Seimas, Vyriausybė, „Sodra”, VMI, muitinė, ministerijos, inspekcijos, tarybos, tarnybos, departamentai, institutai, centrai, prokuratūra, teismai, kalėjimai – visi jie pabrango.
Tuo metu, kai nuolat skelbiama apie kainų mažinimą, o visos kainos šalyje, prognozuojama, mažės, valdžios sektoriaus teikiamos paslaugos brangsta apie 7 procentus.
Nagrinėjant valdžios sektoriaus paslaugų kainų ir kokybės tendencijas, kyla nerimas dėl keturių dalykų:
1. Mokesčių mokėtojai vis dar nežino, kiek jiems kainuoja valdžios sektoriaus paslaugos.
Žinome, kiek kainuoja duona, bilietas į kiną, automobilio draudimas ar kelionė autobusu. Tačiau ar žinome, kiek mums kainuoja policijos arba priešgaisrinės apsaugos paslaugos? Kiek skiriame pensijoms, pašalpoms, žemės ūkiui remti?
Deja, dauguma mokesčių mokėtojų vis dar nežino, kiek mums kainuoja konkreti valdžios sektoriaus paslauga ar kiek iš viso sumokame mokesčių šioms paslaugoms apmokėti. Negana to, valdžios sektoriaus brangimą bandoma užglaistyti.
Valdžios sektoriaus kainą parodanti simbolinė Laisvės nuo mokesčių diena, kuri šiemet atėjo 5 dienomis vėliau nei pernai, sutikta ne vien palankiai – yra ir nepatenkintų tuo, kad biudžeto išlaidos yra nagrinėjamos ir skatinamas mokesčių mokėtojų sąmoningumas.
Jungtinėje Karalystėje valdžia mokesčių mokėtojams siunčia asmeninius laiškus su duomenimis, kiek mokesčių jie sumokėjo ir kur jie panaudoti. Kol mūsų atsakingos institucijos to nedaro, mokesčių mokėtojai gali tai sužinoti apsilankę svetainėje „Moku mokesčius”. Čia sužinosite, kad vidutinį atlyginimą – 540 eurų į rankas – uždirbantis žmogus per metus sumoka apie 6 000 eurų mokesčių.
2. Augant valdžios sektoriaus paslaugų kainai, jų kokybė nebūtinai gerėja.
Matuoti viešųjų paslaugų kokybę bando patys paslaugų teikėjai, kurie kasmet nusimato savo veiklos vertinimo kriterijus ir pateikia planus, ką jie nori pasiekti. Tačiau dažnai pasirinkti kriterijai būna formalūs ir neatspindi tikros paslaugų kokybės. Pavyzdžiui, Švietimo ministerija švietimo kokybės gerinimą matuoja pagal tai, kokia dalis mokyklų ir savivaldybių viešai paskelbė švietimo pažangos ataskaitas. Taigi, biurokratinis procesas – ataskaitos paskelbimas – jau laikomas švietimo kokybės pagerinimu. Pakankamai dažnai programos būna vertinamos pagal tai, kiek projektų jos finansavo arba kiek pinigų išleido, tačiau tai nieko nepasako apie jų poveikį.
Net ir tuomet, kai vertinimo kriterijai rodo lėšų panaudojimo kokybę, planai būna dirbtinai maži. Pavyzdžiui, Policijos departamentas turi gerą veiklos matavimo kriterijų – visuomenės pasitikėjimas policija. Pernai ja pasitikėjo 70 proc. gyventojų. Užuot siekęs pagerinti šį rodiklį, Policijos departamentas planuoja, kad šiemet policija pasitikės 64 proc. gyventojų. Ar tai reiškia, kad ketinama pasitikėjimą sumažinti, ar kad specialiai nustatytas žemas planas, kurį bus nesudėtinga pasiekti ir viršyti?
VMI arba Finansų ministerija galėtų kiekvienam mokesčių mokėtojui pateikti ataskaitą, kurioje būtų nurodyta kiek konkretus žmogus išleido valdžios sektoriaus paslaugoms apmokėti ir būtų pateikiami esminiai rodikliai, parodantys šių paslaugų kokybę. Tokiu būdu atsirastų visuomenės spaudimas prasmingai matuoti valdžios sektoriaus veiklą ir didinti jos kokybę.
3. Valdžios sektoriaus paslaugos brangs ir kitąmet.
Seimas buvo įsipareigojęs sumažinti 2016 m. nacionalinio biudžeto išlaidas nuo 9,6 iki 9,1 mlrd. eurų, t.y. maždaug 500 mln. eurų. Tačiau gegužės pradžioje Vyriausybė šį pažadą atsiėmė ir nusprendė išleisti 9,7 mlrd. eurų, t.y. 600 mln. eurų arba 7 proc. daugiau nei buvo planuota. Kadangi kitų metų biudžetas bus „rinkiminis”, yra rizika, kad rudenį biudžeto išlaidų planas bus darsyk padidintas.
Vyriausybės sprendimas didinti biudžeto išlaidas kone padvigubins planuotą valstybės biudžeto deficitą. Turėjęs kitąmet sudaryti apie 270 mln. eurų, jis pasieks maždaug 510 mln. eurų (į šią sumą nėra įtrauktas „Sodros” deficitas). Didesnis deficitas reiškia, kad Lietuva turės daugiau skolintis, dėl to augs išlaidos palūkanoms. Jau šiemet vidutinį atlyginimą uždirbantis žmogus sumoka apie 240 eurų palūkanų už valstybės skolą. Tai yra gerokai mažiau, nei jis skiria krašto apsaugai – 110 eurų, policijai – 55 eurus, arba priešgaisrinei apsaugai – apie 20 eurų. Lėšos, kurias dabar skiriame palūkanoms mokėti galėtų būti panaudotos kitoms sritims – kariuomenei arba pensijoms, arba ta suma galėtų likti mokesčių mokėtojų kišenėse.
4. Mokesčių mokėtojai neturi įrankų, leisiančių sumažinti valdžios sektoriaus paslaugų kainą.
Jei pabrango automobilio draudimas, galite palyginti visų draudimo įmonių siūlomas kainas ir rinktis priimtiniausią. O ką daryti brangstant keliams, valdžios aparatui ar skiriant daugiau subsidijų žemės ūkiui? Deja, čia nėra galimybės rinktis pigesnės paslaugos. Tai, kad pirkėjai negali įtakoti valdžios sektoriaus paslaugų kainos ir užprogramuoja jų brangimą. Vienintelis būdas, kaip šios išlaidos galėtų pradėti mažėti ar bent nustoti augusios, yra jei žymi dalis mokesčių mokėtojų sužinotų kaip leidžiami jų pinigai ir pradėtų aktyviai dalyvauti, kad gautų kokybiškesnes paslaugas už neaugančią kainą.
Jeigu rinkoje mūsų perkamos prekės ir paslaugos brangtų taip pat, kaip valdžios sektoriaus, jau seniai ieškotume brangimo priežasčių ir pigesnių alternatyvų. Tad ir viešųjų paslaugų atveju, turime ieškoti mechanizmų, kaip gauti geresnės kokybės paslaugas už prieinamą kainą. Su tuo turėtų sutikti ir kairieji, ir dešinieji politikai. Priešingu atveju ir toliau mokėsime vis daugiau, o kokybė išliks nepakitusi.
