Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2764
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projektą Nr. XIIP-2764 (toliau – Projektą) ir teikia pastabas bei pasiūlymus.
Dėl Projekto 3 str. 3 d. 2 p. ir 3 str. 4 d. numatytų apribojimų žalio pieno pirkėjams pirkti žaliavą kitose šalyse ir tokio pieno gaminių tiekimo į Lietuvos rinką
Projektu norima uždrausti pieno pirkėjui pirkti žalią pieną iš kitų valstybių, jeigu nesuperkamas visas Lietuvos ūkio subjektų pasiūlytas žalias pienas. Taip pat siūloma uždrausti Lietuvos pieno perdirbimo įmonėms tiekti pieno gaminius į Lietuvos rinką, pagamintus iš žalio ar koncentruoto pieno, pirkto kitose valstybėse.
Apribojimai galimai prieštarauja Europos Sąjungos teisei
Europos Sąjungos (toliau – ES) vidaus rinkos veikimas yra paremtas laisvu prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 34 str. numato, jog tarp valstybių narių uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.
Nors svarstomu projektu teisiškai yra apribojamas tik žalio pieno importas, kitų šalių atžvilgiu taip kartu apribojamas ir eksportas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas suformavo praktiką Cassis de Dijon byloje, kurioje įtvirtintas principas, kad kiekvieną produktą, teisėtai pagamintą ir parduodamą kurioje nors valstybėje narėje, vadovaujantis sąžiningomis, įprastomis tos valstybės taisyklėmis ir gamybos procesais, turi būti leidžiama parduoti kiekvienos valstybės narės rinkoje .
Draudimas apriboti kiekybinį importą, eksportą ar kitas lygiaverčio poveikio priemones nėra absoliutus. SESV 36 str. nurodo, jog šios nuostatos nekliudo taikyti prekių importo, eksporto ar tranzito draudimų arba apribojimų, jei jie yra pateisinami visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais. Taigi pieno žaliava ir prekyba ja nepakliūna į nei vieną iš šių išimčių.
Projekte siūlomas draudimas pirkti žalią pieną iš kitų valstybių, jeigu nesuperkamas visas Lietuvos ūkio subjektų pasiūlytas žalias pienas, įgyvendina tai, ką draudžia SESV 34 str., t. y. kiekybinio importo apribojimą. Kadangi siūlomas draudimas apriboja laisvą ES prekių judėjimą ir neatitinka nei vienos iš SESV 36 str. numatytų išimčių, galima manyti, kad tokia Projekto nuostata prieštarautų ES teisei.
Atkreipiame dėmesį į tai, kad aiškinamajame rašte minimu Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2013 m. gruodžio 17 d. Nr. 1308/2013 148 – 151 str. jo 3 skirsnis (jei turima omenyje 3 skirsnio 148-151 straipsniai imtinai) niekaip negalima pagrįsti Projekte siūlomų suvaržymų, ar juo labiau teigti, kad minėtas reglamentas leidžia taikyti Projekte minimus laisvo prekių judėjimo apribojimus.
Draudimai apribos pasiūlą ir padidins kainas vartotojams
Tiek draudimas pieno pirkėjui pirkti žalią pieną iš kitų valstybių, jei nesuperkamas visas Lietuvos ūkio subjektų pasiūlytas žalias pienas, tiek draudimas pieno perdirbėjams tiekti pieno gaminius į Lietuvos rinką, pagamintus iš žalio ar koncentruoto pieno, pirkto kitose valstybėse, padidins galutines kainas vartotojams.
Visų pirma, reikalavimas supirkti visą Lietuvos ūkio subjektų pasiūlytą žalią pieną, absoliučiai išbalansuotų rinką. Gamintojų pozicijos būtų neproporcingai stiprios ir nesąžiningai iškraipytų konkurenciją. Kadangi žalio pieno supirkėjai negalėtų įsigyti pieno kitose šalyse tol, kol nesupirktų viso Lietuvos gamintojų pieno, būtų dirbtinai apribojama pasiūla. Toks apribojimas gali iššaukti žalio pieno ir galutinių pieno produktų kainą vartotojams.
Draudimas Lietuvos pieno perdirbėjams į Lietuvos rinką tiekti pieno gaminius, kurie pagaminti iš kitose valstybėse pirkto žalio pieno, nulems kainų didėjimą vartotojams. Taip atsitiktų todėl, kad pieno produktų perdirbėjams apribojus galimybę tiekti į Lietuvos rinką iš užsienyje įsigyto žalio pieno pagamintų pieno produktų, Lietuvoje būtų dirbtinai apribojama pasiūla. Mažesnis produktų kiekis bei jų asortimentas reiškia, kad gali išaugti likusiųjų pieno produktų kaina.
