Po ankstesnio straipsnio publikacijos apie tai, kodėl būtent kapitalizmas, o ne profsąjungos, suteikė mums vis daugiau laisvalaikio, nemažai žmonių rašė man klausdami: „Bet juk ar derėdamiesi dėl atlyginimo individualiai darbuotojai nėra menkesnėje padėtyje ir ar būtent ne dėl šios priežasties profsąjungos ir yra vertingos?“ Aš, žinoma, niekada neneigiau, kad profsąjungos neturi jokios vertės, tačiau atsakymas į šį klausimą vis tiek yra tvirtas „ne“.
„Viršesnių derybinių galių“ argumentas visada buvo svarbiausias profsąjungų tarpe – kaip ir svarbiausias argumentavimas dėl visų jų turimų įstatyminių privilegijų. Kaip Mises‘as rašė veikale „Human Action“ („Žmogiškoji veikla“), šios „iškraipytos idėjos yra pagrindinis profsąjungų ir šiuolaikinių vyriausybių darbo politikos ideologinis pamatas…“
Šios idėjos „iškraipytos“, nes jas paprastai palaiko profsąjungų propagandistai ar jų rėmėjai akademikai, kuriems trūksta ekonomikos išmanymo. Savaime suprantama, kad visi darbdaviai nori mokėti mažiausią įmanomą kainą už perkamus dalykus – tokius kaip darbo paslaugos, ir nori gauti didžiausią kainą už parduodamus daiktus. Argi mes visi to nenorime? Tačiau ekonominė realybė uždeda ribas šioms nepasiekiamoms svajonėms.
Darbo rinkoje konkurencija tarp verslininkų garantuoja, kad tarp atlygio už darbą ir ribinio darbo produktyvumo išlieka artimas ryšys. Tiksliau tariant, atlygį lemia darbuotojo „ribinis pajamų produktas“, kuris yra ribinio natūrinio produkto, t.y. kiek produktų ar paslaugų darbuotojas pagamina per nustatytą laikotarpį, ir galutinės kainos, kurią sumoka vartotojas už tuos daiktus, kartotinis.
Taigi darbuotojai tampa vertingesni darbdaviams, jei jų ribinis produktyvumas didėja, o tą sąlygoja darbdavio daromos kapitalo investicijos (kurios didina darbo produktyvumą ir tuo pačiu vertingumą), technologinės naujovės (tai dažniausiai darbdavio investicijų į tyrimus ir plėtrą rezultatas) ir patobulintas intelektualusis kapitalas, kurį lemia švietimas, apmokymai, patirtis ir apskritai bet koks mokymasis.
Darbuotojai taip pat tampa vertingesni darbdaviams, jei, tarkim, vartotojų paklausa yra stipri, nes tai kelia jų kuriamos prekės ar paslaugos kainą. Tai taip pat padidina jų ribinį pajamų produktą, kadangi darbo paklausa yra „išvestinė“: ji išvedama iš vartotojų paklausos prekėms ir paslaugoms, kurioms pagaminti naudojamas darbas.
Jei darbdavys mėgina kelis ar visus savo darbuotojus išnaudoti, konkurencingoje kapitalistinėje darbo rinkoje jis paprasčiausiai sukurs pelno galimybę konkurentams, kartu pakenkdamas savo paties verslui. Jei darbuotojo ribinis pajamų produktas yra, pavyzdžiui, 500 dolerių per savaitę, tačiau jam mokami tik 200 dolerių per savaitę, tai pervilioti tokį darbuotoją konkuruojančiam verslininkui kainuos tik 300 dolerių, vėliau 400 dolerių ar daugiau, nes jis ir toliau uždirbtų pelno. Kaip rašė Mises‘as, „visada bus žmonių, kuriems knietės pasinaudoti skirtumu tarp vyraujančio darbo užmokesčio ir ribinio darbo produktyvumo. Jų paklausa darbui grąžins darbo užmokestį į tas aukštumas, kurias sąlygojo ribinis darbo produktyvumas“.
Net jei kai kurie darbdaviai iš tiesų išnaudoja savo darbuotojus mokėdami jiems mažiau nei jų sukuriamas ribinis pajamų produktas, toli gražu nėra akivaizdu, kad tai pirmiausia duos naudos darbdaviams, jei iš viso duos. Konkurencija produktų rinkoje gali priversti juos perkelti sąnaudų taupymą ant vartotojų pečių žemesnių kainų forma, o tai būtų naudinga samdomiems darbuotojams.
Vienintelė galima situacija, kai išnaudojimas gali pavykti, yra tada, kai egzistuoja visuotinis darbdavių kartelis, kuris veikia kaip tvirtas susitarimas be sukčiavimų, visiems darbdaviams susitariant mokėti algas, žemesnes nei ribinis produktyvumas. Vienintelis toks žinomas pavyzdys – kaip ir visuotinio darbuotojų išnaudojimo pavyzdys – yra socializmo sąlygos, kai valstybė yra darbdavys monopolininkas. Kapitalizmo sąlygomis taip niekada nenutiko ir net negali nutikti dėl gerai žinomų sukčiavimo problemų, būdingų visiems karteliams, ypatingai tokiems gigantiškiems kaip visuotinis darbdavių kartelis. Mises‘as rašė, jog „buvo pademonstruota, kad niekur ir niekados nevaržomoje rinkos ekonomikoje tokių kartelių egzistavimas negali būti atrastas“.
