Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 18, 24, 33 ir 85 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-3133
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 18, 24, 33 ir 85 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3133 (toliau – Projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus.
Projektu siūlomi įstatymo pakeitimai apribotų ūkio subjektų, kurie yra įtraukti į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sudaromą padidintos rizikos įmonių grupę, teisę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.
Dėl įtraukimo į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sudaromą padidintos rizikos įmonių grupę
Tai, ar ūkio subjektai yra įtraukiami į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sudaromą padidintos rizikos įmonių grupę, ne visada priklauso nuo pačių tiekėjų. Maisto tvarkytojai gali būti įtraukiami į padidintos rizikos grupę dėl priežasčių, kurios priklauso nuo kitų ūkio subjektų. Dažniausiai – perkančiosios organizacijos. Pavyzdžiui, daugiausiai maisto taršą nulemia prasta perkančiajai organizacijai priklausančių patalpų būklė ar jų išplanavimas. Kadangi tokios aplinkybės niekaip nėra susijusios su maisto prekių tiekėjais ir jų teikiamomis paslaugomis, galima sakyti, kad dėl tokių priežasčių įtraukus juos į padidintos rizikos įmonių grupę, būtų nepagrįstai apribojamos jų galimybės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Be to, paslaugų teikėjai paprastai neturi informacijos apie patalpų būklę ar jų išplanavimą ir tai, kad jos nėra pritaikytos maitinimo paslaugų teikimui. Tokiu atveju gali susidaryti situacija, kai maisto prekių teikėjai, laimėję konkursą, tik po to sužino apie rizikos faktorius. Tuomet konkurso laimėtojas turi arba prisiimti riziką ir teikti paslaugas, nors ir žino, kad tai gali neatitikti standartų, arba nutraukti sutartį.
Taip pat maisto tvarkytojų ir tiekėjų priskyrimas padidintos rizikos įmonių grupei nėra aiškiai reglamentuotas ir pagrįstas aiškiais ir iš anksto žinomais kriterijais. Priklausymą tam tikrai rizikos grupei nulemia ir tokie faktoriai kaip maisto produktai, su kuriais dirbama, maisto tvarkymo vietos dydis, paslaugą gaunanti vartotojų grupė. Šie kriterijai taip pat paprastai nepriklauso nuo maisto tvarkytojo ar tiekėjo. Tačiau priskyrimas aukštesnei rizikos grupei reikšmingai apribotų tokių subjektų galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.
Dėl siūlomo reguliavimo proporcingumo
Projektu siūlomas reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam proporcingumo principui. Tai reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Projektu siūloma, kad net ir nepilnai nuo paslaugų teikėjo priklausantis priskyrimas vienai rizikos grupei gali turėti esminės reikšmės dalyvaujant viešųjų pirkimų konkursuose.
Negana to, Projektu siūlomi pakeitimai nulemtų tai, kad maisto tvarkymo paslaugas keliose skirtingose vietose (pasitaiko atvejų, kai vienas tiekėjas aptarnauja kelis šimtus tokių vietų) teikiantys subjektai prarastų galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, jei bent vienoje iš tokių vietų patikrinimo rezultatai nulemtų įmonės įtraukimą į rizikos grupę. Tai praktiškai eliminuotų tiekėją iš kelių šimtų pirkėjų rinkos, kurioje jis jau veikia. Taip nepagrįstai nukentėtų ir paslaugų pirkėjai, kurie prarastų potencialų paslaugų teikėją, kuris yra priimtinas didžiajai jų daliai. Jei dėl tokio maisto tiekėjo įtraukimo į rizikos grupę kaltas ne jis, teisės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir teikti paslaugas kitoms perkančioms organizacijoms apribojimas yra neproporcingai griežta priemonė. Toks siūlymas gali prieštarauti konstituciniam proporcingumo principui, nes dėl didelės reikšmės neturinčio fakto nustatymo toks subjektas prarastų galimybę konkuruoti dėl paslaugų teikimo.
Dėl galimybės perkančiajai organizacijai pačiai nustatyti tokius reikalavimus
Viešųjų pirkimų įstatymo 33 str. 2 d. 4 p. jau numato galimybę perkančiajai organizacijai pačiai nustatyti, kad paraiška ar pasiūlymas atmetami, jeigu tiekėjas yra padaręs rimtą profesinį pažeidimą, kurį perkančioji organizacija gali įrodyti bet kokiomis teisėtomis priemonėmis. Tai reiškia, kad pati perkančioji organizacija savarankiškai gali nusistatyti tokį reikalavimą. Be to perkančioji organizacija gali numatyti bet kokius reikalavimus, kurie jos požiūriu užtikrintų gerą paslaugų kokybę. Pačios perkančiosios organizacijos turi teisę nusistatyti kriterijus paslaugų tiekėjams. Dabar galiojantis teisinis reguliavimas šiuo aspektu pakankamai įgyvendina kokybės užtikrinimo galimybę. Papildomi reikalavimai tik nepagrįstai eliminuos iš viešųjų pirkimų procedūros kai kuriuos ūkio subjektus.
Išvados
Dėl aukščiau pateiktų argumentų LLRI siūlo atmesti Projektą.