Tokiu reguliavimu būtų reglamentuojami ne verslo–vartotojo santykiai, kur preziumuojama, kad vartotojas yra silpnesnė pusė, o verslo–verslo santykiai, kur dabar siūloma vieną iš pusių privilegijuoti, nors abi šalys veikia vienodais pagrindais, yra profesionalai ir vykdo ūkinę veiklą savo rizika.
Draudimas teisinėmis priemonėmis sukurtų ypač nepalankias sąlygas Lietuvoje veikiančioms įmonėms kitų šalių įmonių atžvilgiu
Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad 2013 m. 25 proc. viso Lietuvos pieno perdirbimo įmonėse perdirbto pieno sudarė importuotas pienas. Ši statistika rodo, kad siūlomi prekybiniai apribojimai reikšmingai paveiktų tiek pieno perdirbimo pramonę, tiek pieno produktų rinką.
Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad Lietuvos pieno produktų gamintojai būtų pastatomi į prastesnę konkurencinę poziciją negu užsienio gamintojai. Pastarieji ir toliau galėtų į Lietuvos rinką tiekti iš užsienio žaliavų pagamintus pieno produktus. Tokiais siūlymais Lietuvoje veikiantys pieno produktų gamintojai diskriminuojami užsienio gamintojų atžvilgiu.
Taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad žaliavos importo draudimo įgyvendinimas susidurtų su praktinėmis problemomis, t. y. itin sudėtingu įstatymo administravimu. Pavyzdžiui, kada bus laikoma, kad visas lietuviškas žalias pienas jau yra supirktas ir kada galima žaliavą importuoti iš užsienio? Koks apskaitos laikotarpis būtų taikomas ir pan.? Poįstatyminiai teisės aktai, kuriais būtų reikalinga reglamentuoti visus šiuos aspektus, tikėtina, neproporcingai pažeistų konstitucinius ūkinės veiklos laisvės principus.
Dėl Projekto 4 str. numatyto draudimo nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą
Projektu siūloma uždrausti pieno pirkėjui „nepagrįstai“ mažinti žalio pieno pirkimo kainą. Tuo atveju, kai žalio pieno pirkėjas mažina žalio pieno pirkimo kainą, nustatytą žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje, daugiau negu 3 procentiniais punktais, jis privalo pagrįsti šios kainos mažinimą ir tokį pagrindimą pateikti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai.
Nėra „nepagrįsto“ kainų pokyčio
Projekte vartojama formuluotė, jog žalio pieno pirkėjas negali „nepagrįstai“ mažinti pirkimo kainų. Tačiau rinkos ekonomikoje „nepagrįsta“ kaina neegzistuoja. Jeigu tiek pirkėjas, tiek pardavėjas sutinka dėl sutartos kainos, ji yra pagrįsta.
Projekte siūloma formuluotė suponuoja, kad kaina yra nustatoma vienašališkai. Tačiau rinkos ekonomikoje taip nėra. Dėl kainos susitaria patys pirkimo–pardavimo santykių subjektai, vadovaudamiesi paklausos ir pasiūlos principais. Tokio kainos nustatymo mechanizmo sureguliavimas reikštų, kad įstatymų leidėjas preziumuoja, kad rinkoje nėra konkurencijos ir neveikia paklausos-pasiūlos kainos nustatymo mechanizmas. Tačiau projekto rengėjai to neparodo. Be to, toks reguliavimas kaip tik sumažintų konkurenciją rinkoje, nes pagal Konkurencijos įstatymo 3 str. 6 d. kaina ir laisvas jos nustatymas yra viena iš esminių konkurencinių sąlygų.
Projekto rengėjai nepagrindžia teiginių apie dominuojančią padėtį
Aiškinamajame rašte žalio pieno pirkėjai įvardinami, kaip turintys dominuojančią padėtį rinkoje. Visų pirma, dominuojančios galios turėjimas dar nėra konkurencijos teisės pažeidimas. Antra, įvardinti pieno pirkėjus, kaip turinčius dominuojančią padėtį, nėra jokio pagrindo. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 str. 2 d. laikoma, kad ūkio subjektas (išskyrus mažmenine prekyba besiverčiantį ūkio subjektą) užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus ūkio subjektų (išskyrus mažmenine prekyba besiverčiančius ūkio subjektus), kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį. Projekto rengėjai nepateikia duomenų ar įrodymų, kuriais būtų pagrindžiamas dominuojančios padėties ar piktnaudžiavimo ja faktas.
