Taksi paslaugas teikiančios įmonės žegnojasi ir gąsdina kilsiančiu chaosu, šią programėlę išbandę užsienyje – ploja, o didžioji dalis tiesiog nesupranta, dėl ko visas šis sąmyšis.
Taigi, kas yra „Uber“? Įsivaizduokite: stovite savaitgalio naktį sostinės centre ir bandote išsikviesti taksi kelionei namo. Tačiau taksi dispečerinės arba neatsiliepia, arba pasiūlo laukti daugiau kaip pusvalandį. O atsidarę „Uber“ programėlę iš karto matote aplink esančius laisvai samdomus vairuotojus, kuriuos galite išsikviesti jau dabar.
Ar naudotis „Uber“ saugu? Taip. „Uber“ vairuotojas turi atitikti įmonės keliamus reikalavimus. Privalai būti neteistas, nebaustas už greičio viršijimą ar vairavimą išgėrus.
Vairuotojo automobilis, kuriuo planuoji vežti keleivius, turi būti techniškai tvarkingas ir apdraustas. Paslaugų kokybė užtikrinama abiejų pusių atsiliepimais. Po kelionės programėlė paprašo keleivio, kad jis įvertintų vairuotoją ir kelionę. Todėl kviesdami „Uber“ vairuotoją galėsite patikrinti, kaip jį įvertino ankstesni keleiviai. Tuo tarpu vežėjai taip pat reitinguos ir keleivius. Jei būsite nemandagus ar prišiukšlinsite automobilį, gali būti, kad kitą kartą „Uber” vairuotojas, pamatęs jūsų įvertinimą, tiesiog jūsų neveš.
„Uber” užtikrina, kad keleiviui nepašiukšlintų ir pats vairuotojas. Važiavimo kainą apskaičiuoja pati programėlė. Kiekvienas keleivis ir vairuotojas, užsiregistruodamas prie savo „Uber” profilio, pririša banko sąskaitą. Po kelionės navigacijos sistema nustato, koks atstumas nuvažiuotas, o programėlė pati apskaičiuoja kainą ir ją automatiškai nuskaičiuoja nuo keleivio banko sąskaitos.
Kiekvienam tautiečiui svarbiausias klausimas – ar važiuosime pigau? Kitų šalių patirtis žada daug. JAV, kur ir yra „Uber” ištakos, važiuoti su šios įmonės vairuotojais yra net iki 36 proc. pigiau nei tradiciniu taksi.
Paslapties čia jokios nėra – taksi kainuoja brangiau, nes taikomi specialūs automobilių žymėjimo, techninių apžiūrų reikalavimai ir t.t. Prancūzijoje, valdžiai ribojant taksi automobilių skaičių, išduodama taksi licencija kainuoja iki 240 000 eurų, o 2011 m. Niujorke tokios licencijos kaina siekė net 1 mln. dolerių. Tai ir išpučia kainas keleiviams.
„Uber” atsirado kaip atsakas į tokius konkurencijos suvaržymus, nes šia platforma besinaudojantiems vairuotojams šie reikalavimai netaikomi. Tai yra vairuotojų paieškos platforma, o ne taksi.
Būtent tai ir varo iš proto taksi vairuotojus. Kai kuriose Europos šalyse šios įmonės veikla stringa. Toje pačioje Prancūzijoje Konstitucinė Taryba nustatė, kad toks verslo modelis yra nelegalus.
Tuo tarpu JAV „Uber” sėkmė ir klientų prielankumas jiems – nepaneigiamas. Įmonės pajamos 2014 m. siekė pusę milijardo dolerių. Lėtėjimo pasaulinės plėtros horizonte taip pat kol kas nematyti. San Fransiske „Uber” klientų per metus padaugėjo 3, Niujorke – 4, o Londone – 6 kartus.
Ar tai sunaikins taksi rinką? Vargu. Juk Vilniaus taksi vairuotojai jau dabar teikia paslaugas panašiomis programėlėmis kaip laisvai samdomi darbuotojai. Tačiau naujo žaidėjo atėjimas į rinką vis tiek turėtų ją sukrėsti.
Taksi vairuotojai turėtų ne kelti paniką dėl naujo konkurento, o patys pasitempti ir ieškoti būdų kaip tapti patrauklesniais vartotojams. Pagrindinis uždavinys valdžiai – neprigalvoti „Uber” beprasmiškų reikalavimų, nes kitaip riaušes mieste kels ne vežėjai, o naktimis niekaip taksi neišsikviečiantys keleiviai.
