito žmogaus nuostolis, yra teisingas kalbant apie plėšikavimą, karą ir prisiplėštą turtą. Plėšiko laimikis yra apiplėštos aukos nuostolis. Tačiau karas ir komercija yra du skirtingi dalykai.
Tikra tiesa, kad mūsų amžius yra kupinas konfliktų, sukeliančių karą. Tačiau šie konfliktai neatsiranda iš nevaržomos rinkos visuomenės veiklos. Galbūt galima pavadinti juos ekonominiais konfliktais, nes jie susiję su ta žmogaus gyvenimo sfera, kuri, paprastai kalbant, yra žinoma kaip ekonominės veiklos sfera. Tačiau didelė klaida iš šio pavadinimo daryti išvadą, kad šių konfliktų šaltinis yra sąlygos, kurios susidaro rinkos visuomenės aplinkoje. Jas pagimdo ne kapitalizmas, o būtent antikapitalistinė politika, skirta patikrinti kapitalizmo funkcionavimą. Jos yra įvairių vyriausybių kišimosi į verslą, barjerų prekybai ir migracijai bei diskriminacijos, nukreiptos prieš užsienio darbo jėgą, užsienio produktus bei užsienio kapitalą, rezultatas.
Ribotą karą tarp karališkųjų armijų totaliniu karu, konfliktu tarp tautų pavertė ne karo meno techninės subtilybės, bet valstybės nesikišimo politikos pakeitimas gerovės valstybe.
Valstybės nesikišimo politikos sąlygomis taikus daugelio suverenių tautų sambūvis yra įmanomas. Valstybei kontroliuojant verslą, tai yra neįmanoma. Žinoma, karas ir rinkos ekonomikos išsaugojimas yra nesuderinami. Kapitalizmas iš esmės yra taikioms tautoms skirta sistema.
Karo ir kapitalizmo nesuderinamumas iš tikrųjų reiškia, kad karas ir išsivysčiusi civilizacija yra nesuderinami. Jeigu valstybės nukreipia kapitalizmo produktyvumą į naikinimo įrankių gamybą, privataus verslo išradingumas pagamina ginklus, kurie yra pakankamai galingi, kad sugriautų viską. Karas ir kapitalizmas yra nesuderinami vienas su kitu būtent dėl to neprilygstamo kapitalistinio gamybos būdo produktyvumo.
Šiuolaikinis karas yra negailestingas, jis nesigaili nėščių moterų ar kūdikių; tai yra žudymas ir griovimas be atrankos. Jis negerbia neutralių šalių teisių. Milijonai yra nužudomi, pavergiami arba ištremiami iš gyvenamųjų vietų, kuriose per amžius gyveno jų protėviai. Niekas negali nuspėti, kas atsitiks kitame šios nesibaigiančios kovos skyriuje. Tai mažai susiję su atomine bomba. Blogio šaknys slypi ne naujų, baisesnių ginklų kūrime. Jos yra užkariavimo dvasioje. Tikėtina, kad mokslininkai atras naujų būdų apsiginti nuo atominės bombos. Bet tai nieko nepakeis, tai tik kurį laiką užtęs visiško civilizacijos sunaikinimo procesą.
Nugalėti agresorius neužtenka, norint, kad taika būtų ilgalaikė. Pagrindinis dalykas yra atsisakyti ideologijos, kuri sukelia karą.
Žmogaus ekonominių tikslų pasiekimas sudaro prielaidą taikai.
Socialinė plėtra visuomet yra bendradarbiavimas siekiant jungtinių veiksmų; socialiniai santykiai visuomet reiškia taiką, niekada – karo. Su mirtimi susiję veiksmai ir karas yra antisocialūs. Visos tos teorijos, kurios žiūri į žmonijos progresą kaip į konflikto tarp žmonių grupių rezultatą, nepastebėjo tiesos.
Tai nėra liberalios tarptautinės taikos programos yda, kad ji negali būti realizuota antiliberaliame pasaulyje ir kad ji pasmerkta žlugti intervencionizmo ir socializmo amžiuje.
Senieji liberalai buvo teisūs, tvirtindami, kad joks liberalios ir demokratiškos nacijos pilietis negauna naudos iš pergalingo karo.
Socialinis bendradarbiavimas ir karas yra nesuderinami… Tačiau socialinėje bendradarbiavimo ir darbo pasidalijimo sistemoje karas reiškia dezintegraciją. Pažangi visuomenės evoliucija reikalauja pažangaus karo likvidavimo. Dabartinėmis tarptautinio darbo pasidalijimo sąlygomis nelieka vietos karams. Puiki visą pasaulį apimančių prekių ir paslaugų mainų visuomenė reikalauja taikaus valstybių ir tautų sambūvio.
Jei norite panaikinti karą, privalote pašalinti jo priežastis. Ko reikia, tai apriboti valstybės veiklą gyvybės, sveikatos ir privačios nuosavybės išsaugojimu, ir tokiu būdu apsaugoti rinkos funkcionavimą. Suverenumas neturi būti naudojamas tam, kad kam nors būtų padaryta žala – ar tai būtų pilietis, ar užsienietis.
Tik vienas dalykas gali nugalėti karą – tai ta liberali galvosena, kuri kare nemato nieko, išskyrus griovimą ir naikinimą, ir kuri niekada nesiekia pradėti karo, nes laiko jį žalingu netgi nugalėtojams.
Ten, kur dominuoja liberalizmas, niekada nebus karo.
