Seimas ir Žemės ūkio ministerija naikina konkurenciją pieno sektoriuje. Nors pieno žaliavos supirkimo įstatymas viešumoje sukėlė nemažai triukšmo dėl prieštaravimo Konstitucijai, ES teisei ir ekonominei logikai, jis vis tiek buvo priimtas. Laimei, dalis ekonominei logikai ir Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams prieštaraujančių normų buvo pašalintos. Tačiau betvarkės liko nemažai.
Kad tą betvarkę paaiškintume, reikia supaprastinto pieno sektoriaus vaizdo. Mums svarbūs dviejų rūšių verslininkai. Ūkininkai, laikantys karves, melžiantys žaliavinį pieną ir po to jį parduodantys. Supirkėjai – įmonės, perkančios žaliavinį pieną ir iš jo gaminančios sūrį, varškę, grietinę ir kitus pieno produktus.
Seimas patvirtino žaliavinio pieno pirkimo įstatymą, kuris draudžia iš tos pačios pieno pardavėjų (ūkininkų) grupės pieną (supirkėjams) supirkti skirtinga kaina. Ką tai reiškia?
Visi ūkininkai bus suskirstyti į atskiras grupes pagal tai, kiek pieno parduoda. Supirkėjai visiems vienos grupės ūkininkams turės mokėti vienodą kainą. Jei kuris nors pieno supirkėjas galėtų ūkininkui už žaliavą mokėti daugiau, jis negalės to padaryti.
Net jei kuris nors ūkininkas atras būdą dirbti efektyviau ir, tarkim, parduoti daugiau produkcijos už mažesnę kainą, taip nukonkuruodamas kitus, jis to negalėtų padaryti, nes įstatymas nustato lygiavą.
Tiesa, kol kas sunku prognozuoti, kaip ta kaina bus ,,suderėta”. Gali būti vadovaujamasi paprastu ,,kas greitesnis, tas gudresnis” principu. Kitaip tariant, visiems ūkininkams būtų taikoma pirmojo ūkininko suderėta suma. O jei ji bus mažesnė nei dabar? Ūkininkai pradės reikalauti išimčių iš savo pačių „prastumto“ įstatymo?
Galimas ir kitas variantas – visam ūkininkų karteliui susitikti prie stalo, sutarti, kokia kaina juos tenkintų, ir tikėtis, kad supirkėjai sutiks. Bet tai yra akivaizdus visų konkurencijos principų pažeidimas. Tai reiškia, kad gamintojai susėda prie stalo, sutaria kainą ir liepia visiems pardavinėti už tiek pat.
Žinote, kas nutiktų, jei tokį kartelį pasiūlytų kurie nors kiti verslininkai Lietuvoje? Jie taptų pagrindiniu Konkurencijos tarybos taikiniu ir gautų milijoninę baudą už kartelinį susitarimą.
Ši teisinė betvarkė mažų mažiausiai absurdiška. Nors ir ginant ūkininkų interesus, jie yra suvaromi į kartelius, derybose supirkėjai vis tiek turi didelį pranašumą. Žaliavinį pieną jie paprasčiausiai gali pirkti užsienyje.
2013 m. duomenimis, ketvirtadalis pieno žaliavos buvo perkama kaimyninėse šalyse. Tai reiškia, kad jei ūkininkai pareikalaus neproporcingai didelės kainos, supirkėjai žaliavą vis dar galės pirkti kitose šalyse. Jei jau dabar apsimokėjo net ketvirtadalį pieno pirkti užsienyje, Lietuvos ūkininkams užsikelti kainas gali būti pražūtinga.
Rinkos specifika neleidžia parduodant derėtis ilgai. Pienas – greitai gendanti prekė, todėl ilgos derybos gali reikšti prarūgusį pieną ir sustojusį verslą. Tuo tarpu supirkėjai toliau galės pirkti žaliavą iš kitų šalių.
Šalia tokio įstatyminio ūkininkų kartelio bus pastatytas ir valstybinis prievaizdas, kad tik, gink, dieve, kas nors nepradėtų tarpusavyje konkuruoti. Įstatyme numatyta, kad jei supirkėjas nori keisti supirkimo kainą daugiau nei 3 procentais, jis turi gauti Lietuvos Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros palaiminimą.
Švelniai tariant – dvokia rūgstančiu sovietizmu. Kur matyta, kad siekdamas susitarti dėl verslo santykiuose figūruosiančios kainos, turėsi atsiklausti valdininkų? Derybos dėl kainos – vienas iš pagrindinių ekonominės veiklos principų. O dabar, neturėdamas jokio ekonominio pagrindo, valdininkas spręs, ar kaina keičiama pagrįstai.
Tačiau vien jau vertinant patį įstatymą, tokia valdininkų priežiūra yra paprasčiausias nesusipratimas. Kaip galima keisti kainą ir kam reikalinga valdininkų priežiūra?
Juk tas pats įstatymas numato reikalavimą iš pieno pardavėjų kartelių pieną supirkti ta pačia kaina. Kaip čia atsitinka? Jei atskiras pardavėjas ir supirkėjas susitars, o agentūra palaimins kitokią kainą, tai čia bus išimtis iš kartelio? Bet juk tai nelegalu – visi turi gauti vienodai. O gal kaina pasikeis visiems? Betvarkė įstatyme – didžiulė. Kyla klausimas, ar projekto autoriai patys iki galo suprato, ką nori pasakyti šiuo įstatymu.
Nors pats projektas, ačiū sveikam protui, buvo stipriai ,,išmėsinėtas’’, išimant didžiausius absurdus, klausimų palikta daugiau nei atsakymų. Lyg ir gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis, bet de facto įteisinamas pieno gamintojų kartelis, visiškai panaikinantis tarp jų konkurenciją. Negana to, kartelio veikimą prižiūrės ir be jokio ekonominio pagrindo kainas reguliuos valdininkai.
