Todėl institutas siūlo (1) nedrausti steigti naujų sodininkų bendrijų ir (2) įtvirtinti steigiamos sodininkų bendrijos narių pareigą susikurti ir finansuoti reikiamą infrastruktūrą patiems bei savivaldybės pareigą, įvykdžius nustatytus reikalavimus, leisti prisijunti prie esamos ar planuojamos infrastruktūros.Toliau – LLRI argumentai ir pasiūlymai, kurie buvo pateikti Vyriausybei ir Aplinkos ministerijai.
***
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo sodininkų bendrijų įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 12, 15, 16, 21, 22, 28 straipsnių, antrojo ir trečiojo skirsnių pavadinimo pakeitimo ir 9, 10, 13, 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektą (toliau – Projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus.
Dėl draudimo steigti naujas sodininkų bendrijas
Projekto nuostatos uždraudžia steigti naujas sodininkų bendrijas. Toks reguliavimas pasirinktas kaip priemonė panaikinti „lengvatines sąlygas sodininkų bendrijų nariams privatizuoti bendrojo naudojimo valstybinę žemę, dalinti žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir chaotiškai užstatyti gyvenamųjų namų kvartalais be reikiamos infrastruktūros išdėstymo“.
Draudimas steigti naujas bendrijas yra neproporcingas siekiamam tikslui – užtikrinti tinkamą bendrojo naudojimo objektų valdymą, priežiūrą ir naudojimą. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad šiam tikslui pasiekti trukdo „lengvatinės sąlygos privatizuoti bendrojo naudojimo žemę“. Šios „lengvatinės sąlygos“, kad „valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams, taip pat kiti mėgėjų sodo teritorijoje esantys žemės sklypai – jų naudotojams“, yra numatytos Žemės įstatymo 10.5.2 str. Todėl, jei problemą sukelia toks reguliavimas, reikėtų tobulinti Žemės įstatymą, o ne kitame teisės akte, t. y. Sodininkų bendrijų įstatyme, įtvirtinti papildomus suvaržymus pasinaudoti Žemės įstatymo suteikta išimtine teise sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams ir mėgėjų sodo teritorijoje esančių sklypų naudotojams pirkti valstybinės žemės sklypus be aukciono.
Siūlomas draudimas taip pat argumentuojamas tuo, neva sodų plėtra sąlygoja netinkamą infrastruktūros plėtrą ir gali kainuoti papildomų lėšų savivaldybėms. Tačiau šiame argumente netinkamai interpretuojama savivaldybės funkcija infrastruktūros atžvilgiu. Pagal Projekto autorių minimą Vietos savivaldos įstatymo 6.30 str. savivaldybė organizuoja „šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymą”, o pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 11.1 str. „savivaldybių institucijos organizuoja ir koordinuoja geriamojo vandens išgavimą, tiekimą ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą savivaldybės teritorijoje”. Atkreipiame dėmesį, kad šios įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios savivaldybes užtikrinti, kad visi savivaldybės gyventojai turėtų atitinkamą infrastruktūrą bet kurioje jiems pageidaujamoje vietoje. Tokiu būdu infrastruktūros plėtra gali būti problematiška tik tokiu atveju, jei savivaldybė sau prisiima per dideles funkcijas ir pati pradeda tiekti infrastruktūrą. Ir atvirkščiai, jei savivalda laikosi Vietos savivaldos įstatyme numatytų funkcijų, problemos neiškyla, o į infrastruktūrą investuoja patys žemės savininkai (sodininkai).
Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvoje sėkmingai veikia privačios gatvės (pvz., Ginkūnai, Šiaulių raj. ), kurias įrengė, apmokėjo ir prižiūri privatūs savininkai. Didžioji dalis elektros energijos tinklų soduose neseniai taip pat priklausė sodininkams; jų pardavimas elektros tinklams paspartėjo tik valstybei įpareigojus skirstomųjų tinklų įmones nupirkti sodininkams priklausančius elektros energijos tinklus. Tai rodo, kad privati infrastruktūra gali veikti ir veikia. Tad, jei infrastruktūros sukūrimo ir išlaikymo išlaidos, kaip ir pridera, būtų paliktos žemės savininkams (sodininkams), savivaldybė nepatirtų papildomų išlaidų, o tai savo ruožtu nebūtų priežastis drausti naujų sodininkų bendrijų atsiradimo.
Infrastruktūra nėra tik įrenginiai geriamam vandeniui tiekti ar nuotekoms valyti, tai ir elektros tinklai, gatvės ir t.t. Tačiau nei valstybė, nei savivaldybės nėra įpareigotos sukurti šios infrastruktūros. Asmenys, turintys žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir norintys verstis mėgėjų sodininkystės veikla, turėtų patys, privačiomis lėšomis, pasirūpinti jų veiklai reikalingos infrastruktūros sukūrimu ir prieinamumu sodininkų bendrijos nariams. Kokia yra „reikiama infrastruktūra“, sprendžia privačios nuosavybės savininkai pagal planuojamos veiklos intensyvumą. Pavyzdžiui, jei savininkai ruošiasi sodininkų bendrijoje praleisti tik vieną popietę per savaitę, geriamo vandens galima atsivežti. Tokiu atveju investuoti į infrastruktūrą būtų neekonomiškas sprendimas. Savivaldybė turėtų leisti, esant poreikiui, sodininkų bendrijos nariams, t. y. privatiems žemės savininkams, prisijungti prie esamos ar planuojamos rengti infrastruktūros (vandentiekio, elektros tinklų ir pan.), bet ne prisiimti įsipareigojimus užtikrinti jos buvimą.
Per platus koordinavimo ir organizavimo funkcijos aiškinimas ir įpareigojimas vietos valdžią rūpintis infrastruktūra nepagrįstai padidintų savivaldos išlaidas (teiginys aiškinamajame rašte, kad Projekto įgyvendinimui nereikės valstybės biudžeto lėšų, yra klaidinantis) ir neproporcingai suvaržytų žemės savininko teises naudotis savo nuosavybe.
Sodininkų bendrijos steigimas yra žemės savininkų teisė burtis į bendrą veiklą, atitinkančią Sodininkų įstatymo mėgėjiškos sodininkystės apibrėžimą. Kadangi sodininkų bendrijų steigimas pats savaime nėra problema, jo drausti nereikia. Problematiškas yra Žemės įstatymo reguliavimas, numatantis išimtis iš valstybinės žemės privatizavimo tvarkos, ir savivaldybės įpareigojimas visais atvejais užtikrinti infrastruktūrą. Todėl siūlome:
1) nedrausti steigti naujų sodininkų bendrijų;
2) Projekto 6 str. dėstomoje Sodininkų bendrijų įstatymo antrajame skirsnyje „Mėgėjų sodo teritorijos ir sodų sklypų tvarkymas bei naudojimas“ įtvirtinti steigiamos sodininkų bendrijos narių pareigą susikurti ir finansuoti reikiamą infrastruktūrą patiems bei savivaldybės pareigą, įvykdžius nustatytus reikalavimus, leisti prisijunti prie esamos ar planuojamos infrastruktūros.
