Jei domitės energetikos aktualijomis, tai tikrai esate matę kokį nors grafiką, kuris teigia, kad pastaruoju metu labai daug (ar daugiausiai) naujų energijos gamybos pajėgumų naudoja atsinaujinančius energijos šaltinius. Tai lyg ir turėtų sudaryti įspūdį, kad ateitis – atsinaujinančios energetikos rankose.
Tačiau pamirštama, kad nemaža dalis atsinaujinančios energetikos gamybos pajėgumų yra diegiama dėl subsidijų. Jokia paslaptis, kad ES ir JAV mokesčių mokėtojų pinigais (ir kitais finansiniais instrumentais) skatina daugiau energijos gaminti iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Todėl statistika rodo ne tiek didėjantį atsinaujinančios energetikos atsiperkamumą (nors technologijos iš tikro tobulėja), o subsidijų poveikį.
Nesiginčysiu, kad tobulėjant technologijoms atsinaujinanti energetika taps konkurencingesnė. Tą deklaruoja ir patys atsinaujinančios energetikos entuziastai. Bet jei subsidijų tikslas yra ištobulinti technologiją, kam geriau panaudoti ribotus resursus? Subsidijuoti neatsiperkančios technologijos panaudojimą, ar tiesiogiai subsidijuoti technologijos tobulinimą?
Pridedu verstą Bjorn Lomborg straipsnį iš Project Syndicate
Vienas didžiausių pasaulio žaliosios energijos politikos eksperimentų Vokietijoje netrukus skausmingai baigsis. Kitų šalių politikams belieka iš to pasimokyti.
Kadaise Vokietija gyrėsi esanti „fotovoltinė pasaulio čempionė”, dosniai subsidijuojanti piliečių investicijas į saulės energiją (Vokietijos Ruro universiteto duomenimis, skirtos lėšos siekė per 130 milijardų dolerių). Dabar Vokietijos vyriausybė žada mažinti subsidijas anksčiau nei planuota ir sieks per ateinančius metus palaipsniui nutraukti rėmimą. Kas nutiko ne taip?
Subsidijuojant neefektyvias žaliąsias technologijas susiduriama su esmine problema: ji apsimoka tik tada, kai diegiama mažais, simboliškais kiekiais. Naudodamiesi gausiomis vyriausybės subsidijomis, vokiečiai praėjusiais metais įdiegė 7.5gigavato galingumo fotovoltinių (PV) plokščių, t.y. dvigubai daugiau nei vyriausybės nustatyta priimtina norma. Apskaičiuota, kad vien dėl šio padidėjimo vidutinio vartotojo metinė sąskaita už energiją išaugs 260 dolerių.
Pasak žurnalo „Der Spiegel”, net kanclerės Angelos Merkel komandos nariai tokią politiką vadina didžiule pinigų bedugne. Philippas Rösleris, Vokietijos ekonomikos ir technologijų ministras, didžiules subsidijas saulės energijai pavadino grėsme ūkiui.
Vokietijos entuziazmas saulės energijos atžvilgiu yra suprantamas. Pasaulio vienerių metų energijos poreikius galėtume patenkinti užfiksavę vos vieną valandą saulės energijos. Net ir naudodami dabartinę neefektyvią PV sistemą, planetos energijos paklausą galėtume pagaminti saulės baterijų plokštėmis apstatę 250 000 kv. km., t.y. 2,6% Sacharos dykumos.
Deja, Vokietija, kaip ir didžioji pasaulio dalis, nėra tokia saulėta kaip Sachara. Ir nors saulės šviesa yra nemokama, plokštės ir jų diegimas kainuoja. Saulės energija yra net 4k brangesnė už iškastinį kurą. Taip pat didžiulis trūkumas yra tas, kad ji negeneruojama naktį, kai suvartojama daugiausia elektros.
