Europos Sąjungos (ES) sėkmės variklis – 1986 m. pasirašytas vieningos rinkos susitarimas. Patirtis rodo, kad sėkmingo ES veikimo paslaptis – laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimas. Praėjus beveik 30 m. po susitarimo, į ES ekonomikos židinį bandoma įmesti daugiau malkų. Europos Komisijos Prezidentas Jeanas-Claude’as Junckeris nori analogišką vieningą rinką sukurti skaitmeninėje erdvėje.
Gegužės 6 d. Europos Komisija (EK) pristatė ambicingą planą – Bendrosios Skaitmeninės Rinkos Strategiją (Strategija). Strategijos tikslas – skaitmeninėje erdvėje įgyvendinti laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimą.
Minėti principai bus įgyvendinami naikinant barjerus, ribojančius ES skaitmeninės ekonomikos potencialą. Tačiau šių barjerų būna įvairių. Vieni – valstybės intervencinė politika ir sritys, kurias valstybė tvirtai laiko sugniaužusi savo rankose. Antri – fragmentuotas atskirų sektorių reguliavimas skirtingose ES šalyse. Treti – natūraliai dėl ekonominių aplinkybių atsiradę barjerai.
Pirmoji grupė – valstybės, kaip prievaizdo, politika atskiruose skaitmeninės rinkos sektoriuose. Čia ES gali pasiekti labai daug. Pavyzdžiui, supaprastindama savo pačios el. valdžios aparatą ir lengvindama dalijimąsi informacija, ES ir atskiros šalys narės gali pagyvinti verslų plėtrą. Ypač skaitmeninėje erdvėje. Viena iš galimų siekiamybių – supaprastinti juridinio asmens įsteigimą. Sistema, kuri padėtų, prisėdus prie kompiuterio, keliais pelės mygtuko paspaudimais įsteigti juridinį asmenį, sutaupytų europiečiams didžiulius pinigus ir visą biurkoratizmui skiriamą laiką.
Antroji grupė – skirtingas atskirų sričių reguliavimas. Verslui sunku vykdyti ūkinę veiklą kitose ES šalyse narėse vien todėl, kad kiekviena iš jų skirtingai reguliuoja autorių teisių apsaugą, PVM mokesčio administravimą, duomenų apsaugą ir t. t. Įvertinus visas teisinių taisyklių džiungles skirtingose šalyse, labai greitai gali pradingti noras plėstis.
Trečioji grupė – natūralūs, dėl ekonominių priežasčių atsiradę, barjerai. Šioje srityje, priešingai nei anksčiau minėtose, EK kišimasis gali tik pakenkti vartotojui. Paprasčiausias pavyzdys – tarptinklinio ryšio (Roaming) kainos draudimas. Nors EK septynmyliais žingsniais eina link to, kad būtų uždraustas tarptinklinio ryšio mokestis, sąnaudos už šias paslaugas kaip dūmas neišgaruos. Skambinant iš kitų šalių, mobiliojo ryšio operatoriai patiria didesnes sąnaudas, nei skambinant šalies viduje. Taip pat dalį sumos, gautos už skambutį, reikia pervesti kitos šalies, kurios tinklais yra naudojamasi, operatoriui. Šias sąnaudas teks padalinti kitiems vartotojams. Lietuvos, kur vartotojas paslaugas gauna už mažiausią kainą, mobiliojo ryšio operatorių sąnaudos išaugs 25 – 75 mln. eurų. Tai priklausys nuo to, kokio griežtumo reguliavimas bus įgyvendintas. Didžioji dalis šios sumos, dėl naujo ES reguliavimo, nuplauks kitų šalių mobiliojo ryšio tiekėjams, kurie žaidžia ne tokiomis aršiomis konkurencinėmis sąlygomis. Kas už tai sumokės? Lietuvos vartotojas.
Koks turėtų būti EK vaidmuo? Toliau laikytis savo pirminio tikslo sukurti bendrąją skaitmeninę rinką. Fizinėje erdvėje šie principai jau veikia. Vadinasi, belieka vadovautis pagrindiniu Strategijos principu – sukurti bendrą skaitmeninę rinką be dirbtinių barjerų, ribojančių konkurenciją ir inovacijas. Dereguliavimas ir teisės sistemų vienodinimas turėtų būti pagrindinės EK veiklos kryptys. Kartu reikėtų atsispirti pagundai būti svieto lygintoju ir atiminėti iš vartotojų, kuriems konkurencija atnešė mažas kainas, ir išdalinti tiems operatoriams, kurie apskritai nekonkuruoja.
