Nors ir ribotai, pasiūla ir paklausa buvo įsileistos į energetikos sferą, o jų sąveika lemia benzino kainų šuolius ir atoslūgius. Antai didelė paklausa ir reguliaciniai pasiūlos apribojimai, dar labiau paaštrinti keleto uragano atvejų, šalyje išprovokavo benzino kainų šuolį. Vėliau, kai uraganų pažeisti naftos gavybos terminalai buvo atstatyti, benzino kainos ėmė ristis žemyn.
Kadangi kainos nėra reguliuojamos, iki šiol JAV nepatyrė nė vieno reikšmingo degalų stygiaus. Deja, Kongresas jau stropiai darbuojasi, kad padarytų tam galą. Ekonomikos neišmanančios visuomenės pastūmėtas, neseniai Kongresas surengė naftos kompanijų vadovams vieną iš savo reguliarių „Didžiųjų inkvizicijų“ ir pareikalavo jų atsakyti į klausimą, kaip šie drįstą pelnytis iš amerikietiškosios laisvos verslininkystės sistemos.
Kaltinimai „kainų išpūtimu“, t.y. leidimu rinkos jėgoms pačioms nustatyti kainas, plinta taip pat greitai kaip ir raginimai reguliuoti kainas. Tokie raginimai ne visada vadinami „kainų reguliavimu“, tačiau jiems parenkamas koks dailus eufemizmas kaip kad „įstatymai prieš kainų išpūtimą“. O tai yra vienas ir tas pats dalykas.
Kova ir argumentai prieš kainų reguliavimą nėra tik akademinės pratybos, apsiribojančios vien ekonominiais vadovėliais. Egzistuoja keturių tūkstantmečių istorija, liudijanti apie daugybę ekonominių katastrofų, kurias sukėlė kainų reguliavimas. Ši istorija iš dalies yra atspindėta puikioje knygoje Forty Centuries of Wage and Price Controls („Keturiasdešimt uždarbio ir kainų reguliavimo šimtmečių“), kurią parašė Robertas Šutingeris (Robert Schuettinger) ir Emonas Batleris (Eamon Butler) (primą kartą knyga publikuota 1979 m.).
Autoriai pradeda Žano Filipo Levio (Jean-Philippe Levy), knygos The Economic Life of the Ancient World („Senovinio pasaulio ekonominis gyvenimas“) autoriaus, citata, pabrėždami, kad III a. pr.m.e. Egipte „egzistavo visaapimantis valstybės dalyvavimas“ reguliuojant javų gamybą ir prekybą. „[V]isos kainos buvo nustatomos dekretais visuose lygiuose“. Ši „kontrolė išsiplėtė iki bauginančių proporcijų. Egzistavo ištisa armiją kontrolierių“.
Egiptiečių ūkininkai taip įsiuto ant kainų kontrolierių, jog daugelis tiesiog ėmė ir paliko savo ūkius. Šimtmečio pabaigoje „Egipto ekonomika buvo žlugusi, taip kaip ir šios šalies politinis stabilumas“.
Prieš kokius keturis tūkstančius metų Babilone galiojęs Hamurabio kodeksas buvo ištisas kainų reguliavimų labirintas. „Jei asmuo samdo laukų darbininką, privalo jam atseikėti 8 gurus grūdų per metus“; „jei asmuo samdo piemenį, privalo jam duoti 6 gurus grūdų per metus“; „jei asmuo nuomoja 60 tonų valtį, už nuomą privalo sumokėti šeštąją sikelio dalį sidabro per dieną“. Ir taip toliau… Tokie įstatymai „slopino imperijos ekonomikos plėtrą ne vieną amžių“, ir apie tai byloja istorijos šaltiniai. Vos tik priimti, šie įstatymai iš karto „pradėdavo stipriai keisti žmonių likimus“.