Jei karas yra laikomas naudingu, tai įstatymais … nebus leidžiama sutrukdyti eiti į karą. Jau pirmą bet kokio karo dieną visi įstatymai, sudarantys jam kliūtis, bus nušluoti šalin.
Jei laikomasi nuomonės, kad tarp atskirų visuomenės sluoksnių esama nesutaikomų klasinių prieštaravimų, kurie negali būti išspręsti kitaip, nei įtikinama vienos klasės pergale prieš kitą, jei tikima, kad tarp atskirų nacijų neįmanomi jokie kontaktai, išskyrus tuos, kurių metu viena laimi, o kita pralaimi, tuomet, žinoma, reikia pripažinti, kad revoliucijos šalyje ir karai užsienyje yra neišvengiami.
Tas, kas nori taikos tarp tautų, turi siekti griežčiausiai apriboti valstybę ir jos įtaką.
Vykstant darbo pasidalijimo pažangai, mes matome, kad karų ir mūšių skaičius vis labiau ir labiau mažėja. Industrializmo dvasia, kuri nepaliaujamai veikia, plėtodama prekybinius santykius, nugali karo dvasią.
Liberalizmas atmeta agresyvų karą ne dėl filantropinių priežasčių, bet iš naudingumo pozicijų. Jis atmeta agresyvų karą, nes laiko pergalę žalinga, ir nenori užkariavimų, nes laiko juos netinkamomis priemonėmis galutiniams tikslams pasiekti Ne per karą ir pergalę, o tik darbu tauta gali sukurti prielaidas savo narių gerovei. Užkariaujančios tautos galiausiai žūsta arba todėl, kad jas sunaikina stipresnės, arba todėl, kad valdančioji klasė yra kultūriškai sunaikinama pavergtosios.
Istorija matė žlungant daugelį mėginimų įvesti taiką per karą, bendradarbiavimą per prievartą, vieningumą per disidentų žudymą… Ilgalaikė tvarka negali būti įvesta durtuvų pagalba.
Nuostolius, kuriuos dėl karo patiria nacionalinė ekonomika, nekalbant apie žalą, kurią daro nedalyvavimas pasaulinėje prekyboje, sudaro prekių sunaikinimas per karinius veiksmus, visokių karinių medžiagų suvartojimas ir produktyvios darbo jėgos, kurią asmenys, paimti į karinę tarnybą, būtų atidavę civilinei veiklai, praradimas. Tolesni nuostoliai dėl darbo jėgos praradimo patiriami tiek, kiek nuolat mažėja darbininkų skaičius dėl kritusių skaičiaus ir dėl to, kad likę gyvi tampa mažiau darbingi dėl patirtų sužeidimų, išgyventų sunkumų, patirtų ligų ir pablogėjusio maitinimo.
Yra aplinkybių, dėl kurių kapitalo suvartojimas tampa neišvengiamu. Brangiai kainuojantis karas negali būti finansuojamas be tokių nuostolingų priemonių… Gali kilti situacijų, kuriose neišvengiamai tenka sudeginti namą norint nesušalti, tačiau tai darantys turi suvokti, kiek jis kainuoja ir ką jie be jo turės daryti vėliau.
Smerktinas yra ne verslininkų pasipelnymas iš karo. Pats karas yra smerktinas!
Agresoriai negali kariauti totalinio karo neįvesdami socializmo.
Didysis britų ekonomistas Edwin Cannan (1861–1935) rašė, kad jei kas nors turėtų įžūlumo jo paklausti, ką jis veikė Didžiajame kare, jis atsakytų: “Aš protestavau”.
2003-04-10
„Laisvoji rinka” 2003 Nr. 1
Pastaruoju metu viso pasaulio dėmesys prikaustytas prie karo Irake. Rinkos nervingai reaguoja į karo veiksmus, JAV dolerio kursas nenustoja svyravęs, naftos ir aukso kainos šokinėja ir nelinkusios stabilizuotis. Vieni analitikai skaičiuoja ekonominius karo nuostolius, kiti – karo pelną, tuo tarpu treti svarsto apie žmogiškuosius praradimus ir apie tai, kaip pasaulis pasikeis po vienokios ar kitokios karos baigties. Palikdami nuošaly nūdienos pamąstymus ir skaičiavimus, „Laisvosios rinkos“ skaitytojams siūlome paskaityti, ką apie karą yra pasakęs garsus austrų mokyklos ekonomistas ir mąstytojas Ludwig von Mises. Čia pateikiamos citatos yra surinktos iš įvairių jo darbų.
________________________________________
Citatos paimtos iš šių Liudwig von Mises leidinių:
• The Theory of Money and Credit (Indianapolis: LibertyClassics, 1981 [1912])
• Nation, State, and Economy (N.Y.: New York University Press, 1983 [1919])
• Socialism (Indianapolis: LibertyClassics, 1981 [1922])
• Liberalism (Irvington, N.Y.: FEE, 1985 [1927]
• Critique of Interventionism (New Rochelle, N.Y.: Arlington House, 1977 [1929])
• Interventionism: An Economic Analysis (Irvington, N.Y.: FEE, 1998 [1940])
• Omnipotent Government: The Rise of Total State and Total War (Spring Mills, PN.: Libertarian Press, 1985 [1944]
• Human Action (3rd-4th Edition, Irvington N.Y.: FEE, 1996; The Scholar’s Edition, 1998 [1949])
• The Ultimate Foundation of Economic Science (Kansas City: Sheed Andrews and McMeel, 1978 [1962])
• Economic Freedom and Interventionism (Irvington, N.Y.: FEE, 1990)
