Daugelis žino, kad centriniai bankai kuria pinigus, t. y. juos daugina, reguliuoja jų kiekį – tai svarbi pinigu politikos dalis.Tačiau ne visi žino, kad pinigus kuria ir komerciniai bankai. Tai svarbu ne tik dėl to, kad didžioji dalis pinigų (plačiąja prasme) yra sukurti komercinių bankų, tačiau ir dėl to, kad tai svarbus finansų sistemos rizikos šaltinis.
Centrinių bankų sukurtų pinigų kiekį atspindinti pinigų bazė (grynieji pinigai apyvartoje ir komercinių bankų depozitai bei rezervai centriniuose bankuose) 2013 m. liepą Lietuvoje sudarė 17 mlrd. litų. Tačiau bendras pinigų kiekis šalyje buvo kur kas didesnis. Pinigų junginys Pi (grynieji pinigai ir vienadieniai indėliai komerciniuose bankuose) buvo 37 mlrd. litų, platesnis pinigų kiekio rodiklis P2 (Pi ir kiti trumpalaikiai indėliai) siekė 54 mlrd. litų. Tad pinigų kiekis ekonomikoje yra kur kas didesnis nei tik centrinio banko sukurti.
Tai lemia dalinių atsargų bankininkystė, kai, pasidėjus lėšas į sąskaitą ar kaip indėlį, jos atsiduria banko balanse ir šis turi teisę jomis naudotis, pavyzdžiui, skolinti kitiems klientams. Svarbu tai, kad teisės naudotis savo pinigais nepraranda ir pats indėlininkas. Tad kažkieno į banką padėtas 1000 litų grynaisiais užfiksuojamas kaip banko turtas, suteikiantis teisėjam išduoti naujų paskolų, o jos išduodamos elektroniniu būdu įrašant reikiamą pinigų sumą (pavyzdžiui, 2000 litų) į pasiskolinusio asmens sąskaitą.Taip komercinis bankas sukuria naujus pinigus: tiek pasidėjęs 1000 litų į sąskaitą, tiek pasiskolinęs 2000 litų turi teisę naudotis lėšomis. Taigi, iš 1000 tapo 3000 litų.
Šią komercinių bankų teisę kurti pinigus kiek apriboja privalomų atsargų normos reikalavimas, kuris teigia, kad komercinis bankas privalo laikyti atsargas.Tai yra centriniame banke laikomos komercinio banko lėšos, kurios apskaičiuojamos nuo šio įsipareigojimų (žmonių indėlių, sąskaitose
laikomų pinigų ir kt.). Lietuvoje privalomų atsargų norma šiuo metu siekia 3 proc. Tačiau toks mažas privalomų atsargų reikalavimas menkai apriboja komercinių bankų galimybes kurti pinigus. Statistika rodo, kad 2012 m. liepą Lietuvoje komercinių bankų pinigai sudarė 72 proc. visų pinigų (P2). Euro zonos šalyse šis rodiklis 2012 m. siekė 81 proc, JAV – 74 proc.
Yra teigiančių, kad atsargų normos reikalavimas visiškai neapriboja komercinių bankų galimybių kurti pinigus. Realybėje indėlio padėjimo ir paskolos davimo procesas vyksta atvirkščiai: ne indėlis leidžia bankui išduodi paskolą, o bankas išduoda paskolą (t. y. sukuria pinigus elektroniniu įrašu pasiskolinusio sąskaitoje) ir tik vėliau ieško privalomų atsargų.Tai jis daro arba prisitraukdamas indėlininkų, arba tiesiog pasiskolindamas iš centrinio banko (šis, siekdamas palaikyti bankų stabilumą, visada padeda). Todėl banko paskolų teikimas ir pinigų kūrimas yra neribotasis priklauso ne nuo indėlininkų ar centrinio banko veiksmų, o nuo paties komercinio banko skolinimo politikos ir (ar) norinčių pasiskolinti. Kad ir kuris požiūris į komercinių bankų pinigų kūrimą būtų teisingesnis, dalinių atsargų bankininkystė sukelia tuos pačius neigiamus padarinius kaip ir centrinių bankų pinigų dauginimas. Pirmiausia tai infliacija. Pinigų kiekiui ekonomikoje augant sparčiau nei sukuriamų prekių ir paslaugų kiekiui, kainos didėja. Be to, pinigų kiekio augimas nėra neutralus. 1974 m. austrų ekonominės minties mokyklos atstovas Friedrichas Augustas Hayekas gavo Nobelio premiją už austrų verslo ciklų teoriją, kuri teigia, kad dirbtinis pinigų kiekio didinimas nulemia ekonomikos ciklus, iškraipo gamybos struktūrą, sukelia dirbtinį pakilimą, po kurio neišvengiamai ateina nuosmukis. Dar vienas neišvengiamas dalinių atsargų bankininkystės padarinys yra sisteminė bankų sektoriaus rizika. Komerciniai bankai naudodamiesi indėlininkų lėšomis ir daugindami pinigus bet kuriuo momentu turi daugiau potencialių įsipareigojimų nei likvidaus turto (t. y. grynųjų ar lėšų centrinio banko sąskaitoje) jiems tenkinti.Tai reiškia, kad, jei visi indėlininkai vienu metu norėtų atsiimti jiems teisėtai priklausančias lėšas, pinigų banke elementariai pritrūktų (įvyktų vadinamasis bank run). Vienas centrinių bankų tikslų yra šią sisteminę riziką kuo labiau sumažinti, pavyzdžiui, nustatyti privalomas kapitalo taisykles, prireikus skolinti komerciniams bankams, išpirkti jų turtą ar net nacionalizuoti. Tačiau tai padeda ne visada.
Seime užregistruotas įstatymo projektas, kuriuo siekiama virtinti galimybę laikantiems savo pinigus bankuose sumažinti šią dalinių atsargų bankininkystės keliamą riziką. Siūloma tobulinti depozitinių sąskaitų reglamentavimą, kuris numatytų, kad bankas neturi teisės valdyti, naudoti pinigų ir disponuoti lėšomis, kurios yra šiose sąskaitose. Bankas privalės šiuos pinigus atskirti nuo kitų lėšų, jas investuoti į saugų turtą arba apdrausti. Už depozitinėje sąskaitoje laikomus pinigus nebūtų mokamos palūkanos, be to, ši paslauga kainuotų. Tačiau kiekvienas norintis apsaugoti savo lėšas pats rinktųsi, ar ši kaina jam priimtina. Žinoma, reikia įvertinti, ar įstatymo projekte numatytos lėšų apsaugos priemonės pakankamos, tačiau ši iniciatyva yra sveikintina ir reikalinga tiems, kurie suinteresuoti savo laikomų pinigų saugumu ir pasiruošę už tai sumokėti.