Be to, nustatinėjant galimą dominavimo rinkoje faktą reikia nepamiršti, kad gali būti nepagrįsta „rinką“ apibrėžti tik kaip tarp Lietuvos Respublikos teritorijoje registruotų ūkio subjektų sandorių visumą. Jei ketvirtadalį viso Lietuvos pieno perdirbimo įmonėse perdirbto pieno sudarė importuotas pienas (kaip teigiama aiškinamajame rašte), tai rodytų, kad rinka, kurioje vyksta sandoriai tarp žalio pieno gamintojų ir pirkėjų (perdirbėjų), neapsiriboja vien Lietuvos teritorija.
Galiausiai, net jei kuri iš įmonių turėtų dominuojančią padėtį rinkoje ir ja piktnaudžiautų, tai jau reguliuoja Konkurencijos įstatymas ir vertina Konkurencijos taryba. Dėl šios priežasties nėra tikslinga žalio pieno supirkimo rinkoje besiklostančius santykius reguliuoti atskiru įstatymu.
Susitarimas dėl kainos – esminis pirkimo–pardavimo sutarties elementas
Pieno pirkimo–pardavimo santykiai klostosi tarp dviejų lygiaverčių ūkine veikla užsiimančių subjektų. Vienas iš esminių pirkimo–pardavimo sutarties elementų – sutarta kaina. Civilinio kodekso (CK) 6.313 str. 1 d. numato, jog parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Tai reiškia, kad produkto kaina nustatoma ne kokio nors trečiojo asmens, o šalių, kurios yra pirkimo–pardavimo santykių subjektai. Jeigu kuri nors iš santykio šalių nesutinka su siūloma kaina, pirkimo–pardavimo sutartis negalioja, nes trūksta vieno iš esminių CK 6.305 str. 1 d. numatytų pirkimo–pardavimo sutarties elementų – kainos. Bet koks valstybės institucijų kišimasis arba reikalavimas joms patvirtinti keičiamas sutartinių santykių sąlygas prieštarautų vienam iš esminių civilinės teisės principų, numatytų CK 1.2 str. 1 d., jog civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo principu.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad toks draudimas susitarti prieštarauja CK 6.156 str. numatytam sutarčių laisvės principui. Bet kokios teisės ribojimas galimas tik tada, jei tai yra teisėta – įtvirtinta įstatymu, proporcinga ir būtina apsaugant demokratinės visuomenės interesams apsaugoti. Akivaizdu, kad trečiosios šalies, kuri šiuo atveju būtų valstybės institucija, kišimasis į laisvą sutarties sudarymą nebūtų nei proporcingas, nei būtinas apsaugoti demokratinės visuomenės principus.
Dėl Projekto 3 str. 2 d. 1 p. ir 3 str. 2 d. 2 p. numatytų informavimo apie žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimą ir nutraukimą terminų
Projektu siūloma ūkio subjektams uždrausti vienašališkai nutraukti arba pakeisti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis apie tai nepranešus kitai sutarties šaliai per sutartyje nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 30 d.
Ginčai dėl sutartinių teisių pažeidimo sprendžiami civilinio proceso tvarka
Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad pieno pirkėjai nesilaiko žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyse nustatytų informavimo apie pieno pirkimo kainos pakeitimus terminų. Taip pat pateikiama nuoroda į pieno supirkimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 146 „Dėl pieno supirkimo taisyklių patvirtinimo“. Pieno pirkimo–pardavimo sutartyje turėtų būti numatyti įsipareigojimai informuoti apie siūlomus pieno kainų pakeitimus ne vėliau kaip pagal tarpusavyje tarp pieno pirkėjo ir jo pardavėjo sutartą terminą.
Būtina atkreipti dėmesį į du aspektus. Pirma, jau galiojantis reguliavimas nenumato tikslaus termino per kurį turi būti pranešama dėl sutarties nutraukimo ar pakeitimo. Pirkėjas ir pardavėjas skatinami patys susitarti dėl tokių terminų. Antra, nesilaikyti sutartyje numatyto informavimo termino jau yra teisės pažeidimas. Papildomas reguliavimas įstatymu nesukurs didesnių prielaidų šalims laikytis numatyto susitarimo.
Taip pat, bet kuri šalis, kurios pirkimo–pardavimo sutartyje numatytos teisės yra pažeistos, jau dabar gali kreiptis į teismą su prašymu atlyginti dėl sutarties sąlygų nesilaikymo patirtą žalą.
Projektu siūlomas 30 d. terminas, per kurį būtina pranešti apie pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimą ar nutraukimą, abi santykių šalis pastatytų į sudėtingesnę padėtį. Abiem šalims būtų sunkiau operatyviai prisitaikyti prie besikeičiančios ekonominės padėties. Pirkėjui pastebėjus situaciją, kada žalio pieno būtų galima įsigyti pigiau arba pardavėjui atradus pirkėją, kuris yra pasiruošęs mokėti daugiau, šalys turėtų laukti dar 30 d., kol galėtų pakeisti arba panaikinti pirkimo–pardavimo sąlygas.
