Prieš 25 metus griuvo Berlyno siena. Griuvęs komunizmo sistemos simbolis gerai iliustruoja socialistinės ekonomikos realybę. Berlyno sieną sovietai pastatė ne todėl, kad į darbininkų ir valstiečių rojų veržėsi alkani, kapitalizmo sistemos išnaudojami darbininkai. Atvirkščiai, į Vakarų Berlyną pėsčiomis, savadarbiais šarvuotais autobusais-taranais, skraidyklėmis ir tuneliais bėgo sovietinio „rojaus“ atsikandę Rytų Vokietijos gyventojai.
Bėgo, nes norėjo žodžio laisvės – kalbėti ką nori, kada nori, be baimės, kad kas nors klausosi. Bėgo, nes nenorėjo 20 metų laukti paskyros teisei nusipirkti iš medvilnės pramonės atliekų pagaminto „Trabanto“. Palyginimui: 1983-iaisiais JAV tūkstančiui gyventojų teko 540 automobilių, Rytų Vokietijoje – 180, Sovietų Sąjungoje – 36.
Tol, kol gyvi bus žmonės, kurie tai matė savo akimis, tol nuo atviros komunizmo formos viruso turėsime imunitetą. Bet kuris veikėjas, įsisiautęs į šimtasiūlę ir pasiėmęs raudoną vėliavą, Lietuvoje yra pasmerktas būti apmėtytas sugedusiais pomidorais ar tiesiog ignoruojamas. Taip, kaip ignoruojami yra pasaulio pabaigos skelbėjai ar acto garintojai.
Tačiau „švelnaus komunizmo“ ar „komunizmas žmogišku veidu“ mitas sugebėjo išlikti. Net ir kai kurių žmonių, mačiusių tikrąjį komunizmą, galvoje. Dalis žmonių sugeba save įtikinti, kad būtų visai neblogai, jei kažkas „stipria ranka“ pasakytų, kaip galvoti, ką sėti ir kokią profesiją rinktis, kad visą gyvenimą dirbtumei tame pačiame darbe. Matyt, užmiršus sovietinio lagerio kasdienybę, įsibauginus laisvės ir atsakomybės, pasakos apie ūsuotą dėdę, kuris viskuo pasirūpina, skamba patraukliau.
Kaip pasireiškia „švelnusis komunizmas“ šiandien? Pirma – gyventojai menkai reaguoja į valdžios norą kištis į kiekvieną gyvenimo žingsnį. Valdžios žmonės, kurie tikrai nėra moraliniai autoritetai, drąsiai balsuoja ir taip nusprendžia, ką mums valgyti, gerti, skaityti ar kas kiek minučių televizijoje gali būti reklama. Reakcija – jokios, išskyrus, socialinės inžinerijos šalininkų palaikymo balsus.
Antra, jokių reakcijų į norą piliečius traktuoti kaip nusikaltėlius. Perdedu? O kaip įstatymo projektas leisti sekti visų gyventojų bankų sąskaitas, net be jokios priežasties? Negana to, atsiranda sakančių, kad „jei neturi, ko slėpti, ko čia jaudintis“. Bet juk tuo ir skiriasi gyvenimas laisvoje visuomenėje nuo gyvenimo kalėjime. Jei valdžia nori matyti, kam aš leidžiu pinigus, ji turi įrodyti, kad tai yra būtina. O ne kaip sovietiniame tardymo izoliatoriuje – skaityti visų kalinių gaunamus ar siunčiamus laiškus.
Trečia, dalies valdžios žmonių mąstymas apie ūkį apsiriboja „perestroikos“ nubrėžtomis ribomis. Privačios įmonės? Taip, bet tik „nesvarbiose“ ūkio šakose. Atsisakome penkmečio planų? Gerai, bet valstybė vis tiek kontroliuos kainas ir produkcijos kiekius. Kai kuriems šiandienos politikams net tokios devinto dešimtmečio Sovietų Sąjungos lyderių mintys gali atrodyti per liberalios. Štai net ir 25-aisiais Nepriklausomybės metais: vienas nori valstybinio taksi, kitas – valstybinių degalinių, trečias – valstybinio banko. Vis išlenda ir išlenda įstatymų projektai reguliuoti kainas parduotuvėse. Ir apskritai, kuris iš žmonių, atgavusių ar nusipirkusių žemę, galėjo pagalvoti, kad 2014-aisiais vienbalsiai bus priimtas įstatymas, draudžiantis vienam piliečiui parduoti žemę kitam piliečiui? Kad save „dešiniaisiais“ vadinantys politikai siūlys kurti tarybas (kitaip tariant, sovietus), kurios spręstų, gali ar negali vienas pilietis kitam parduoti žemę?
O kur dar visi sovietų cirku, pramone ir sveikatos apsauga besididžiuojantys veikėjai? Arba visi susireikšminę ir save pasiskelbę tautos gelbėtojai, atvirai niekinantys Vakarus, nuosavybės teisę, veiklos ir žodžio laisvę, teisę apsispręsti, ką dirbti ar su kuo miegoti?
Nors betoninė Berlyno siena nebestovi, galvose Berlyno sienų – pilna. Todėl prisiminti Berlyno sienos griuvimą ir priminti gyvenimą sovietų Lietuvoje yra labai svarbu. Tai reikalinga kaip skaudus ir nemalonus skiepas. Tam, kad gimę po 1990-ųjų gėdytųsi nešioti marškinėlius su Che Guevaros, Lenino ar Stalino atvaizdu. Tam, kad anekdotais iliustruojama tragiška sovietinių dešrelių kokybė staiga netaptų kokybės ženklu. Laisvės kaina yra amžina sargyba. Jei norime išlikti unikaliais, individualiais savo laimės kalviais, o ne statistais gaujos vadų režisuojamame teatre.