Senovės Graikija taip pat reguliavo grūdų kainas ir turėjo „daugybę grūdų kontrolierių, kurių darbas buvo nustatyti tokias grūdų kainas, kokios Atėnų valdžiai atrodė teisingos“. Graikų kainų reguliavimai neišvengiamai sukeldavo grūdų stygių, tačiau senovės verslininkai uždirbdavo tūkstančius dėl bado, apeidami šiuos neteisingus įstatymus. Nepaisant to fakto, kad Graikijoje už kainas reguliuojančių įstatymų pažeidimą būdavo taikoma mirties bausmė, šių įstatymų „buvo beveik neįmanoma laikytis“. Kainas reglamentuojantys įstatymai išprovokuodavo deficitą, o pastarasis sudarydavo sąlygas juodajai rinkai – didelei pačios visuomenės naudai.
284 m.e. metais Romos imperatorius Diokletianas sukėlė infliaciją paleidęs į apyvartą per daug grynųjų pinigų, o po to „nustatęs maksimalias kainas, kuriomis gali būti parduodama jautiena, grūdai, kiaušiniai, drabužiai ir kiti daiktai, bei įvedęs mirties bausmę tam, kuris parduodavo savo prekes už aukštesnę kainą“. Kaip teigia knygos autoriai, cituodami vieną senovės istoriką, rezultatas išėjo toks, kad „žmonės rinkai nebetiekė jokių prekių, nes negalėjo jų parduoti priimtinomis kainomis, o tai sukėlė tokį maisto stygių, kad galiausiai, kai nuo bado išmirė daugybė žmonių, įstatymo buvo atsisakyta“.
Kalbant apie ne tokius senus laikus galima paminėti, kad revoliucinė Džordžo Vašingtono armija fronte vos nemirė iš bado dėl to, jog Pensilvanijos ir kitų kolonijinių valstijų vyriausybės nustatinėjo maisto kainas. Pensilvanijos valdžia ypatingai reguliavo „armijai reikalingų daiktų“ kainas ir taip paskatino pražūtingą deficitą visų prekių, kokių tik reikėjo armijai. Kontinentinis kongresas tada gana apdairiai pasielgė priimdamas rezoliuciją prieš kainų reguliavimą, kuri skelbė: „Jei praktika parodys, kad prekių kainų reguliavimas yra ne tik neefektyvus siekiant pageidautų tikslų, bet dar ir sukelia neigiamų padarinių, nusprendžiame, kad kelioms valstijoms yra rekomenduotina atšaukti ar laikinai sustabdyti galiojimą įstatymų, ribojančių, reguliuojančių ar varžančių bet kokių prekių kainas“. Knygos autorių teigimu, „dėl šio politikos pasikeitimo iki 1778 m. rudens armija tapo gana gerai aprūpinta reikiamais daiktais“.
Prancūzijos politikai kartojo tas pačias klaidas po savo revoliucijos, kai 1793 m. priėmė vadinamąjį „Maksimumo įstatymą“, kuris pirmą nustatė grūdų ir daugelio kitų produktų kainų ribas. Kaip ir reikėjo tikėtis, „kai kuriuose [Prancūzijos] miestuose žmonėms taip ėmė trūkti ko valgyti, kad jie tiesiog alpdavo gatvėse nuo maisto stokos“. Įvairių provincijų atstovai rašė vyriausybei Paryžiuje, kad iki naujojo kainų reguliavimą įteisinusio įstatymo „produktai į mūsų rinkas buvo tiekiami, tačiau vos tik mes nustatėme maksimalias kviečių ir rugių kainas, daugiau šių grūdų savo rinkose nebeišvydome. Buvo tiekiami tik tie javai, kuriems nebuvo nustatytos maksimalios pardavimo kainos“. Prancūzijos valdžia buvo priversta panaikinti nelemtąjį kainas reguliuojantį įstatymą po to, kai jis, tikrąja to žodžio prasme, numarino tūkstančius gyventojų. Kai Robespjeras Paryžiaus gatvėmis buvo vežamas į egzekuciją, minios šaukė: „Štai ateina purvinasis Maksimumas!“ Jei tik iš šios pamokos būtų pasimokę dabartiniai politikai.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Amerikos centrinių planuotojų ekonominė politika buvo dar totalitariškesnė nei buvusių nacių.
