Žmogui yra įgimtas atjautos jausmas ir polinkis dalintis su stokojančiu pagalbos. Tačiau ar tikrai tai matome šiandieninėje visuomenėje? Kaip pasikeičia žmonių santykiai, kai savarankišką pagalbą artimui pakeičia valstybinis socialinės paramos aparatas? Ką rodo kitų šalių patirtis – ar socialinės išmokos yra tinkama priemonė kovoje su skurdu?
LLRI vyresnioji ekspertė Kaetana Leontjeva autorinėje Žinių radijo laidoje Leiskite veikti šiuos klausimus nagrinėja kartu su ekonominius klausimus ir socialinę politiką išmanančiu vyskupu Kęstučiu Kėvalu.
– K. L. Atrodo, kad šiuolaikinė visuomenė yra moderni ir turtinga, tačiau skurdo klausimas visgi išlieka ir XXI amžiuje. Milijardai eurų skiriami paramai milijonams visame pasaulyje skurstančių žmonių. Tai kur slypi problema? Ar skiriame per mažai pinigų socialinei paramai?
– K. K. Pirmiausia reikia išplėsti skurdo sampratą – mūsų problema yra ne tik materialus skurdas, bet ir gebėjimų, išsilavinimo, iniciatyvos bei galimybių skurdas. Žmonės yra sukurti veikti, jie turi natūralų polinkį kurti ir, jei šis polinkis neturi erdvės reikštis, gaunamas skurdo rezultatas. Toms šalims skiriami milijardai dažnai sulaukia dviprasmiško rezultato, nes žmonės, gaudami paramą, neturi motyvacijos veikti. Taip pat parama suardo natūralią mainų sistemą. Jei parama būtų skiriama plėsti galimybėms, lavinti gebėjimams – ji būtų daug efektyvesnė..
– Mumyse įsišaknijęs tik vienas paramos modelis – tai valstybinės pašalpos nepasiturintiems gyventojams, tarptautiniu mastu – vienos valdžios parama kitos šalies valdžiai. Tikriausiai ne visada taip buvo, gal Jūs turite kitokią paramos viziją?
– Pirmiausia, socialinės paramos idėja kilo ne iš valdžios ir ne iš valstybės. Savipagalbos grupės, kurios buvo motyvuojamos bendražmogišku ir religiniu polinkiu, įkūrė institucijas, kurios dabar savaime suprantamos – tai mokyklos, ligoninės, universitetai, slaugos įstaigos. Jos visos gimė privačios iniciatyvos dėka. Valstybė pamačiusi, kad daryti gera yra naudinga, perėmė tą iniciatyvą ir tapo monopolininke socialinių paslaugų teikime. Tačiau, jei žiūrėtume į geriausius pasaulio universitetus, jie nėra valstybiniai. Tad ne visada valstybinė parama yra efektyviausia. Todėl mums reikėtų galvoti apie mišrią paramą, nes valstybės monopolija šių paslaugų teikime yra nuostolis ir tai mes matome iš rezultatų. Labai daug lėšų nueina į administravimą, o kartais labai bijoma, kad socialinė paslauga teikiama dėl to, jog galima pasipelnyti per administravimo sektorių. Todėl reikia plėsti privačios iniciatyvos lauką, kitaip mes žmones laikysime neįgaliais kurti savipagalbos grupes.
– Tai yra esminis skirtumas, tarp to, kai paramą žmogus duoda savarankiškai, ir to, kai ją teikia biurokratinė sistema. Atsiranda kitoks ryšys tarp žmonių, tai tampa ne vien pinigų davimu, bet ir gilesniu rūpesčiu padėti.
– Tai ir yra viso to esmė. Galėtume visiškai nesirūpinti, kaip ta pagalba teikiama, nes svarbiausia, kad ji būtų teikiama. Bet, pasirodo, kad pats pagalbos teikimo būdas irgi yra svarbus dėl to, kad jis sukuria arba nesukuria santykius. Santykiai sukuriami, kai žmogus, iš dosnios širdies teikia paramą kitam nuoširdžiai norėdamas jam padėti. Motyvų tam daryti gali būti įvairiausių, tačiau pats pagrindinis motyvas, užslėptas žmogaus prigimtyje yra tas, kad, darant gera kitam, augame patys. Todėl tokių iniciatyvų turėtų daugėti ir tam turi būti sudarytos tinkamos sąlygos.
Visą laidos įrašą galite išklausyti ČIA.
