Kai pagalvojame apie švietimą, dažniausiai prieš akis iškyla valstybės valdoma mokykla. Tačiau užsienyje yra taikomos ir alternatyvios ugdymo sistemos, pavyzdžiui, yra mokomasi namuose arba įvairios bendruomenės steigia savo mokyklas, pritaikytas specifinių poreikių turintiems moksleiviams. Ko galime pasimokyti iš švietimo raidos ir ką rodo dabartinė švietimo politika?
Apie tai LLRI vyresniosios ekspertės Kaetanos Leontjevos autorinėje laidoje „Leiskite veikti“ diskutavo VU profesorius ir Lietuvos katalikų mokslo akademijos pirmininkas Paulius Subačius.
Tarp lietuviškosios ir įvairiose užsienio šalyse taikomos ugdymo sistemos yra nemažai skirtumų. P. Subačius „Žinių radijui“ sakė, kad lietuviškoje ugdymo sistemoje daugiau kaip 95 procentai sprendimų yra priimti valstybės. Vakarų valstybėse patys mokyklų steigėjai gali nuspręsti, kokia tai bus mokykla, kokioje vietoje, kokia forma ji veiks – tai jau nebėra vien valstybės sprendimas.
P. Subačius teigė, kad vienas iš alternatyviosios ugdymo sistemos privalumų yra galimybė pasinaudoti skirtingų, įvairios patirties turinčių žmonių iniciatyvomis. Tai gali būti aktyvių žmonių iniciatyvos dėl mokymo turinio, ugdymo būdo, finansinė parama arba noras dedikuoti savo turimą laiką, jėgas, turimas patalpas tam, kad švietimas būtų stipresnis.
Kiekvienas moksleivis yra skirtingas ir mokyklose taikoma standartinė programa gali netikti visiems. Kartais mokiniui gali prireikti alternatyvaus mokymo būdo tam, kad jis pasiektų geriausią rezultatą.
„Mokyklų įvairovės ir pedagogikos įvairovės didžiausias privalumas yra tas, kad šeimos gali rinktis pagal savo vaikų polinkius, pagal savo šeimos nuostatas vienokią ar kitokią mokyklą. Galų gale, gali išbandyti kelias mokyklas, jei kažkokioje įstaigoje ar pagal kažkokią programą jų vaikui nelabai sekasi“, – sakė P. Subačius.
Visą laidos įrašą galite perklausyti ČIA.
