Ekonomikos kaip nulinės sumos žaidimo matymas persekioja mus kaip pasenusio mąstymo vaiduoklis. Iki pat industrinės revoliucijos ekonominė tikrovė buvo tikrai panaši į žaidimą, kuriame vieno laimėjimas būtinai reiškia kito pralaimėjimą, o bendra nauda nedidėja. Žmonės gyveno nuo derliaus iki derliaus.
Jei jis būdavo skurdus kelerius metus iš eilės, tai baigdavosi badu ir mirtimi. Nuolatinį skurdą lėmė visko trūkumas – maisto, įrankių, drabužių, dirbamos žemės. Kaip byloja kinų patarlė: „Žemė yra ribota o žmonių – daug.“ Nesibaigiančio skurdo aplinkybėmis žmonės sunkiai suvokė ekonominį augimą, dėl kurio gyvenimas visiems pagerėtų. Turtas paprastai buvo ne produktyvumo ir mainų, o išnaudojimo ar plėšimų pasekmė. Jei kas nors buvo turtingas, vadinasi, kas nors dėl to turėjo nukentėti.
Dar ir šiandien dažnai manoma, kad pagrindinis ekonominės gerovės šaltinis yra tinkamas padalijimas, kurį kas nors turi užtikrinti vis tobulindami teisės aktus ir tinkamai reguliuodami kiekvieną gyvenimo žingsnį. Kad visiems tektų „teisinga“ dalis. Teigiama, kad tam reikia perskirstymo, pelnų reguliavimo, minimalios mėnesinės algos, griežtų darbo santykių ir kitų teisės aktų, kurie atkurtų teisingumą nuožmioje nulinės sumos žaidimo kovoje ir sukurtų gerovę.
Tačiau ekonominė realybė šiandien jau visai kita. Gyvename nebe nulinės sumos žaidimo, o abipusės naudos pasaulyje. Šiandien progresas, ekonomikos plėtra ir turtas kyla ne iš tinkamo perskirstymo, o iš užtikrinimo tokių taisyklių, kurios leistų žmonėms laisvai veikti ir rinktis, dalyvauti tokiuose mainuose, kurie yra abipusiškai naudingi, išlaisvintų jų produktyvumą ir sugebėjimus. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl ekonominė žmonių gerovė auga iki šiol neregėtu greičiu. Pelnas yra ne iš ko nors paimtas ar pavogtas uždarbis – savo buvimu jis užtikrina, kad pirkėjas gali įsigyti reikiamą prekę. Jis leidžia įkurti darbo vietas, kurių trūksta, užtikrinti žmonėms pajamas. Lankstūs darbo santykiai ilgainiui naudingi ne tik darbdaviams, bet ir darbuotojams. Ten, kur yra abipusė nauda, nėra pagrindo įstatymais kurti perskirstymo balanso tarp neva kovojančių šalių. Užtenka leisti žmonėms veikti laisvai ir rinktis patiems kurti savo gerovę.
Šiandien pristatytas naujasis Lietuvos savivaldybių indeksas puikiai visa tai parodo. Indeksu iš esmės vertinamas ekonominės laisvės lygis visose Lietuvos savivaldybėse. Skaičiavimai šiame indekse parodo, kad ne perskirstymas ar reguliavimai, ne dalijimu grįstos idėjos, o ekonominė laisvė lemia gerovę ir gyvenimo lygį savivaldybėse.
Yra aiškus empirinis ryšys tarp ekonominės laisvės savivaldybėse ir tarp žmonių ekonominės gerovės. Savivaldybės vertinimui padidėjus 10 balų, nedarbo lygis vidutiniškai savivaldybėje sumažėja 0,8 proc. punkto, investicijų lygis padidėja 276 Eur vienam gyventojui, socialinės pašalpos gavėjų skaičius sumažėja 1,2 proc. punkto, gyventojų skaičius padidėja 0,5%. Tik tuomet, kai nustosime kiekviename žingsnyje matyti laimėtojus ir pralaimėtojus, galėsime gerinti savo gyvenimą turėdami galimybę laisvai rinktis, kas naudinga visiems.
