Naujasis Darbo kodeksas (DK), deja, nėra darbo santykių liberalizavimas. Ar bent jau toks liberalizavimas, kokį piešia oponentai. Jis tėra šių dienų aktualijų pripažinimas. Dabar, kai tavo darbo vieta gali būti bet kur, griežtų, baigtinių taisyklių rinkinys (t. y. dabartinis DK) yra pasmerktas neaktualumui ir ignoravimui.
Naujajame DK nemažai nuostatų, kurios neturi nieko bendro su liberalizavimu. Greičiau atvirkščiai. Minimalusis atlyginimas – tik už nekvalifikuotą darbą. Privalomas darbuotojų dalyvavimas įmonių valdybose. Privalomas atlyginimų nustatymų metodikų sukūrimas ir viešinimas. Visa tai yra stiprūs (ir nereikalingi) suvaržymai. Net plačiai reklamuojamas ar kritikuojamas atleidimas per vieną dieną vargu ar yra liberalizavimas. Mat, tokiu atveju darbuotojui reikėtų sumokėti 6 mėnesių darbo užmokestį.
Profsąjungų mitingas prie Seimo ar jam priešpastatyta „Dirbanti Lietuva“ akcija atspindi visai kitą visuomenės pjūvį. Šalia konflikto tarp sovietinės praeities ir modernumo vyksta kur kas didesnis ir platesnis konfliktas. Tarp savimi pasitikinčių ir savimi nepasitikinčių žmonių. Būtent žmogaus požiūris į save iš dalies paaiškina, kodėl vieni žmonės naujame DK mato galimybes, o kiti – grėsmes. Kompetentingiems ir rinkoje trokštamiems žmonėms DK apskritai nereikia. Atlygis, darbo valandos ar laisvadieniai apibrėžiami ne pagal DK, o susitarimais. Jei DK nebeliktų, šie žmonės to net nepastebėtų.
Ir atvirkščiai – nepasitikėjimas savimi (o dar ir aplinkiniais) veda prie paniško noro visas įmanomas gyvenimo rizikas numatyti ir aprašyti popieriuje. Bet koks neapibrėžtumas ar kokio nors DK straipsnio, neva saugančio darbuotoją, išbraukimas yra priimamas kaip darbuotojo padėties bloginimas. Aklas priešinimasis net anksčiau vykdytiems smulkiems pakeitimams, kaip, pvz., atsiskaitymo lapelių panaikinimas, tai tik iliustruoja.
Šiuos mąstymo skirtumus, ko gero, atsispindi ir rinkimų rezultatai ar net partijų retorika. Vietoje klasių kovos turime kovą tarp skirtingų pasaulėžiūrų. Lemiamu veiksniu tampa ne tai, esi tu darbo priemonių savininkas ar samdomas darbininkas. Bet tai, ar pasitiki savimi, savo galimybėmis, ar nori būti savo laimės kalvis.
Kaip vienu dokumentu – DK – suderinti šiuos skirtumus? Paprasčiausia būtų leisti darbuotojui atsisakyti DK taikymo. Kas nori – tedirba pagal DK taisykles. Kas nori – teatsisako DK taikymo jiems apskritai. Detalės, kaip tai įgyvendinti praktikoje, yra tik juridinės technikos klausimas.
Jau girdžiu oponentų priekaištus – „vergovė“, „privers atsisakyti visus“, „darbuotojas – silpnesnioji pusė“ ir t. t. Išsigandusi ir niekuo nepasitikinti piliečių dalis nori, kad visi žaistų pagal jų taisykles. Bet kodėl visi turėtų taikytis prie šios pusės primetamų žaidimo taisyklių? Kur dingo asmens pasirinkimo laisvė? Tai yra esminiai klausimai, kodėl naujajam DK projektui yra priešinamasi.