Dėl Projekto 3 str. 5 d. numatyto kainų (t. y. „prekybinio antkainio“) reguliavimo
Projektu siūloma įteisinti tokį reguliavimą, kuriuo pieno gaminių pardavėjui draudžiama taikyti didesnę negu 10 procentinių punktų prekybinių antkainių (skirtumas tarp pieno perdirbimo įmonių pardavimo kainos ir prekybos įmonių mažmeninės kainos be PVM) sumą būtiniausiems pieno produktams pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą raštą.
Antkainių reguliavimas yra nesuderinamas su Lietuvoje galiojančiais įstatymais
Projekte siūloma neleisti pieno gaminių pardavėjui taikyti didesnį negu 10 procentinių punktų prekybinį antkainį. Toks draudimas yra nesuderinamas su veikiančia teisės sistema ir galimai prieštarauja Konstitucijoje užtikrintiems asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principams.
Be to, Lietuvos teisinės sistemoje nėra apibrėžta, kas tiksliai laikytina (prekybiniu) antkainiu. Ar tai tik prekybos įmonės pelno marža, uždirbama nuo kiekvieno produkto? Ar ji skaičiuojama nuo individualaus parduoto produkto, ar nuo produktų grupės, už kokį laikotarpį, kaip vertinti aktyvią kainodarą (pvz., nuolaidas) ir t. t. Net jei būtų politiškai nuspręsta įvesti prekybinio antkainio sąvoką, reikėtų kvestionuoti, ar tokio masto pakeitimą į Lietuvos teisės sistemą reikia įvedinėti per pieno sektoriui sukurtą įstatymą.
Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pagal Konkurencijos įstatymo 3 str. 6 d. vienas iš svarbiausių konkurencijos sąlygų ekonominių parametrų yra ir antkainis. Pagal Konstituciją konkurencija gali būti ribojama tik tada, kai tai tarnauja bendrai tautos gerovei. Kadangi esminių konkurencinių sąlygų apribojimas būtų žalingas tiek rinkos dalyviams, tiek vartotojams, galima prognozuoti, kad toks apribojimas galimai prieštarauja Konstitucijai.
Dėl Projekto 3 str. 3 d. 1 p. numatyto draudimo iš tos pačios grupės pieno gamintojų grupės žaliavinį pieną pirkti už skirtingą kainą
Projektas taip pat numato žaliavinio pieno pirkėjams drausti „perkant iš tos pačios pieno pardavėjų grupės ir tomis pačiomis sąlygomis žalią pieną, atitinkantį Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatytus kokybės reikalavimus, žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyse taikyti skirtingą žalio pieno pirkimo kainą“. Vykdant įstatymo reikalavimus, visi žalio pieno pirkėjai Lietuvoje privalėtų taikyti vienodą kainą panašios kokybės žaliam pienui nuperkamam iš panašaus dydžio gamintojų. Praktikoje tai reiškia dvi galimybes.
Pirma, visi Lietuvoje veikiantys ūkio subjektai, perkantys žaliavinį pieną turėtų susitarti taikyti vienodą kainą. Tačiau tokiu atveju ūkio subjektai turėtų įvykdyti de facto kartelinį susitarimą, prieštaraujantį Konkurencijos įstatymui. Be to, žaliavinio pieno pirkėjams, už pieną pasirengusiems mokėti daugiau, nei susitarta kartelio, tai daryti būtų draudžiama įstatymu. Draudimas analogiškai galiotų net ir žaliavinio pieno gamintojams, t. y. jie negalėtų parduoti pieno už didesnę, nei kartelio sutartą kainą, net jei gamintojas rastų pirkėją, sutinkantį mokėti aukštesnę, nei kartelio nustatytą kainą.
Antra, panašios kokybės žaliavinio pieno supirkimo iš panašaus dydžio gamintojų kainą nustatytų pirmasis ataskaitiniame laikotarpyje sudarytas sandoris. Visi kiti pirkėjai ir pardavėjai privalėtų taikyti tokią pat kainą, dėl kurios buvo sutarta pirmojo sandorio metu.
Svarbiausia, kad nei vienas iš šių scenarijų negarantuoja didesnių pieno supirkimo kainų žaliavinio pieno gamintojams. Atvirkščiai, įteisinus žalio pieno pirkėjų de facto privalomą kartelinį susitarimą, žalio pieno pirkimo kaina gali kristi dar žemiau nei dabar. O pieno gamintojai prarastų net teorinę galimybę žaliavinį pieną parduoti kitiems pirkėjams.
Išvados
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus siūlome nepritarti Projektui.
