2015 m. sausio 28 d. Vyriausybėje svarstomi Darbo kodekso 98 ir 981 straipsnių pakeitimo įstatymo (Nr. 14-0410-03-I) ir Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo Nr. IX-1768 121 straipsnio pakeitimo įstatymo (Nr. 14-0411-03-I) projektai (14-7283(5)) (toliau – Projektai).
LLRI išnagrinėjo pagrindines Projektų nuostatas ir siūlo atsižvelgti į šias pastabas.
- Teigiama, kad į Projektus privalo būti perkeliamos Direktyvos 2009/52/EB 8 straipsnio nuostatos, kurios numato, kad kai subrangovas yra darbdavys ir įdarbina nelegaliai valstybėje esantį asmenį iš trečiosios šalies, rangovui gali tekti atsakomybė kartu su subrangovu. Pabrėžtina – gali, bet ne turi. Į Lietuvos teisę šis straipsnis perkeliamas “griežtai”, nors taikyti minėtą atsakomybę rangovui nacionaliniuose teisės aktuose yra valstybės pasirinkimas – ne įsipareigojimas.
- Siūloma rangovui taikyti subsidiarią atsakomybę, kai jis žinojo, kad subrangovas įdarbino trečiosios šalies pilietį, tačiau dokumentai, leidžiantys jam gyventi ar būti Lietuvoje, buvo suklastoti. Reikia atkreipti dėmesį į rangovo prisiimamos rizikos mastą. Sudarydamas subrangos sutartį, rangovas pasitelkia subrangovą savo prievolėms vykdyti būtent tam, kad jam būtų perduota dalis tos rizikos; dabartiniu reglamentavimu rangovas turėtų prisiimti riziką, kurią suvaldyti jam būtų labai sudėtinga. Kai subrangovas įdarbina žmones, kaip ir bet kuris kitas darbdavys, pats ir turi rūpintis visomis įdarbinimo procedūromis, darbuotojų asmens duomenų tikrumu ir turi prisiimti visą atsakomybę, jei ko nors iš anksto nenumatė – tokia yra normali praktika. Rangovui rūpi, kad subrangovas atliktų darbus kokybiškai ir laiku, bet subrangovo ir darbuotojo santykiuose nedalyvauja, taigi tokios rizikos negali ir neprivalo prisiimti.
- Leidimų gyventi ar būti šalyje tikrinimas yra papildoma administracinė našta, dėl kurios padidėja rangovo laiko ir pinigų sąnaudos.
- Rangovas pagrįstai tikisi, kad dėl subrangovo atliekamos įdarbinimo procedūros teisėtumo jam nereikės rūpintis – kompetentingos tarnybos ir atsakingi asmenys apie trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą yra informuoti/turi būti informuoti. Nesąžininga, kad valstybė nori perkelti privatiems subjektams pareigą tikrinti/užtikrinti, kad Lietuvoje nebūtų nelegalių darbuotojų.
- Lietuvoje trečiųjų šalių piliečių įdarbinimas ir taip yra labai sudėtingas, dėl šios administracinės naštos jis taptų dar mažiau patrauklus, o tai apribotų verslininko galimybes laisvai pasirinkti jam naudingiausią darbuotoją.
Siūlome įvertinti suvaržymų rimtumą, administracinės naštos dydį ir Projektams nepritarti.
