Praėjusios savaitės istorija apie ilgametę Neringos poilsiautoją papiktinusias sūnėno, dirbančio Nidoje, gyvenimo sąlygas, mero sudarytą komisiją, ieškančią sandėliukuose paslėptų darbuotojų, ir verslininkų skėsčiojimą rankomis puikiai atspindi teritorijų planavimo reguliavimo sukuriamą absurdą.
Nepaisant to, kad darbdavys yra įpareigotas rūpintis ir užtikrinti darbo, o ne gyvenimo sąlygas, Nidoje verslininkai priversti ieškoti būdų kaip spręsti apgyvendinimo problemą. Nesirūpinti kur gyvens darbuotojai neišeina. Dėl logistinių priežasčių dirbti Neringos savivaldybės ribose juos vargiai prisišauksi – gyvenamo ploto tiesiog nėra, o nuolatinio persikėlimo tiek laiko, tiek finansinės sąnaudos per didelės, kad asmuo imtųsi darbo.
Su galvos skausmu dėl nakvynės susiduria ir poilsiautojai. Todėl nuolatiniai gyventojai vasaras praleidžia sandėliukuose, garažuose ar kur pas giminaičius. Nuosavi namai su gražiomis užuolaidomis ir nesuskilusiais tualetais užleidžiami atvykusiems – poilsiautojams ir laikinam aptarnaujančiam personalui. Tas lietuviškas legendomis apipintas svetingumas – viskas, kas geriausia svečiui, o pačiam – kas lieka…
Minėta pasipiktinusi poilsiautoja sako, kad gyvenimas sandėliuke žemina žmogų. Paneigti sunku. Tačiau pasigirti būtų galima, kad įstatymai išaukština gamtos apsaugą, gamtos ir kultūrinį paveldą. Kada paskutinį kartą skaitėte apie Neringoje pastatytą pastatą, kuris nebūtų pasmerktas nugriovimui? Visi jie kenkia pamėgtai gamtai, miško ramybei, istorinei aplinkai.
Žmogus pagal teritorijų planavimo įstatymus nėra gamtos dalis. Saugoma visa supanti aplinka, bet ne jis pats ar jo nuosavybė. Statiniai šioje saugomoje teritorijoje bene griežčiausiai ribojami visoje šalyje. Dėl niekaip kelerius metus nepatvirtinamo Neringos savivaldybės bendrojo plano, detaliųjų planų rengimo procesai yra nenuspėjami. Todėl, kadangi miegoti ant akmens nesinori (kad ir tos nuostabios gamtos ir laukinių šernų apsupty), žmonės sezono metu glaudžiasi vienoje ar kitoje gyvenimui minimaliai pritaikytoje patalpoje, bet po stogu.
Vietos valdžia su priešgaisrine tarnyba ir sveikatos institucijomis priešakyje sako, kad patalpos turi būti naudojamos „pagal paskirtį, kad jose būtų atskiri elektros ir vandens apskaitos prietaisai“. Net ir šioje vietoje – ne žmogus svarbu. O tai, kad, galbūt, tame sandėliuke jis kažkur prisisėmęs vandens kaitins arbatinuką, o joks skaitliukas to neužfiksuos (nors pagal gamtos apsaugos lygį, ekologiškas malkomis kūrenamo pečiaus naudojimas lyg ir turėtų būti skatinamas – tai juk arčiau gamtos). Valdžia, drastiškai ribojanti žmogaus galimybes pasistatyti tinkamą gyvenamą plotą, neturėtų stebėtis, kad gyvenama ne pagal nustatytus standartus ar taisykles.
