Dalies politikų galvose paprasto žmogaus ir verslo atskyrimas tapo labai įprastas. Tokie politikai mėgsta sakyti, kad kas gerai verslui, tas blogai paprastam žmogui, ir atvirkščiai. Neva, jei norime pasirūpinti paprastu žmogumi, turime priimti verslui ir investuotojams nepalankius sprendimus. Pavyzdžiui, vis pasigirsta, kad turime daugiau apmokestinti kapitalą, t. y. didinti pelno mokestį, labiau apmokestinti palūkanas ar pajamas iš investicijų. Kitaip sakant, turime „atgauti“ iš verslo žmonėms priklausančius pinigus.
Tačiau naujausias Lietuvos savivaldybių indeksas, matuojantis ekonominę laisvę ir savivaldybių valdymą, rodo, kad šis supriešinimas neturi pagrindo. Savivaldybėse, kuriose daugiau investicijų – geriau gyventi visiems.
Pavyzdžiui, apskrityse, kuriose daugiau investicijų – gerokai didesnis ir vidutinis darbo užmokestis.
Vidutiniškai Lietuvoje 2013 m. vienam gyventojui teko apie 6 tūkstančius Lt materialinių investicijų. Daugiausiai jų yra Vilniaus ir Klaipėdos apskrityse (apie 8 tūkst. Lt). Būtent jose 2013 metais buvo ir didžiausias vidutinis darbo užmokestis, t. y. atitinkamai apie 2531 ir 2171 Lt. Mažiausias investicijų kiekis – Tauragės apskrityje (apie 2,7 tūkst. Lt). Šioje apskrityje mažiausias ir vidutinis darbo užmokestis – 1750 Lt. Taigi – ryšys aiškus: 1 tūkstančio litų investicijų vienam gyventojui padidėjimas reiškia 104 Lt vidutinio darbo užmokesčio padidėjimą. Tai visiškai nestebina, mat daugiau investicijų reiškia didesnį darbo našumą ir geresnę galimybę darbdaviams mokėti didesnį darbo užmokestį.
Panašiai ir su nedarbo lygiu. Mažiausias nedarbas Lietuvoje 2013 metais buvo daugiausiai investicijų turinčiose Vilniaus ir Klaipėdos apskrityse. Dešimtyje Lietuvos savivaldybių, kuriose investicijų kiekis buvo mažiausias, registruotas nedarbo lygis vidutiniškai siekė 14 proc., o dešimtyje palankiausių investicijoms savivaldybių – 11 proc. Taigi 1 tūkstančio litų investicijų vienam gyventojui padidėjimas vidutiniškai lemia 0,4 proc. punkto registruoto nedarbo sumažėjimą. Investicijos ne tik didina darbo užmokestį, tačiau ir mažina nedarbo lygį.
Įdomu ir tai, kad daugiausia investicijų turinčiose savivaldybėse yra daug mažiau skurstančių gyventojų. Todėl daug didesnę savivaldybės lėšų dalį galima skirti kitoms reikmėms, o ne socialinių išmokų ar kompensacijų už šildymą mokėjimui.
Pavyzdžiui, dešimtyje daugiausiai investicijų turinčių savivaldybių socialinės išmokos ir kompensacijos už šildymą sudaro apie 7 proc. visų savivaldybių biudžetų išlaidų. Tuo tarpu dešimtyje mažiausiai investicijų turinčių savivaldybių šių išlaidų dalis buvo net 60 proc. didesnė ir siekė apie 12 proc. visų savivaldybių išlaidų. Todėl investicijos didindamos darbo užmokestį ir mažindamos nedarbą tuo pat metu mažina ir nepasiturinčiųjų žmonių skaičių bei biudžeto išlaidas jų kompensacijoms ar socialinėms pašalpoms.
Šie Lietuvos savivaldybių indekso duomenys rodo, kad į verslo investicinę aplinką ir į žmonių pajamų, pragyvenimo lygį, nedarbą ir socialines problemas negalima žiūrėti atskirai. Tai tiesiogiai susiję. Lietuvoje nėra tokios savivaldybės, kurioje būtų mažai investicijų, bet kurioje gyvenantys žmonės gautų didesnius atlyginimus ir joje būtų žemesnis nedarbo ar skurdo lygis. Bet yra daug pavyzdžių, kuomet palanki investicinė aplinka užtikrina geresnį gyvenimą.
Ir šis ryšys nėra atsitiktinis. Įdarbinti daug žmonių ir mokėti didelius atlyginimus gali tik tie verslai, kurie yra produtyvūs, kurie gali išsiskirti ir konkuruoti. Jau seniai deklaruojame, kad Lietuvos verslo modelis turi būti paremtas ne tik pigia darbo jėga, o ir inovacijomis bei produktyvumu. To niekaip nepasieksime be investicijų.
Paprastai politikai verčia mus galvoti, kad reikia rinktis tarp žmonių gerovės ir verslo klestėjimo. Šios sovietmečiu įsigaliojusios takoskyros pagrindas yra tikrovės neatitinkantis ekonomikos supratimas, jog žemas žmonių pajamas, didelį nedarbą ar skurdą lemia neteisingas padalijimas.
Tikrovė juk tokia, kad ekonominės gerovės daug daugiau ten, kur valdžia imasi ne perdalijimo funkcijos, o palankių verslo sąlygų ir investicinės aplinkos užtikrinimo. Tai pasitvirtina žiūrint ne tik į Lietuvą, bet ir į skirtingas pasaulio šalis. Tad žmonių gerovė kyla ne iš „teisingo“ valdžios dalijimo, o iš sąlygų kurti ir dauginti užtikrinimo.
