Vyriausybė paskelbė, kad kova su šešėliu vyksta vis sėkmingiau. Premjeras Algirdas Butkevičius teigė, kad tai pirmiausia Vyriausybės darbo rezultatas, mat 2014 metais buvo įgyvendintos naujos priemonės kovojant su šešėline ekonomika. Pavyzdžiui, įvestas privalomas degalų kiekio bakuose deklaravimas pasienyje. Tačiau ar tikrai mažėjantis šešėlis yra valdžios darbo rezultatas?
Šešėlio Lietuvoje pastaraisiais metais išties mažėja. Kad nuo 2010 metų, kai šešėlinė ekonomika buvo pasiekusi rekordiškai aukštą lygį, ji po truputį mažėja rodo Lietuvos ir tarptautiniai tyrimai. Tačiau nepaneigiama ir tai, kad šešėlinė ekonomika Lietuvoje vis dar sudaro apie ketvirtadalį bendrojo vidaus produkto. Tą rodo, tiek austrų mokslininko Friedricho Schneiderio, tiek LLRI atliekamo Lietuvos ekonomikos tyrimo duomenys.
Esminis veiksnys, paaiškinantis šešėlio Lietuvoje dinamiką, – šalies ekonominė padėtis ir ekonomikos augimas. 2009 metais, kai Lietuvos ekonomika patyrė didelį nuosmukį ir bendrasis vidaus produktas (BVP) krito 15 proc., visi be išimties tyrimai fiksavo stiprų šešėlio padidėjimą. Lygiai taip jau ketverius metus iš eilės nuo 2010 metų nuosaikiai mažėjantis ir 2015 metais mažėsiantis šešėlis taip pat pirmiausia susijęs su tuo, kad Lietuvos ekonomika jau penkerius metus auga vidutiniškai po 4 proc. (2015 metams prognozuojamas 3 proc. augimas).
Tiek BVP, tiek vidutinis darbo užmokestis jau atsistatė į prieš krizę buvusį lygį. Oficialus nedarbo lygis nuo 2010 metais buvusių 18 proc. sumažėjo iki mažiau nei 10 proc. Atsistatė įmonių pajamos ir finansiniai rodikliai. Visa tai palaipsniui veda prie to, kad šalies gyventojų ir įmonių finansinė padėtis atsistato, ir tai lemia, jog jų įsitraukimas į šešėlinę ekonomiką po truputį mažėja. Gerėjančios šalies ekonominės situacijos ir šešėlinės ekonomikos mažėjimo ryšys galioja ne tik Lietuvoje, jį patvirtinta moksliniai tyrinėjimai ir kitose šalyse.
Ar pagrindinė šešėlinės ekonomikos Lietuvoje 2014 metų mažėjimo priežastis yra politikų deklaruojamas ryžtas kovoti su šešėliu? Tai būtų tas pats, kas galvoti, kad dėl autoavarijos, įvykusios šiandien, kalta per kelią perbėgusi juoda katė. Nesvarbu, kad ji per kelią perbėgo jau penktą dieną iš eilės ir keturis kartus dėl to nieko neįvyko. Kontrolės ir kovos su šešėliu priemonės įvedamos kiekvienais metais, net ir tuomet, kai jis auga.
Žinoma, kontrolė yra svarbus šešėlio lygties dėmuo. Jokiu būdu nevertėtų nuvertinti kontroliuojančių institucijų, kovojančių su šešėliu, darbo. Jos turi sunkią užduotį kovoti su šešėliu tuomet, kai ši veikla yra pelninga ir kai visuomenė šešėlį pateisina.
Bėda, kad politikai ir valstybinės institucijos šešėlį paprastai mato tik kaip nusikaltimą, o žmogų kaip nusikaltėlį, kurį reikia gaudyti, tramdyti ir bausti. Kai vyrauja toks požiūris visiškai natūralu, kad visos siūlomos priemonės kovai su šešėliu tėra griežtesnė kontrolė ir daugiau baudų. Gyvenant su šiuo požiūriu ilgainiui susiformuoja iliuzija, kad tik šios priemonės gali būti veiksmingos, ir, galiausiai, kad jos iš tikro veikia.
Tačiau labai trūksta kitokio požiūrio į šešėlį. Daugiau nei pusė Lietuvoje gyvenančių žmonių pateisina kontrabandą ir nelegalių akcizinių prekių vartojimą. Tai rodo, kad Lietuvoje žmonės šešėlines veiklas supranta ne tik kaip nusikaltimą, bet kaip ekonominę veiklą. Šešėlyje dalyvauja ne tik didieji nusikaltėliai, bet ir paprasti žmonės, ieškantys būdų, kaip sutaupyti.
Taigi norint kovoti su šešėlio priežastimis, o ne pasekmėmis, reikia suvokimo, kad šešėlis pirmiausia yra ekonominė veikla, o ne tik nusikaltimas. Juk tikrai nėra taip, kad vienintelė ar net pagrindinė vokeliuose mokamų atlyginimų priežastis yra ta, kad daugiau nei 20 proc. Lietuvos žmonių, kurie 2014 m. dalyvavo darbo rinkos šešėlyje, yra užkietėję nusikaltėliai. Formaliai – taip. Tačiau į šešėlį žiūrėdami kaip į ekonominę veiklą, suvoktume, kad darbo rinkos šešėlį lemia tai, kad net 40 proc. kiekvieno Lietuvoje legaliai dirbančio žmogaus pajamų tenka mokesčiams.
Tad vokelyje atlyginimą gaunantis žmogus pirmiausia yra ne nusikaltėlis, o žmogus, iš kurio reikalaujama 40 proc. jo pajamų sumokėti mokesčiams. Vėliau reikalaujama dar daugiau – perkant ir mokant pridėtinės vertės mokestį (PVM), akcizo mokesčius. Valdžios teikiamos paslaugos yra tikrai nemažas pirkinys. Taigi ar nėra natūralu, kad kai kurie renkasi taupyti? Ypač tuomet, kaip sąžiningai mokesčius mokantis žmogus jaučia, kad už sumokėtus nemažus pinigus ne visada gauna kokybiškas paslaugas.
Tad kai politikai žengs šį žingsnį ir pradės suprasti, kad šešėlis nėra tik nusikaltimas, kad tai taip pat yra ir ekonominė veikla, kurios patrauklumas ir pelningumas priklauso nuo mokesčių ir reguliavimo dydžio, tuomet kova su šešėliu taps efektyvesnė. Bus pradėta galvoti ne tiek apie tai, kaip griežčiau sukontroliuoti ar nubausti, o ir apie tai, kaip padaryti, kad veikti legaliai būtų lengviau ir todėl šešėlis apsimokėtų mažiau.