Kita „viršesnių derybinių galių“ paklydimo priežastis ta, jog kalbantieji apie šią abejotiną teoriją paprastai „darbą“ apibūdina kaip homogeninį, kai jis aiškiai toks nėra. Mises‘as tiesiog puikiai paaiškino šio fakto svarbą:
„Tai, kas darbo rinkoje perkama ir parduodama, nėra „darbas bendrąja prasme“, o apibrėžtas specifinis darbas, tinkamas nustatytoms paslaugoms suteikti. Kiekvienas verslininkas ieško darbuotojų, kurie tiktų atlikti šias specifines užduotis, kurių jam reikia, kad įgyvendintų savo planus. Jis turi atitraukti šiuos specialistus iš tų darbo vietų, kuriose jie yra šiuo metu. Ir vienintelė priemonė, kuria jis gali tą pasiekti, yra pasiūlyti jiems didesnį darbo užmokestį. Kiekviena verslininko planuojama naujovė… pareikalauja samdyti darbuotoją, lig tol besidarbavusį kitur“.
Realybėje profsąjungų atstovavimas kenkia daugumai darbuotojų – priešingai nei teigia viršesnės derybinės galios šalininkai. Pirma, profsąjungos gali būti naudingos tik kai kuriems savo nariams – tiems, kurie nepraranda darbo dėl atlyginimų, kurie pakeliami aukščiau rinkos atlyginimų lygio, kai profsąjungos panaudoja grasinimus streikuoti ir kitas priemones. Kiti gi profsąjungų nariai, paprastai turintys mažiausiai darbo patirties, savo darbo neteks. Kadangi šie ieškos darbo kitur, įskaitant ir profsąjungoms nepriklausančias darbo vietas, ten nuėję tokie darbuotojai bus linkę mažinti atlyginimo dydį. Apskritai galima pasakyti, kad beveik visa nauda, kurią gauna profsąjungoms priklausantys darbuotojai, yra profsąjungose nesančių darbuotojų sąskaita, nes dėl profsąjungų galių šie netenka galimybės dirbti.
JAV ir kitose šalyse yra įstatymas, vadinamas „privileginiu“ („exclusivity“), suteikiantis profsąjungoms teisėtą monopoliją darbuotojų atstovavimo versle. Bet kuriam darbuotojui, priklausančiam profsąjungos „derybiniam skyriui“, draudžiama derėtis individualiai ar pasitelkti bet kurį kitą derybų agentą ar net profsąjungą.
Vienas iš privilegijuoto atstovavimo įstatymo padarinių yra tas, kad produktyvesni profsąjungas turinčių kolektyvų darbuotojai paprastai atsiduria blogesnėje padėtyje, nes jiems teisėtai neleidžiama gauti didesnio atlyginimo nei bendras profsąjungos algų lygis. Iš tiesų, profsąjungų poveikis visada buvo sumažinti atlyginimų išsisklaidymą, arba sumažinti produktyviausiems darbuotojams mokamas algas, tuo tarpu keliant jas ne patiems produktyviausiems. Kitais žodžiais tariant, dėl profsąjungų derėjimosi geriausi darbuotojai tampa baudžiami, o mažiausiai produktyvūs praturtinami. Tai tik viena iš priežasčių, kodėl darbdaviai yra pasirengę bet kam, kad tik išvengtų profsąjungų steigimosi savo įmonėse: apdovanoti vidutinybes ir bausti aukštesnės kokybės veiklą tikrai nėra tas kelias, siekiant išlikti konkurencingiems globalioje ekonomikoje.
Thomas DiLorenzo, ekonomikos proferosius, Lojolos universitetas, JAV
2004-10-10
Straipsnis, „Laisvoji rinka” 2004 Nr. 3
Per pastarąjį pusmetį Lietuvoje daug diskutuota apie minimalios algos ir atlyginimų kėlimą apskritai. Ypač staigiai didinta minimali alga jau dabar siekia 500 litų per mėnesį, ir žadama dar ją kelti. Nerimo kalbos ir apie nesenstantį mitą, esą darbuotojas pats negali tartis dėl atlyginimo dydžio, nes darbdavys visada yra geresnėje padėtyje, o algų didinimu turėtų rūpintis valdžia arba profsąjungos…
Šiame straipsnyje atskleidžiama, kodėl yra klaidinga manyti, jog darbdaviai yra visagaliai, ir aiškiai parodoma, kas sudaro darbuotojo vertę ir kaip darbo rinka reaguoja į prievarta aukščiau rinkos lygio sukeltus darbo užmokesčius…
Straipsnio autorius Thomas DiLorenzo dirba ekonomikos profesoriumi Lojolos koledže Merilende. Šiais metais jis išleido savo naująją knygą „Kaip kapitalizmas išgelbėjo Ameriką: nepapasakota mūsų šalies istorija nuo piligrimų iki šių laikų („How Capitalism Saved America: The Untold History of Our Country, From the Pilgrims to the Present“). Straipsnis publikuotas interneto portale www.mises.org.
