Po ilgų diskusijų su pieno gamintojais, perdirbėjais ir pardavėjais siūlomas naujas įstatymas. Juo norima griežčiau sureguliuoti pieno produktų rinką ir taip apsaugoti pieno žaliavos gamintojus. Projekto rengėjai aiškina, kad priėmus šį įstatymą rinkoje turėtų atsirasti daugiau pasitikėjimo, o žmonės vartos daugiau pieno produktų. Beje, šią savaitę Seimas kaip tik spręs, ar šis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai.
Tik ar nebus su gerais norais perspausta? Siūlomos privilegijos pieno gamintojams būtų ne kas kita, o geležinė uždanga, kuri visą naštą perkeltų ant pirkėjo pečių. Labai geras ir netolimas pavyzdys, iliustruojantis, ko galima tikėtis, – Rusijos taikomas maisto prekių embargas. Dėl naujų geležinių apribojimų mes, kaip ir Rusijos gyventojai, galime tikėtis augančių kainų bei mažesnio pasirinkimo, nes panašumų šioje situacijoje daugiau, nei norėtųsi.
Pirmas geležinis apribojimas – draudžiama pirkti pieno žaliavą užsienyje tol, kol neišpirktas visas lietuviškas pienas. Juokaujant galima paklausti, o kaip valdžia turės sužiūrėti visą lietuvišką pieną? Negi visokie inspektoriai ir pareigūnai turės vaikščioti po ūkius ir tikrinti, kuri lietuviška žalmargė dar turi savyje pieno, o kuri ne? Ir tik po išsamaus kiekvienos karvutės patikrinimo būtų leidžiama pieną pirkti kitose šalyse?
Tokiu būdu ginant žalio pieno gamintojus paneigiamas pagrindinis Europos Sąjungos (ES) ekonomikos ramstis – vidaus rinka. Paneigiamas vienas iš jos esminių elementų – galimybė laisvai prekiauti.
Siūlomu draudimu paprasčiausiai užsimerkta prieš ES principus, o kartu ir tai, kas stumia ES ekonomiką į priekį. Laisvas prekių judėjimas Europoje galioja ne šiaip sau.
Jei to nebūtų, susiklostytų tokia situacija: perdirbėjai negalėtų įsigyti pigesnio užsienietiško pieno tol, kol neišpirktas lietuviškasis, o žalio pieno gamintojai reikalautų didesnės kainos, tą didesnę kainą sumokėtų pieno supirkėjas, kaina išaugtų ir vartotojui.
Antras geležinis apribojimas – Lietuvos pieno perdirbėjai negalės į Lietuvos parduotuves teikti jokių pieno produktų, kurie bus pagaminti iš užsienyje pirkto pieno.
Projekto rengėjai teigia, kad norima, jog pirmiausia į Lietuvos rinką būtų tiekiami iš lietuviško pieno pagaminti produktai, o vartotojai būtų tinkamai informuoti apie pieno kilmės šalį. Pirma, tokiu apribojimu būtų dar kartą nusispjauta į pamatinį ES laisvo prekių judėjimo principą. Antra, apie kokį „informavimą“ galima kalbėti, kai paprasčiausiai uždraudžiama prekyba? Jei ko ir bus pasiekta, tai tik pasirinkimo vartotojams sumažinimo. Kitaip tariant, norima vieno, o daroma kita.
Negana to, kad bus apribojamas pasirinkimas, kyla grėsmė, kad produktų kainos dar ir augs. 2013 metais iš viso Lietuvoje perdirbto pieno net 25 proc. sudarė importuotas pienas. Taigi matyti, kad žaliavos importas pieno perdirbimo pramonei yra itin svarbus. Uždraudus Lietuvoje pardavinėti iš užsienietiško pieno pagamintus produktus, sumažės prekių pasiūla. Ekonominė logika diktuoja, kad dėl to išaugs kainos. Kas dėl to nukentės labiausiai? Paprastas vartotojas.
Panašiai, kaip Rusijoje dėl maisto prekių embargo daugiausiai nukenčia paprasti gyventojai, taip pat bus ir Lietuvoje.
Kyla reali grėsmė, kad pieno sektorius privers mus savo kailiu pajausti, ką reiškia draudimas įsivežti kitų šalių produkcijos, ką reiškia augančios kainos ir kas yra prekių deficitas.
Nors ir norima gerinti pieno gamintojų situaciją, dėl to nukentės ne tik kiti rinkos dalyviai, bet svarbiausia – vartotojai. Būtent jie pajus augančias kainas ar net kai kurių produktų deficitą. Skaudžiausiai įstatymas paveiks pačius skurdžiausius šalies gyventojus, kurie maisto produktams ir taip išleidžia didžiausią savo pajamų dalį.
Minint Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtpenkmetį, valdžia staiga sugalvojo riboti prekybą ir žengti didžiulį žingsnį planinės ekonomikos link. Tiek istorija, tiek Rytų kaimynės pavyzdys rodo, kad apsistatymas gelžbetoninėmis sienomis iš vidaus dar niekam gyvenimo nepalengvino.