Vokiečių fizikų asociacijos žodžiais, saulės energija negali atstoti papildomų atominių elektrinių. Trumpai tariant, apniukusiomis žiemos dienomis 1,1mln. Vokietijos saulės energijos sistemų gali apskritai nepagaminti energijos. Tada šalis priversta importuoti didžiulius elektros energijos kiekius iš Prancūzijos bei Čekijos atominių elektrinių. Kai praėjusią žiemą saulė nenorėjo šviesti, vieno avarinio plano metu buvo pajungta austrų nafta varoma jėgainė, kad padengtų pasiūlos trūkumą.
Iš tikrųjų, nepaisant didžiulių investicijų, saulės energija sudaro tik 0,3% visos Vokietijos pagaminamos energijos. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl vokiečiai dabar moka antrą aukščiausią kainą už elektrą tarp išsivysčiusių šalių (ją lenkia tik Danija, kuri tikisi tapti „vėjo energijos pasaulio čempione”). Vokiečiai moka 3k brangiau nei amerikiečiai.
Be to, šios investicijos neįtikėtinai mažai padeda kovai su pasauliniu atšilimu. Net ir optimiškiausiais duomenimis, saulės energija sumažina Vokietijos CO2 išskyrimą vos 8 mln. metrinių tonų, t.y. 1% kitiems 20 metų. Apskaičiavus to poveikį vidutiniam klimatui, temperatūra sumažėtų vos 0,00005oC (1/20000 laipsnio dalimi). Kitaip tariant, iki amžiaus pabaigos, Vokietijos 130 mlrd. subsidijos saulės energijai atidės temperatūrų kilimą 23 valandomis.
Naudodama saulės energiją Vokietija moka apie 1000 dolerių už kiekvieną nebeišskirtą CO2 toną. Dabartinė CO2 kaina Europoje yra 8 doleriai. Už tą pačią kainą Vokietija galėjo sumažinti CO2 išskyrimą 131k. daugiau. Vietoj to jie iššvaisto daugiau nei 99 centus nuo kiekvieno investuoto euro saulės plokštėms.
Ir tai dar ne viskas. Kadangi Vokietija yra Europos Sąjungos Emisijų prekybos sistemos narė, iš tikrųjų saulės plokštės Vokietijoje apskritai nemažina išskiriamo CO2 kiekio, nes bendros emisijos ir taip apribotos. Vokietija tiesiog leidžia kitoms ES narėms išskirti daugiau CO2. Vokietijos saulės plokštės suteikia galimybę Portugalijai ar Graikijai pigiau naudoti anglį.
Vokietijos subsidijų saulės plokštėms gynėjai teigia, kad padėjo sukurti „žalių” darbo vietų. Tačiau žaliosios energijos politikos sukurta viena darbo vieta kainuoja apie 175000 dolerių – gerokai daugiau nei darbo vietos sukūrimas kitose ūkio šakose, tokiose kaip infrastruktūra ar sveikatos apsauga. Be to, daug žaliųjų darbo vietų eksportuojama į Kiniją, vadinasi, europiečiai remia kinų darbo vietas ir nė kiek nemažina išskiriamo CO2 kiekio.
Vokietijos eksperimentas subsidijuoti neefektyvią saulės energijos technologiją žlugo. Vyriausybės turėtų visų pirma investuoti į tyrimus, kad būtų sukurta pigesnė ir konkurencingesnė žaliosios energijos technologija. Gamyba turėtų prasidėti tik vėliau.
Tuo tarpu, vokiečiai sumokėjo apie 130 mlrd. dolerių už klimato kaitos politiką, kuri apskritai nedaro įtakos pasaulio atšilimui. Jie subsidijavo kinų darbo vietas ir kitų Europos šalių purvinų energijos šaltinių naudojimą. Taip jie visai be reikalo apsunkino savo ekonomiką. Daugelis vokiečių valstybės pareigūnų ko gero pritartų, kad kitų šalių vyriausybės nebegali sau leisti kartoti tų pačių klaidų.