Pokarinės Vokietijos okupacijos metu Amerikos „planuotojams“ netgi patiko nacių vykdyta ekonomikos kontrolė, įskaitant kainų reguliavimą, kas iš tikrųjų stabdė ekonomikos atsigavimą. Skandalingo garso nacis Hermanas Geringeris apie tai net dėstė amerikiečių karo korespondentui Henriui Teilorui! Knygoje smulkiai aprašomi Geringerio žodžiai:
„Jūsiškė Amerika ekonomikos srityje daro tiek daug dalykų, kurie, kaip mes patys supratome, mums sukėlė nemažai rūpesčių. Jūs stengiatės kontroliuoti žmonių atlyginimus ir kainas – žmonių darbą. Jei taip elgiatės, tada turite kontroliuoti ir žmonių gyvenimus. Jokia šalis negali to daryti tik iš dalies. Aš tai mėginau ir tai nepavyko. Taip pat jokia šalis negali to daryti ir visiškai, iki galo. Tai taip pat mėginau ir man nepavyko. Jūs nesate geresni planuotojai nei mes. Manau, kad jūsų ekonomistai turėtų paskaityti apie tai, kas atsitiko čia“.
Tašką kainų reguliavimo istorijoje Vokietijoje padėjo Ekonomikos ministras Liudvikas Erhardas vieną 1948 m. sekmadienį, kai okupacinė amerikiečių valdžia nedirbo ir negalėjo jo sustabdyti. Taip gimė vadinamasis „Vokietijos ekonomikos stebuklas“.
Kainų reguliavimas taip pat tapo „energetinės krizės“ 1970-aisiais ir Kalifornijos energetinės krizės 1990-aisiais priežastimi (ten nebuvo reguliuojama tik didmeninė elektros energijos, o mažmeninė – reguliuojama). Daugiau kaip keturis tūkstančius metų diktatoriai, despotai ir visų lygių politikai matė kainų kontrolę kaip aukščiausią priemonę pažadėti visuomenei „kažką veltui“.
Rankos mostu ar įstatymų leidybos plunksnos brūkštelėjimu žmonėms žadama visus produktus ir prekes paversti pigesniais. Ir daugiau kaip keturis tūkstantmečius rezultatas būdavo vis toks pats: deficitas, kartais net katastrofiško masto; produktų kokybės smukimas; juodosios rinkos suklestėjimas, kur kainos realiai esti aukštesnės ir veši kyšininkavimas; tautos gamybinių pajėgumų žlugdymas tose pramonės šakose, kuriose kainos reguliuojamos; stambūs rinkos iškraipymai; engiančios ir tironiškos kainas kontroliuojančios biurokratijos sukūrimas; pavojingas politinės galios sutelkimas kainų reguliuotojų rankose.
Štai ką ekonomikos neišmananti Amerikos visuomenės dalis dabar Kongreso reikalauja padaryti su šiandienos energetikos sektoriumi. Belieka viltis, kad neseniai įvykę „klausymai“ Kongrese apie benzino kainas buvo tik eilinė viešųjų ryšių šarada.
2006-02-06
Straipsnis, „Laisvoji rinka” 2005 Nr.4
Pastaruoju metu Lietuvoje nemažai kalbama apie kainų reguliavimą ir raginama kontroliuoti degalų, energijos išteklių, maitos prekių (dėl euro įvedimo) ir kt. kainas. Tokio reguliavimo iniciatoriai įsivaizduoja, kad šitaip jie gina vartotojus. Tačiau net neatmenamų laikų istorija liudija, kaip tokios priemonės žiauriai smogdavo pačiai ginamajai visuomenei.
„Laisvosios rinkos“ skaitytojams siūlomas straipsnis buvo publikuotas Mizeso instituto tinklalapyje (www.mises.org) 2005-11-10. Jo autorius, Thomas DiLorenzo, yra Mizeso universiteto, JAV, narys ir ekonomikos profesorius Lojolos koledže Merilende, knygų How Capitalism Saved America (“Kaip kapitalizmas išgelbėjo Ameriką”; 2004 m.) ir The Real Lincoln (“Tikrasis Linkolnas”; 2003 m.) autorius.
