Šiais metais Konkurencijos taryba įmonių koncentracijos srityje skyrė baudų beveik už 135 mln. Lt. Tačiau – didžiąją dalį visų nutarimų tradiciškai sudaro ne pažeidimai, o leidimai dėl įmonių susijungimo. Taigi ar įmonių koncentracijos priežiūra turėtų būti ta sritis, kuriai Konkurencijos taryba skiria didžiausią dėmesį? Mąstant logiškai, Tarybai reikėtų dėmesį skirti reikšmingesniems tyrimams, tačiau realybė tokia, kad leidimų išdavimui savo laiką skirti Konkurencijos tarybą įpareigoja įstatymai.
Pagal dabar galiojantį Konkurencijos įstatymą, ūkio subjektai turi pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti jos leidimą susijungti tada, kai įmonių bendrosios pajamos yra didesnės nei 50 mln. Lt kartu sudėjus arba kai kiekvieno iš ūkio subjektų pajamos yra didesnės nei 5 mln. Lt. 2013 m. apie pusę visų Konkurencijos tarybos nutarimų ir buvo būtent dėl koncentracijos vykdymo. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad iš šių nutarimų tik vienas buvo susijęs su Konkurencijos įstatymo normų pažeidimu, o didžioji dalis likusiųjų – tiesiog leidimai įmonėms susijungti.
Taigi, dabar galiojantis teisinis reguliavimas šioje srityje Konkurencijos tarybai nepalieka galimybių sukoncentruoti savo veiklos į stambius konkurencijos tyrimus. Jei ūkio subjektų pajamos viršija nustatytą ribą, kreiptis į Konkurencijos tarybą ir gauti jos leidimą susijungti – privaloma.
Dabar galiojančios informavimo apie įmonių susijungimą ribos apsunkina ir pačios Konkurencijos tarybos, ir ūkio subjektų veiklą. Konkurencijos taryba, užuot skyrusi dėmesį stambiems tyrimams, turi eikvoti savo laiką tyrimams dėl koncentracijos ir leidimų išdavimui.
Žemos ribos paprasčiausiai reiškia didesnes sąnaudas įmonėms. Už leidimą susijungti įmonės turi mokėti valstybei rinkliavą nuo 5.600 iki 11.200 Lt (priklausomai nuo apyvartos). Nepamirškime ir sąnaudų teisinėms paslaugoms – juk paruošti visus reikiamus dokumentus taip pat kainuoja. Galų gale brangus ir pats laikas, kuris yra iššvaistomas laukiant sprendimo ir galimybės realizuoti potencialią susijungimo naudą.
Šios problemos sprendimo būdas paprastas – didinti pajamų ribas, nuo kurių būtina informuoti Konkurencijos tarybą ir gauti jos leidimą įmonių susijungimui. Tai reikia padaryti dar ir dėl to, kad dabar galiojančios ribos nebeatitinka nei ekonominės situacijos, nei verslo lūkesčių.
1999 m., kai buvo priimtas šis įstatymas, tik apie 100 įmonių gavo 30 mln. Lt bendrųjų pajamų. 2013 m. jau kiek daugiau nei 200 įmonių gavo daugiau nei 70 mln. Lt bendrųjų pajamų. Tai reiškia, kad visiems šiems ūkio subjektams, prisijungiant kitą, kad ir smulkią, įmonę, reikėtų gauti Konkurencijos tarybos leidimą.
Lyginant Lietuvos koncentracijos ribas su kitose Europos Sąjungos šalyse numatytu reguliavimu, išvada tokia pati – koncentracijos riba Lietuvoje yra per žema. Pavyzdžiui, Airijoje informavimo apie įmonių susijungimą riba yra 40 mln. Eur, Latvijoje – 35,5 mln. Eur.
Kokios perspektyvos artimiausiu metu pakeisti šią ribą į tokią, kuri atitiktų šalies ekonomikos augimo tempus ir įmonių situaciją? Puikios. Kaip tik dabar, įvedant eurą, keičiamas ir Konkurencijos įstatymas.
Pagal naują įstatymo redakciją 50 mln. Lt riba bus keičiama į 15 mln. Eur ribą. Tai realiai reikštų daugmaž 1,8 mln. Lt pokytį. O 5 mln. Lt riba bus keičiama į 1,5 mln. Eur. Tai atneštų 180.000 Lt pokytį. Viena vertus, tai šiek tiek pakelia informavimo apie koncentraciją ribas ir tai galima vertinti kaip administracinės naštos ūkio subjektams ir Konkurencijos tarybai mažinimą. Kita vertus, įvertinus ekonominius rodiklius ir kitose šalyse galiojantį teisinį reguliavimą, galima daryti tik vieną išvadą – toks pokytis yra juokingai mažas. Dabartinę informavimo ir leidimo susijungti ribą būtina didinti bent jau iki kaimyninės Latvijos dydžio – 35,5 mln. Eur.
